Kaip aš pradėjau skaityti Šventąjį Raštą

Šį kartą pasidomėjome, kokią įtaką pažintis su Šventuoju Raštu paliko Vilniaus laisvųjų krikščionių bendruomenės pastoriaus Artūro Rulinsko ir Kauno „Gerosios naujienos“ baptistų bendruomenės pastoriaus Artūro Pučkovo gyvenime.

Kada pirmą kartą atsivertėte Šventąjį Raštą ir pradėjote jį skaityti?

A. Rulinskas: Pirmasis mano susitikimas su Dievo Žodžio knyga įvyko paauglystėje, kai mano tėtis iš dėdės, uolaus kataliko, į namus parsinešė Naująjį Testamentą, jį atsivertė ir visiems mums pareiškė, kad dabar jį skaitysime. Tėčiui pradėjus skaityti Šventąjį Raštą mums greitai paaiškėjo, kad skaitome negirdėtą pasaką, kuri mus labiau gąsdino, nei žavėjo.

A. Pučkovas: Pirmą kartą Šventąjį Raštą atsiverčiau ir pradėjau skaityti 1990 metais. Nuo to laiko šie skaitiniai tapo mano kasdienių studijų knyga.

Gal pamenate, nuo kurios Biblijos vietos prasidėjo jūsų skaitiniai?

A. Pučkovas: Mano pažintis su Šventuoju Raštu prasidėjo nuo katalikų išleisto leidinuko, kuriame buvo Biblijos ištraukos, supažindinančios su Rašto turiniu. Taigi tikriausiai tai buvo Pradžios knygos ištraukos.

Kaip Biblijos tiesos paveikė jūsų supratimą apie Dievą ir tikėjimą?

A. Rulinskas: Nuolat skaityti Dievo Žodį pradėjau po dvasinio atgimimo. Supratus, kad yra Dievas ir Jo pasaulis yra tikras, atsirado didelis troškimas sužinoti viską, kas užrašyta Biblijoje. Pirmiausia ėmiausi Naujojo Testamento, o mano tėvai kaip tik turėjo vieną egzempliorių, dovanotą giminaičio kunigo, pas kurį mano senelė tarnavo šeimininke.

Kelis kartus perskaitęs Naująjį Testamentą ėmiausi Senojo Testamento rusų kalba, tačiau skaityti buvo itin nelengva. Taigi Biblijos, labiau Naujojo Testamento, skaitymas man tapo kasdienine praktika. Įsimindavau Jėzaus pasakymus, skaitydavau knygas, kurios paaiškindavo Šventąjį Raštą ir nurodė, kaip reikia gyventi tikėjimu sekant Kristų.

A. Pučkovas: Manau, kad būtent per Šv. Rašto skaitymą Dievas traukė mane į vis artimesnį santykį su savimi, kol, išgirdęs aiškiai skelbiamą Evangeliją, įtikėjau Jėzumi Kristumi ir savo gyvenime apsisprendžiau Juo sekti. Tuo keliu einu jau 30 metų.

Kokios emocijos jus užplūdo supratus tas Rašto tiesas, apie kurias anksčiau galvojote (gal žinojote tradiciškai) kitaip?

A.Pučkovas: Labai ryškiai prisimenu vieną epizodą, kai dar buvau jaunas krikščionis. Kai tik susikūrė mūsų bendruomenė, iš pradžių stokojome gerai Šventąjį Raštą išmanančių ir teisingai jo tiesų mokančių tikinčiųjų. Todėl buvome pamokyti, kad nesame saugūs mūsų santykyje su Jėzumi ir galime prarasti Jo mums dovanotą išgelbėjimą. Bet atvyko svečių iš JAV, kurie, remdamiesi Biblija, mus teisingai pamokė šiuo klausimu. Tai sužinojęs kitą rytą ėjau į darbą pasišokinėdamas iš džiaugsmo, nes supratau, kad niekas negali manęs atskirti nuo Dievo meilės, parodytos per Jėzų Kristų, ir niekas negali manęs išplėšti iš Jėzaus ir Jo Tėvo rankų (Romiečiams 8, 31–39; Jono 10, 27–30).

Kaip skiriasi Rašto skaitymas pačioje kelionės pradžioje ir dabar?

A. Rulinskas: Jau trisdešimt metų gyvenu tikėjime. Kai kurie dalykai per tuos metus nepasikeitė – kiekvieną dieną skaitau Bibliją, retkarčiais klausau audio įrašų. Žinoma, daug ką jau žinau, ir atrodo nieko naujo nesužinau, tačiau nuolatinis Dievo Žodžio skaitymas pastiprina, sutvirtina mane būtent tai gyvenimo situacijai, kokioje šiuo metu esu. Dažnai suteikia vilties, paragina nenuleisti rankų, primena apie ištvermę, kalba apie tai, kad turiu gyventi mylėdamas.

A. Pučkovas: Iš pradžių labai godžiai tyrinėjau Raštą asmeniškai, pasibraukdavau jame visas ištraukas, per kurias Dievas prabildavo. Tad mano turimas Naujasis Testamentas, o vėliau visa Biblija, tapo mano parankine knyga, į kurią įsirašydavau visas svarbias man iš Dievo atėjusias mintis. Tai vis dar vyksta, tik šiek tiek santūriau, bet mano asmeninė Biblija yra knyga, kurią turiu netoli savęs ir kuri pilna įvairiausių Viešpaties duotų pastebėjimų, gautų ją skaitant ar klausantis pamokslų.

Kokių didžiausių sunkumų buvo iškilę skaitant Raštą?

A. Rulinskas: Sunkiausia yra ne suprasti Biblijos tekstą ir ką man Dievas nori per jį pasakyti, bet skaityti dėmesingai. Tokiam skaitymui reikia tylos ir ramybės, tokio meto, kada niekas netrukdo. Labiausiai trukdo įvairūs rūpesčiai, mintys apie tai, ką reikia padaryti arba ko nepadariau. Sunkiausia ir yra ta valandėlė, skirta Rašto skaitymui ir maldai. Dėl to nuolat kovoju. Žinoma, jau turiu įprotį Bibliją skaityti anksti ryte, tačiau būna, kad pramiegu arba dėl neatidėliotinų darbų Rašto nepaskaitau. Tuomet dieną ieškau laisvesnės valandėlės, kad galėčiau paskaityti. Man geriausia skaityti arba anksti ryte, arba vakare, kai jau viskas nurimsta.

A. Pučkovas: Anksčiau, kai buvau jaunas krikščionis, susidūręs su sunkiai suprantama tiesa, kartais nežinodavau, kaip elgtis. Bet padėdavau tai į šalį, melsdavausi Dievo apšvietimo ir jis anksčiau ar vėliau ateidavo.

Kiek ilgiausiai teko laukti, kol suprasite kokią rūpimą Biblijos vietą?

A. Rulinskas: Skaitydamas nekeliu sau uždavinio suprasti Bibliją. Mano skaitymo tikslas yra suprasti, ką Dievas nori man pasakyti. Biblijoje esame raginami išmokti pasitikėti Dievu, turėti ramybę ir džiaugsmą, nors gyvenimo sąlygos ir aplinkybės gali būti nepalankios. Kai ko nors nesuprantu, bet žinau, jog ta mintis yra iš Dievo, tuomet daug nesijaudinu dėl galimų materialių nuostolių, lengvai aukoju, savanoriauju, imuosi daryti tai, kas tikrai atrodo neprotinga ir nenaudinga.

Taip pat dažnai pasitaiko, kad, rodos, žinojau ir supratau tam tikrą skaitytą Biblijos vietą, o šiandien jau ir esu pamiršęs jos reikšmę. Biblija man nėra enciklopedija, paaiškinanti pasaulį ir jo dėsnius, o Dievo žodis, per kurį Jis man kalba, ir kuris yra svarbus, kad atlikčiau tai, ką rengiuosi daryti su Dievo ramybe ir įsitikinimu.

Kokias pagalbines priemones pasitelkiate skaitydamas Raštą?

A. Rulinskas: Efektyviausia priemonė skaitant Dievo Žodį yra malda, nes noriu išgirsti, ką Viešpats man sako. Retkarčiais atsiverčiu kokį nors komentarą, kuriame sužinau, ką vienas ar kitas teologas suprato apie šią vietą, ką atrado iš istorinių ar archeologinių tyrimų. Šiomis priemonėmis labiau naudojuosi ruošdamasis pamokslams, mokydamas kitus žmones.

A. Pučkovas: Dabar skaitydamas Bibliją labiausiai naudojuosi išmaniąja programa Biblehub (anglų k.). Joje apstu Biblijos teksto paaiškinimų, komentarų, pažodinis vertimas iš originalo kalbos ir daug kitokios pagalbinės medžiagos. Tai padeda geriau suprasti neaiškias Šventojo Rašto vietas.

Ar pasitaiko, kad Dievo Žodis nieko nekalba?

A. Rulinskas: Tikrai pasitaiko, ir, sakyčiau, gana dažnai. Šioje vietoje norėčiau pakomentuoti, jog tai yra ne Dievo Žodžio, bet mano asmeninė problema. Jeigu skaitau norėdamas kuo greičiau perskaityti ir skubėti savo reikalais, jei prie Šventojo Rašto neateinu su deramu šventumu, tai dažniausiai nieko ir negaunu. Vis dėlto ir tokiu metu skaityti verta, nes tai yra kaip kasdieninis maistas. Nebeatsimenu, ką valgiau prieš dvi savaites, tačiau žinau, kad tuomet mane tas maistas pastiprino ir man buvo reikalingas. Taip ir čia, net man nejaučiant, Dievo žodis stiprina mano sielą, o tais momentais, kai nežinau, ką daryti, kokia nors eilutė iš Biblijos iškyla mintyse kaip patarimas, kaip turėčiau pasielgti.

A. Pučkovas: Taip niekada nebūna. Mums tik taip atrodo.

Kaip manote, kaip Biblijos skaitymas veikia jūsų vidinį pasaulį, Dievo ir Jo pasaulio supratimą, kaip skatina jus keistis?

A. Rulinskas: Mano vidinis pasaulis yra susijęs su išoriniu pasauliu. Toks, koks esu viduje, taip ir elgiuosi išorėje, nes mūsų vidinės nuostatos labiausiai ir daro mums įtaką, kaip mes mąstome, kaip mes elgiamės namuose, ar viešai su kitais žmonėmis. Be abejo, mes kiekvienas pasižymime savitu būdu: vieni esame ramesni, kiti – karštesni, vieni – labiau užsidarę, kiti – atviresni.

Biblijoje aprašomi veikėjai taip pat yra labai skirtingi, – vieniems reikia daugiau laiko, kol jie pradeda gyventi girdėdami ir vykdydami Dievo valią, kiti visa tai daro šiek tiek greičiau. Medžiai juk auga skirtingai, vien greitai suleidžia šaknis ir išauga, kiti tai daro labai lėtai. Vis dėlto svarbiausia, kad mano viduje veiktų Šventoji Dvasia, ir aš būčiau jautrus tam, kam Viešpats yra jautrus, ir būčiau griežtas nuodėmei ir piktojo pagundoms.

Kaip skaityti Dievo Žodį patartumėte tikėjimo naujokams, nuo kokių Šventojo Rašto vietų geriausia pradėti, kad geriau suprastų tai, ką Dievas nori mums pasakyti per savo žodį?

A. Rulinskas: Svarbiausias patarimas yra norėti ir užsibrėžti skaityti, padaryti tai savo kasdieniu įpročiu. Antra, melstis ir prašyti Šventosios Dvasios, kad Ji parodytų tai, kas yra asmeniškai svarbu. Trečias labai svarbus dalykas – dalytis su kitais tikinčiaisiais tuo, ką perskaito, kalbėtis su jais, klausti jų nuomonės. Jeigu tik bažnyčioje yra kokia Biblijos skaitymo grupelė, patarčiau būtinai tokioje dalyvauti, o jeigu nėra, tai stengtis surasti Šventojo Rašto skaitymo entuziastų, kad būtų galima kartu skaityti ir apmąstyti Dievo žodžius.

Labai gerai, kai šalia yra brandesnių krikščionių, galinčių paaiškinti sudėtingesnes Rašto eilutes, nukreipti, ką skaityti tam tikromis gyvenimo situacijomis. Jėzus taip pat mokė žmones ne pavieniui, bet surinkęs minias, kalbėdamas grupelėms, netgi pažadėjo, kad ten, kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų (Mato 18, 20). Taigi Biblijos skaitymas yra ir bendruomeninis reikalas, ir Dievas per Šventąją Dvasią bei Raštą kalba bendruomenėms.

Pasaulis dabar toks susikaldęs ir turi skirtingas nuomones ir supratimą, o Bažnyčia yra bendruomeninis organizmas, gyvas, todėl naujokui būtinai reikia šlietis prie bažnyčios, geriausia prie tokios, kur yra skaitomas ir studijuojamas Šventasis Raštas. Vieną nuklydusią Dievo avį pasaulio vilkai lengvai pagauna, ir nebelieka noro skaityti Bibliją, nei jos klausyti, nei kartu tarnauti, nei liudyti kitiems, nei aukotis, nei mokytis. Tikėjimo naujokui būtinai reikia ateiti į krikščionių bendruomenę, kurios, anot Jėzaus, ir pragaro vartai nenugalės (Mato 16, 18).