Kaip aš noriu pakeisti pasaulį?

Austėja Jančiūtė yra Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ ir leidyklos „Tyto alba“ organizuoto eseistikos konkurso „Kaip aš noriu pakeisti pasaulį?“ laureatė, Alytaus šv. Benedikto gimnazijos 11 klasės mokinė. Konkursui ruoštis padėjo mokytoja Irena Leščinskienė.

Hamletas sugrįžęs iš Vitenbergo universiteto norėjo pakeisti išgverusią gadynę, Don Kichotas pasibalnojęs Rosinantą norėjo grąžinti pasauliui aukso amžių, Faustas siekė atkovoti iš jūros žemės plotą.

Deja… šiems pasaulinės literatūros herojams pakeisti pasaulio nepavyko: Hamleto norą sustabdė asmeninis kerštas už tėvo nužudymą, Don Kichoto žygiai kėlė tik destrukciją, o jį patį kitų akyse pavertė bepročiu, Faustas gerų norų vedamas tik pagreitino dviejų senukų mirtį… Tačiau šie literatūros personažai net ir praėjus keliems šimtams metų įkvepia kitus keisti pasaulį. Ne išimtis ir aš…

Klimato kaita, skurdas, ekosistemų nykimas ar lyčių ir rasių nelygybė – tai tik kelios iš globalinių problemų, su kuriomis daugelis, taip pat ir aš, susiduria kiekvieną dieną arba tiesiogiai, arba virtualiame pasaulyje. Šios problemos liečia ne vieną ar kitą asmenį, bet visą žmoniją. Kadangi jos yra taip plačiai paplitusios ir neretai neišsprendžiamos, žmogus, o ypač jaunas – toks kaip aš, dažnai net nepagalvoja, kaip galėtų pakeisti pasaulį. Suvokimas, kad net ir vieno žmogaus iniciatyva gali padėti pasauliui judėti į priekį, yra labai viliojantis. Juk vis dėlto kas nenorėtų įgyti galios pakeisti pasaulį? Tačiau aš manau, kad prieš norint pakeisti pasaulį svarbu suprasti, kad visi veiksmai turi savo pasekmes. Tai rodo ir minėti pasaulinės literatūros personažai.

Pokyčiai ne visada yra gerai, tačiau kalbant apie pasaulį ir jo dabartinę padėtį jie yra būtini. Pasaulį į gerąją pusę keičia tik žmonės, kurie neturi paslėptų piktų intencijų ar troškimų. Norėdama pakeisti pasaulį, aš neskubu daryti didingų darbų, o verčiau apmąstau, ar man pačiai nereikėtų keistis: ar nereikėtų suvalgius bananą jo žievės išmesti į maisto atliekų kibirėlį, o ne į bendrą šiukšliadėžę, ar negalėčiau, užuot naršiusi socialiniuose tinkluose, per savaitę bent valandą pasavanoriauti „Maisto banke“, gal galėčiau paaukoti ne tik karo pabėgėliams iš Ukrainos, bet ir tiems, kurie nelegaliai į mūsų šalį ateina iš Baltarusijos…

Įtraukiant save į tokias misijas pirmiausia svarbu žinoti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes, apmąstyti savo įsitikinimus, vertybes bei elgesį – gal juos pirmiausia reikėtų pakeisti. Tai galima būtų padaryti įsipareigojant tobulėti ir mokytis iš klaidų. Domintis savo bendruomenės, miesto, šalies, pasaulio aktualijomis ir keičiant savo požiūrį į pasaulį (tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme) ir jame vykstančius reiškinius galima geriau suprasti, kaip prisidėti prie teigiamų pokyčių, nes tik pakeitus save galima mąstyti apie kitus. Bet tai padaryti man yra ganėtinai sunku…

Keisti pasaulį reikia pradėti nuo mažų ir įvykdomų misijų, pavyzdžiui, savanoriavimo artimoje bendruomenėje. Pirmomis karo Ukrainoje savaitėmis, kai Alytuje pasirodė pirmieji pabėgėliai, mes su bendraklasėmis nuėjome savanoriauti į Pabėgėlių registracijos centrą. Rūšiuodama paaukotus daiktus galvojau, kad galbūt jie suteiks bent kruopelytę šilumos tiems, kurių pasaulis sugriuvo. Nekėliau sau jokių didelių tikslų, nes supratau, kad nesu Hamletas ir išgverusios gadynės (nors ji tikrai išgverusi) aš nepataisysiu, taip pat nesu ir Don Kichotas, nes neturiu nei noro, nei galių grąžinti pasaulį į laiką iki vasario 24-osios.

Ką galiu padaryti, galvojau, – tai tik rūšiuoti daiktus, tvarkyti Pabėgėlių registracijos centro patalpas, užregistruoti atvykstančiuosius ir išvykstančiuosius. Savanoriaudama galvojau, kad dažnai pagalba suteikiama tik tada, kai problema išpopuliarėja, o kas atsitinka, kai ji praranda spaudos ir kitų medijų susidomėjimą? Apie tai galvoju nuolat. Galvoju, kad tokiais mažais, netgi buitiniais darbais galiu bent po truputėlį keisti pasaulį, nors to galbūt niekas ir nepastebi, bet juk aš ir nenoriu būti nei tokia kaip Hamletas, nei tokia kaip Don Kichotas.

Pasaulį galiu keisti ne tik savanoriaudama – gal tik dabar man taip atrodo… Tokios pasaulinės problemos kaip klimato kaita (gal tai ir juokinga, o gal net kvaila – gal jau panašėju į Don Kichotą), mane kamuoja beveik kiekvieną dieną, o ypač išgirdus apie tragiškas katastrofas, kurios vyksta pasaulyje. Žemės drebėjimai, uraganai, audros, liūtys, sausros… Negaliu teigti, kad galėčiau padėti ir išrasti inovatyvų būdą, kuris vienaip ar kitaip palengvintų kelią geresnės ir saugesnės ateities link, – to padaryti aš negaliu. Tačiau tai nereiškia, kad negaliu atlikti mažų pokyčių kasdieniame gyvenime, kurie padėtų tausoti aplinką.

Tokios asmenybės kaip 20-metė Greta Thunberg, kuri aktyviai prisideda prie aplinkosaugos ir pasisako klimato kaitos klausimais, taip pat parodo, kad kartais užtenka išreikšti savo nuomonę norint būti išgirstam, kaip reikia keisti pasaulį. Aš tikriausiai tiek drąsos neturėčiau. Galiausiai, ko gero, ir bijočiau būti nesuprasta. Nors tokie maištautojai kaip Greta nėra naujiena nei pasaulyje, nei Lietuvoje. Dar XIX a. viduryje (1858 ir 1859 metų vasaromis) poetas, tuo metu Varnių seminarijos klierikas, Antanas Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“ iškėlė šiandien itin aktualią gamtosaugos temą.

Tiesa, rašydamas poemą jis turėjo visai kitą intenciją – įrodyti, kad lietuvių kalba tinka poezijai kurti, bet tai irgi buvo būdas bandyti keisti pasaulį. Pirmoje poemos dalyje miškas ir jo galybė lyginama su rojumi, kuriame atrandama ramybė bei grožis, išlaisvinantis žmogų, leidžiantis pamiršti kasdienius rūpesčius. Tačiau antroje dalyje miškas jau nebėra taip saugomas, jis iškirstas, išparduotas bei išdalintas. Nors poemos rašymo metais ekologijos problema dar nebuvo tokia aktuali, joje galima atrasti daug paralelių su šiomis dienomis.

Šiais laikais, kai pasaulis pilnas pesimistų ir vartotojų, dažnai pamirštama (taip nutinka ir man) pasimėgauti paprastais dalykais, kurie sudaro kasdienį gyvenimą. Yra pamirštami net svarbiausi Biblijos mokymai, juk Pradžios knygoje Dievas patiki Adomui ir Ievai pareigą rūpintis Žeme. Tai reiškia, kad aš ir kiti pasaulio žmonės turime saugoti gamtą ateities kartoms, nes būdami sąmoningi aplinkai ir skatindami tvarumą galime padaryti pasaulį geresne vieta visiems.

Ko gero, niekada nebūsiu tokia kaip Hamletas, Don Kichotas ar Faustas, tačiau bandysiu padaryti dar šiandien ką nors, kad aplink mane (bent jau mano mažajame pasaulėlyje) kas nors pasikeistų į gerąją pusę. Svarbu atminti, kad kiekvienas veiksmas yra svarbus. Įsipareigodama asmeniniam augimui, savanoriaudama, aukodama, rūpindamasi aplinka ir pasisakydama už pokyčius, aš galiu iš tikrųjų pakeisti pasaulį. Taigi reikia imtis veiksmų, kol dar ne per vėlu – šiandien pokyčiu galiu būti aš, o rytoj…

Perskaitei? Patiko? Prisidėk paremdamas

...pabaigai turime nedidelį prašymą: šį tekstą parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite Bernardinai.lt ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Jums gal tai bus tik neišgertas puodelis kavos ar arbatos kavinėje, o mums - didelė parama kasdien publikuojant tai, ką mėgstate ir norite skaityti. Iš anksto dėkojame už paramą!