Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

Kaip atsirado Mišiolas?

Pixabay.com nuotrauka

Tekstai originaliais pavadinimais „Kaip atsirado Mišiolas“ ir „Romos apeigos gimė ne Romoje?!“ perpublikuojami iš žurnalo „Artuma“ 2021 m. spalio (10) ir lapkričio (11) nr.

Kovo „Artumoje“ pasidalyta žinia apie naujos redakcijos Mišiolo lietuvių kalba rengimą, o balandžio – diskusija apie tai, kodėl tai svarbu. Viliuosi, kad šios eilutės dar labiau išplės skaitytojų akiratį.

Tūlas skaitytojas, paklaustas, kas yra Mišiolas, be abejo, žinotų, ką atsakyti, – tai stora knyga, kurią kunigai per šv. Mišias varto ir skaito. Atsakymas teisingas tiek pat, kiek ir pastaba, jog Civilinis kodeksas arba Konstitucija – tai tokios knygelės, kurias varto teisėjai ir advokatai. Sąmoningai pažinus savo tapatybę, gyvenimo ir mąstymo būdą, toks atsakymas mums tikrai netiks. Sąmoningas žvilgsnis į, regis, natūralią ir statišką, visad tokią pat tikrovę atskleidžia nuostabų dalyką: esame daugybės praėjusių kartų paveldėtojai – tarsi monetą po monetos jos sudėjo tą lobį, kuris yra mūsų būdas gyventi, mąstyti. Europos teisės istorijoje teigiama, kad kai kurios pamatinės nuostatos, veikiančios ir dabarties žmonių – žinančių apie tai ar nežinančių – gyvenimą, yra paveldėtos iš romėnų teisės. Amžių būvyje jų pavidalas keitėsi, priklausomai nuo tautų bei jų kultūros ir mentaliteto, nuo santvarkų, poreikių, kai kurių gyvenimo būdą keičiančių ekonominių ir technologinių veiksnių. Tačiau šerdis – ta pati. Kažką panašaus, analogiškai, galima pasakyti ir apie Mišiolą.

Šiandien galima konstatuoti paradoksą. Viena vertus, Mišiolo įtaka kiekvieno praktikuojančio kataliko gyvenimui yra didžiulė ir tiesioginė. Beveik per kiekvienas pamaldas jis girdi iš Mišiolo skaitomus žodžius, meldžiasi jais, visus metus gyvena Mišiolo diktuojamu ritmu, nuo eilinių dienų iki didelių ir mažų švenčių, mini šventuosius, pradeda ir užbaigia liturginius Gavėnios ar Advento laikotarpius, mini didžiuosius gyvenimo įvykius – gimimą, santuoką, mirtį, klausosi Dievo žodžio ir, turbūt svarbiausia, pasirengia priimti Kristų eucharistiniu pavidalu, kad palengva su Juo supanašėtų. Kita vertus, vis dėlto daugeliui katalikų Mišiolas yra ne jų, ne visos bendruomenės, bet „kunigų knyga“. Tai tiesa, bet ne visai. Pažvelkime kodėl.

Nuo maldos iki tvarkos

Mišiolas neatsirado per naktį ar per šimtmetį. „Embrionine jo forma“ galima laikyti nuo IV a. pab. aptinkamas Mišių knygeles libelli missarum – kelių puslapių maldų rinkinius Mišioms ir kitiems sakramentams švęsti.

Romoje švęstoje liturgijoje Mišių šerdies – Eucharistijos maldos – svarbiausioji dalis susiformavo ir pakankamai stabilią formą įgijo jau iki IV a., kaip liudija šv. Justino Kankinio (II a.), šv. Ipolito iš Romos (III a.) ir ypač šv. Ambraziejaus iš Milano (IV a.) palikti aprašymai, cituojamos maldos. Daugiau šaltinių atsiranda nuo VII a. pr. Atrodo, sekant Jeruzalės liturgijos pavyzdžiu, nuo V a. įterpiamas Sanctus maldą. Aptinkamas ir šventųjų paminėjimas (Communicantes…) ir jų prašymas Dievo Motinos, apaštalų ir kankinių užtarimo. Įdomu, kad į šią maldą konkrečia proga, langobardams apsupus Romą, šv. Grigaliaus Didžiojo buvo įterptas dar vienas maldavimas, kad mūsų dienas lydėtų Dievo taika, prigijo visam laikui: taikos ir ramybės meldžiame ir mūsų dienoms.

VIII–XI a. susiformavo didelė dalis ordo missae – Mišių eiga ir tvarka bei atskiras dalis užbaigiančios maldos. Tikėjimo išpažinimas (Credo) Romos liturgijoje įterptas tik nuo XI a., kai šv. Henrikas II, Vokietijos imperatorius, apsilankė Romoje. Jis nustebo, kad šv. Mišiose neišgirdo Credo. Popiežius Benediktas VIII jam atsakė, kad tai dėl Romos Bažnyčios tikėjimo grynumo ir tvirtumo nėra reikalo kartoti Tikėjimo išpažinimo. Vis dėlto vėliau šis popiežius nurodė sekmadienio pamaldose kalbėti ir Credo.

Visos šv. Mišiose tariamos maldos, jų eiliškumas, pritaikymas iškilmėms, liturginiams laikotarpiams, kitų sakramentų šventimui sudaro Mišiolą.

EPA nuotrauka

Improvizacija ir ortodoksija

Aprašydami libelli missarum kūrimą ir plitimą istorikai bei liturgistai dažnai vartoja žodį kodifikavimas. Tai susisteminimas, sąvadas, organiškas išdėstymas, užfiksavimas. Kodėl reikėjo kodifikuoti liturgiją? Pirma į galvą ateinanti mintis – tai, kaip ir kiti kodifikuoti tekstai, pavyzdžiui, teisynai – tai didelė pagalba žmogaus atminčiai. Tačiau kitas svarbus momentas – atėjo laikas nustatyti ribas improvizacijai.

Galima pasakyti, kad improvizacija ilgą laiką buvo viena iš pagrindinių liturginių apeigų taisyklių. Šv. Mišių vadovas naudojo Eucharistijos maldos tekstą, tačiau visa kita – priklausė nuo jo išmonės ir kūrybingumo. Tačiau galima nesunkiai nutuokti, kad neribojama improvizacija pradėjo vesti fragmentacijos keliu, ypač kai ji atspindėjo teologinių nuomonių skirtumus, iš kurių ne viena tuo metu ar vėliau pripažinta klaidinga.

V a. pradžioje pradedama doktriniškai geriausius ir literatūriškai gražiausius rinkinius, organiškai sudėlioti jų medžiagą. Taip atsirado sakramentarijai (sacramentarium), ir ne vienai dienai, bet ilgiems liturginiams periodams ar visiems metams. V–VII a. gyveno daug autorių, kurių sukurtas maldas ar šlovinimo himnus kartojame ir šiandien, švęsdami šv. Mišias ir kitus sakramentus. Garsiausi yra Leono, Gelazijaus ir Grigaliaus sakramentarijai.

Sakramentarijų amžius

Vadinamasis Leono sakramentarijus su 1331 maldos tekstu iš pradžių priskirtas V a. popiežiui Leonui Didžiajam. Dabartinių studijų šviesoje jis yra priskiriamas vėlesniais laikais, VI a. antroje pusėje. Atrodo, kad libelli missarum buvo surinkti į dvi kolekcijas, o šios – į vieną sakramentarijų. Tačiau nėra abejonių, kad jame užfiksuoti liturginiai pradmenys atspindi Romos ir popiežių naudotą liturgiją. Nustatyta, jog kai kurių maldų autorius yra VI a. vidurio popiežius Vigilijus. Nors Leono sakramentarijaus istorinė vertė didelė, tačiau galima spėti, kad dėl padriko turinio ir kalendorinio nuoseklumo juo buvo mažai naudojamasi; jei ir buvo padarytos kelios kopijos, jos neišliko.

Visai kitoks Gelazijaus sakramentarijaus likimas – jį galima pavadinti pirmąja tikra liturgine knyga, kuri buvo perrašinėjama ir kurios atgarsiai atrandami daugelyje kitų rankraščių. Sakramentarijaus pavadinimas siūlo V a. pabaigoje gyvenusio popiežiaus Gelazijaus autorystę, tačiau turinio analizė rodo, kad jis sudarytas VII a. pirmoje pusėje arba viduryje. 1704 maldos, sudarančios Gelazijaus sakramentarijų, sudėliotos pagal aiškią tvarką. Yra užuominų, kad šis sakramentarijus yra archetipo, naudoto vienos iš seniausių Romos Šv. Petro grandinėse bažnyčioje, išplėtimas.

Gelazijaus sakramentarijaus kopijos buvo plačiai naudojamos Romos bažnyčiose VII ir VIII a. Ko gero, per atkeliavusius į Romą piligrimus šis sakramentarijus pasiekė ir paveikė frankus, kurie jį pritaikė savo reikmėms – žinoma apie tuziną frankiškos kilmės sakramentarijų, datuojamų VIII a. Jie iš esmės perima Gelazijaus sakramentarijaus tekstą ir struktūrą. Adaptacijos atspindi poreikį paminėti frankų šventuosius, taip pat sparčiai steigiamų vienuolynų gyvenimo ritmą.

Gelazijaus sakramentarijaus sėkmė buvo didelė, tačiau trumpa. Jį nustelbta vadinamųjų Grigaliaus sakramentarijų. Pavadinimas byloja, kad jis priskiriamas VII a. pr. mirusiam popiežiui Grigaliui Didžiajam, tačiau jei tiesa, kad jis yra kai kurių maldų autorius, tai paties sakramentarijaus sudarymo data vėlesnė. Dabartiniai tyrinėtojai mano, kad pirminė jo versija buvo sudaryta VII a. pirmoje pusėje, popiežiaus Honorijaus pontifikato metu. Šis sakramentarijus buvo skirtas popiežiaus reikmėms.

Senovinių rankraščių tyrinėtojai atsekė tris kryptis, kuriomis vystėsi Grigaliaus sakramentarijus. Iš jų svarbiausia yra vadinamoji Adriano.

Čia reikia padaryti istorinę apylanką. Frankų karalius ir Karolingų dinastijos pradininkas Pipinas Trumpasis ir ypač jo sūnus, įrašęs savo vardą į Europos istoriją, – Karolis Didysis, kurdami krikščionišką imperiją siekė ir religinės bei liturginės vienybės. Jų akys natūraliai krypo į autoritetingąjį Apaštalų Sostą Romoje. Karolio Didžiojo akyse liturginė reforma visoje plačioje jo imperijoje turėjo suktis aplink apeigas, kurios praktikuojamos Romoje, popiežiaus namuose. Jis kreipėsi į popiežių ir paprašė atsiųsti pavyzdinį apeigų modelį.

Paradoksas, kad tuo metu pačioje Romoje nebuvo vieningų apeigų, tad ir vieno sakramentarijaus, kuriuo visi privalomai naudotųsi. Popiežius Adrianas iš savo bibliotekos parinko tą, kuris jam atrodė geriausiai atitinkantis imperatoriaus sumanymą. Laikotarpiu nuo 784 iki 791 metų Karolio Didžiojo dvarą Achene pasiekė popiežiaus Adriano pasiųstas Grigaliaus sakramentarijaus nuorašas, kuris turėjo tapti standartu.

Vis dėlto greitai paaiškėjo vienas didelis trūkumas – šis sakramentarijus buvo skirtas popiežiaus vadovaujamoms iškilmingoms Mišioms švenčių proga, o frankams reikėjo kasdieniame parapijų gyvenime naudojamos liturginės knygos. Tai matydami iniciatyvos ėmėsi patys frankų liturgistai, kurie peržiūrėjo ir reikšmingai papildė Grigaliaus sakramentarijų tekstais ir struktūros pakeitimais. Kartais kalbama apie genialiojo Alkuino, galbūt mokyčiausio savojo amžiaus žmogaus, autorystę. Nors Alkuinas tikrai kūrė ir liturginius tekstus, šiandien daugumos akys krypsta į vienuolį šv. Benediktą Ananietį (Pietų Prancūzija). Manoma, kad šis benediktinas ir vienuolinio gyvenimo reformatorius frankų imperijoje buvo pagrindinis Grigaliaus sakramentarijaus revizijos autorius.

Frankų adaptuotas ir papildytas Grigaliaus sakramentarijus IX a. viduryje tapo, ko gero, plačiausiai naudojama liturginė knyga krikščioniškuose Vakaruose, nuolatos toliau pildoma ir keičiama pagal vietinių bendruomenių liturginius poreikius. Kaip viena iš paskutinių sakramentarijų vystymosi pakopų, yra minimi „sudėtiniai sakramentarijai“, gimę iš bandymų vienoje knygoje suderinti frankiškos tradicijos Gelazijaus sakramentarijaus ir frankiškos tradicijos Grigaliaus sakramentarijaus tekstus bei struktūras. X ir XI amžiai ženklina lūžį: sakramentarijai evoliucionavo į modernių Mišiolų pradininkus.

Tai – kitos dalies tema, o kol kas paklauskime, ką mums rodo ši trumpa pirmojo tūkstantmečio Romos liturgijos, ypač rašytinių formų, apžvalga? Eucharistinė Auka ir Dievo Žodis, sudarantys liturgijos šerdį, tie patys, tačiau tuo pat metu – nuolatos adaptuojami, pritaikomi, papildomi, reaguojant į konkrečias istorines laiko ir vietos aplinkybes.

Liturgija turtinama ir pildoma – ne vien katalikiškojo pasaulio centre Romoje, bet ir kituose jo regionuose. Liturginiai standartai pradėti diegti ne tiek Apaštalų Sosto Romoje, kiek pasauliečių valdovų iniciatyva, motyvuota ne vien religinių, bet ir socialinės tvarkos veiksnių.

EPA nuotrauka

Romos apeigos gimė ne Romoje?!

Mišių liturgijos istoriją galima palyginti su pasivaikščiojimu po modernų didmiestį, turintį senas šaknis – išlipę iš greitojo traukinio stotyje einame per jo kvartalus, kuriuose atsispindi amžių tėkmė: naujausi stiklo ir plieno statiniai įsiterpia tarp XX amžiaus pradžios art nouveau architektūros, renesanso baroko, viduramžių gotikos, net antikos pasaulį menančių liudininkų – kartais tai puikiai išsilaikiusios ir didingos struktūros, o kartais vos pastebimos detalės. Pasitaiko ir etninių kvartalėlių, kuriems kartais akivaizdžiai reikia remonto. Ir tik paskaitę miesto gidą sužinosime, kad daugelio dalykų mieste visai nesimato, tai tarsi pamatai po pamatais, esantys giliai žemėje.

Iš centro į pakraščius ir atgal

Jau pasiekėme I tūkstantmečio pabaigą, sakramentarijų atsiradimo laikotarpį, kuriame labiausiai buvo paplitę Grigaliaus sakramentarijaus variantai: tai Romos šventinės ir popiežiaus vadovaujamos apeigos, kurios buvo adaptuotos ir papildytos pagal frankų-germanų kasdienius poreikius. Pažymėtina, jog Romos apeigos buvo gerbiamos, iš jų daug kas mokėsi, tačiau jos nebuvo privalomos. Mišių šerdis, Eucharistinė malda, įgijo stabilią formą jau iki IV amžiaus pabaigos, kiti įvairūs Mišių eigos ir tvarkos elementai buvo nuolatos keičiami pagal vyskupijų, kalbinių ir etninių grupių, vienuolijų poreikius. Plečiantis katalikybės geografijai ir teologijai, liturginių metų kalendorių nuolatos pildė įvairios šventės, kurioms reikėjo naujų maldų – dažniausiai jas kūrė vietos liturgistai.

Pirmame tūkstantmetyje pagrindinė apeigų suvienodinimo iniciatyva gimė ne Romoje, o frankų valdovų dvare. Dar vienas įdomus ir itin reikšmingas liturgijos istorijai reiškinys: po šimtmečio kito frankų papildyti sakramentarijai išpopuliarėjo pačioje Romoje. Taip pat ir dėl to, kad X amžiuje Roma vis dar stojosi ant kojų po istorinių sukrėtimų ir praėjusių amžių nuosmukio. Jai trūko pajėgumų perrašyti liturginėms knygoms. Yra žinoma, kad Grigalius V (996–999) liturgines knygas užsakė iš Reichenau benediktinų abatijos (Vokietija, Bodeno ežeras). Jos buvo naudojamos paties popiežiaus Šv. Jono bazilikoje Laterane.

Šis naujas formas ir naują sintezę kildinantis judėjimas iš centro į pakraščius ir vėl atgal į centrą yra būdingas liturgijai. Pavyzdžiui, galima paminėti, jog visų pirma gotų ir frankų rankraščiuose aptinkamą trijų Mišių skaitinių (Senojo Testamento, Apaštalų laiškų ir Evangelijos) sistemą palaipsniui perėmė ir Romos liturgija, kurioje iki tol buvo įprasta, kaip liudija seniausi aprašai, dviejų skaitinių (apaštalų ir Evangelijos) sistema. Taigi, iš dalies Romos apeigos gimė visai ne Romoje. Liturgistai priduria, kad jose susilydė ne vien apeigos, bet ir gilesnės jų nuostatos: iš klasikinės romėnų kultūros paveldėtas Romos apeigų blaivumas bei esmingumas ir frankų-germanų dramatiškumo, poezijos, įkarščio, emocingumo polėkis.

Stabilumas ir improvizacija

X–XII amžiais sakramentarijai susiliejo su kitomis liturginėmis knygomis – Evangelijų ir kitų Šventojo Rašto skaitinių, psalmių, giesmių ir himnų, kitų apeigų ir ritualų aprašymais, sudėliotais į išplėtotą liturginių metų kalendoriaus rėmą, kas ir yra Mišiolas. Tačiau, kaip ir kalbant apie sakramentarijus, galima konstatuoti, jog ši istorija nėra „linijinė“: yra dominuojančios linijos, bet jos toli gražu ne vienintelės ir ne tiesios. Savo mišiolus ir savo apeigas turi istorinės vyskupijos, kaip kad Milanas ar Braga, benediktinai, cistersai, kartūzai, o kartais netgi atskiri šių ordinų vienuolynai. Tokia tendencija išliko ir vėliau: Missale Pragense („Prahos Mišiolas“) datuojamas XV amžiaus pradžia, o dar arčiau mūsų, XV amžiaus pabaigoje, pasirodė Missale Gnesnense et Cracoviense („Gniezo ir Krokuvos Mišiolas“), tarnavęs Gniezno arkivyskupo ir Krokuvos vyskupo Frydricho Jogailaičio poreikiams.

Vienodo reglamentavimo nebuvo ir pačioje Romoje: XI amžiuje Grigalius VII nurodė pašalinti dalį frankiškos ir germaniškos įtakos iš Mišių šventimo, patarė Romos apeigas priimti ir kitiems geografiniams regionams, tačiau nesiekė vienos, „grynos“ ir privalomos Romos apeigų formos visiems. Nes tada būtų tekę, pavyzdžiui, atsisakyti ir Mirusiųjų minėjimo dienos lapkričio 2-ąją: ši šventė pradėta minėti žymiajame Kliuni benediktinų vienuolyne (Prancūzija) apie 1030 m. ir netrukus paplito visame Vakarų krikščioniškajame pasaulyje.

Kita vertus, po Grigaliaus ir jo įpėdinių potvarkių atsisakyta kai kurių pernelyg dramatiškų elementų, kurie, kaip liudija manuskriptai, kai kur buvo tapę Eucharistinių apeigų dalimi, pvz., perdėtas Mišias aukojančiojo savęs niekinimas, savo nevertumo išpažinimas, lydimas atsiprašymų (Missa Illyrica, XI a.). Arba vadinamieji liturginiai spektakliai, ypač švenčių proga, kaip kad Officium Stellae (X–XIII a.), vaizdavę Trijų Karalių atvykimą ir susitikimą su dieviškuoju Kūdikiu, dalyvaujant persirengėliams su kaukėmis, tam tikrais momentais garsiai surinkantiems ar su kraugerišku įkarščiu mojuojantiems kardu, kaip buvo skirta karalių Erodą vaidinusiam aktoriui. Nors šie vaidinimai, kaip ir freskos, buvo skirti išraiškingai perteikti evangelinius įvykius nemokėjusiems skaityti ir rašyti, tačiau ne vienas viduramžių autorius piktinosi, kad jų dalyviai, įskaitant ir kunigus, taip į juos įsijaučia, jog galiausiai nustelbiama visa kita, telieka paties spektaklio „tuštybė“.

Velykų mišios. EPA nuotrauka

Mišiolo turinio evoliucija

Ir patys popiežiai ilgokai Eucharistines pamaldas vedė tai pagal popiežiaus dvaro koplyčios, tai pagal Šv. Jono bazilikos Laterane liturgines tradicijas, kurios skyrėsi. Jos buvo sujungtos popiežiaus Mikalojaus III pontifikato metais (1277–1280). Tuo pat metu, kaip ir anksčiau, liturgija „reagavo“ į istorines aplinkybes: pavyzdžiui, konsekruotos Ostijos iškėlimo gestas yra susijęs su sudėtingu ir ilgu teologiniu debatu, XI amžiuje pradėtu Berengarijaus Tūriečio, dėl tikslios Eucharistijos vertės: Berengarijus tikėjo, kad tai iš tiesų Kristaus Kūnas, tačiau tik dvasine prasme. Pasak jo, fizine prasme Kristaus Kūnas gali būti tik danguje, arba rojuje. Kaip žinoma, graikų metafiziką pasitelkusios to laiko teologijos, kurios iškiliausias atstovas yra šv. Tomas Akvinietis, atsakymas buvo vyno ir duonos substancijos pasikeitimo į Kristaus Kūno ir Kraujo substanciją, formai išliekant tokiai pačiai, doktrina (transsubstanciacija, esmėkaita): konsekruoti duona ir vynas nėra vien simbolis, vien dvasinė tikrovė. Norint tai pabrėžti, nuo XIII amžiaus pradžios Eucharistijos liturgijoje įsitvirtino Ostijos iškėlimo ženklas. Su tuo pačiu laikotarpiu susijęs ir Corpus Christi (Kristaus Kūno ir Kraujo) iškilmės įvedimas, įvairių bendruomeninių ir asmeninių Eucharistijos garbinimo (adoracijos) bei eucharistinio pamaldumo tradicijų suklestėjimas. Ankstyviausiame popiežiaus vadovaujamų Mišių aprašyme (Ordo Romanus Primus), kurio seniausios dalys datuojamos VII amžiumi, smulkmeniškai pristatančiame dalyvių veiksmus, neaptinkama įprastų išorinių adoracijos ir pagarbos pašventintai Ostijai ženklų: nusilenkimo, priklaupimo, smilkymo, išskyrus galvos palenkimą apeigų pradžioje, jei yra išstatyta per ankstesnes eucharistines apeigas konsekruota Ostija.

Devintinių procesija. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Mišiolas ir pranciškonai

Liturgijos istorija leidžia manyti, kad viduramžiais dar nebuvo vieno vienintelio mišiolo modelio, tarnavusio kaip standartas vėlesniems mišiolams, tačiau plačiai sutariama, kad prie tokio standarto atsiradimo itin prisidėjo pamokslaujantys ir keliaujantys pranciškonai, kurie priėmė popiežių siūlymą švęsti Eucharistiją pagal Romos apeigas. Jų amžininkai dominikonai labiau linko į vadinamąsias Paryžiaus apeigas. Kaip minėta, nėra žinoma, kokios knygos pateko į pranciškonų rankas. Spėjama, tai galėjo būti popiežių Inocento III (1198–1216) ir Honorijaus III (1216–1227) pontifikato metais susiformavęs Mišiolas, kuris mūsų dienų nepasiekė, bet gali būti rekonstruojamas iš keleto kitų manuskriptų. Kad ir kokia knyga tai buvo, pranciškonų rankose ji patyrė tokią pat adaptaciją, kaip ir praėjusių amžių knygos. Tai susiję su pačiu judriu pranciškonų gyvenimo būdu ir evangelizavimo darbu: suprantama, kad dviese ar trise keliaujantys broliai negalėjo išlaikyti tokio pat ritmo (dienos ir nakties), negalėjo atlikti tokių ilgų ir sudėtingų, iš įvairių vaidmenų susidedančių apeigų, kurias numato vienoje vietoje gyvenusių, dažnai dešimtis narių turėjusių senųjų vienuolinių ordinų bendruomenių naudoti Mišiolai.

Tokį adaptuotą Ordo Missalis Fratrum Minorum secundum consuetudinem Romanae Curiae („Mažesniųjų brolių Mišių tvarka pagal Romos kurijos papročius“) į savo brolių rankas 1243–1244 m. įdėjo penktasis pranciškonų generolas Haymo’s iš Faveršamo. Šį mišiolą pranciškonai perrašinėjo ir gabenosi į savo misijas ir konventus, kurių skaičius nuolatos augo kartu su brolių skaičiumi. Daugybė krikščioniškų bendruomenių, buvusių toliau nuo Romos, išmoko Romos apeigų arba jas perėmė remdamosi būtent pranciškonų mišiolu. Vienas iš tokių Mišiolų Mikalojaus III pontifikate (apie 1277 m.) tapo privalomas Romos bažnyčioms. Netrukus vyskupas ir popiežiaus dvare Romoje gyvenęs liturgistas Wilhelmas Durandas jį pritaikė (apie 1293–1295 m.) vyskupų vadovaujamoms apeigoms – toks Mišiolas dar vadinamas pontifikalu. Durando parengta mišiolo redakcija itin paplito.

Nemažesnės svarbos faktas tas, kad Haymo’s iš Faveršamo adaptuotas Mišiolas ar jo perrašytos kopijos tapo pirmojo 1474 m. spaustuvėje atspausto mišiolo prototipu. O Durando pontifikalas tapo pagrindu pavyzdiniam 1485 m. pontifikalo leidimui, kurį parengė popiežiaus ceremonijų meistras Agostino Patrizi Piccolomini.

Spaudos amžius

Spaudos technologijos, pakeitusios perrašymą ranka, išradimas yra revoliucinis įvykis žmonijos kultūroje. Taip pat ir liturgijoje, nes sukūrė materialų jos standartizavimo pagrindą: tapo įmanoma sąlygiškai greitai ir mažesnėmis sąnaudomis atspausti daug visiškai vienodo teksto kopijų. Romos apeigų Mišiolas buvo atspaustas praėjus mažiau nei 20 metų nuo pirmosios knygos – Gutenbergo Biblijos atspausdinimo 1455 m. Bet reikia patikslinti, kad 1474 m. Mišiolo laidos, kuri daug kartų pakartota vėlesniais dešimtmečiais, poreikį diktavo visų pirma praktiniai sielovadiniai sumetimai, o ne troškimas sukurti juridiškai privalomą ir vieningą standartą. Tai iliustruoja faktas, jog toje pat Milano spaustuvėje po metų išleistas ir šv. Ambraziejaus apeigų Mišiolas (1475 m.), naudotas pačioje Milano arkivyskupijoje.

Istorijai svarbūs vyskupo ir popiežiaus ceremonijų meistro Johno Burckardo bei Venecijoje ir Romoje gyvenusio dominikono Alberto Castellani Mišiolo redakcijos (atitinkamai 1498 ir 1520 m.), kurios buvo skirtos kunigams.

Tridento Susirinkimo Mišiolas

XVI amžius ženklina naują erą Vakarų krikščionybės ir Bažnyčios istorijoje. Tai Liuterio ir Reformacijos, taip pat Tridento Susirinkimo amžius, kuris mūsų temai svarbus dėl to, kad davė vieną mišiolą visai Katalikų Bažnyčiai. Jis parengtas ir išleistas 1570 m., o po dvejų metų Pijaus V sprendimu tapo privalomas, atsisakant visų kitų. Išimtis padaryta toms liturginėms tradicijoms, kurios galėjo įrodyti, jog turi bent du šimtus metų.

EPA nuotrauka

Visas 1570 metų apeigyno pavadinimas yra Missale Romanum ex decreto SS. Concilii Tridentini restitutum („Romos Mišiolas, atkurtas šventojo Tridento Susirinkimo dektretu“), ir jis dažnai vadinamas tiesiog Tridento arba šv. Pijaus V Mišiolu. Tai, ką Susirinkimas atkūrė arba sugrąžino, yra ne kas kita, o 1474 m. Mišiolas (arba kiek vėlesni to paties teksto leidimai), papildytas atsižvelgus į Burckardo ir kitų liturgistų indėlį. Kitas šių sprendimų aspektas – liturginio pliuralizmo ir įvairovės nykimas. Tiesa, kad liturginės disciplinos ir doktrininės vienybės poreikis iškilo dėl protestantizmo kritikos, skvarbos ir liturginių apeigų keitimo pagal savo supratimą. Tačiau šviesesniems protams Bažnyčios reformos poreikis buvo akivaizdus jau anksčiau. 1513 m. Leonui X, vykstant Laterano V Susirinkimui, du vienuoliai kamalduliai iš Venecijos įteikė reformos pasiūlymą (Libellus ad Leonem X), tarp kitų dalykų nurodydami:

Aptiksi daug tūkstančių vienuolių, kurie nemoka padoriai skaityti ar rašyti. Tarp tokios skaitlingos vienuolių šeimos vos du iš šimto ar dešimt iš tūkstančio išmoko lotynų kalbą tiek, kad iki galo suprastų tekstus, kuriuos kasdien skaito bažnyčiose. <…> Kai vienuolių nemokšiškumas toks didelis, galima lengvai suprasti, koks didelis kultūros trūkumas tarp kitų žmonių. Neverta stebėtis, o tik krimstis, jei daug klaidų, daugybė klaidingų nuomonių ir religijai prieštaraujančių principų visai šiuos žmones ir visą krikščionių tautą pavergia <…>. Gėdinga ir nederama, jog Dievo Bažnyčioje daug vienuolių ir kunigų niekada neperskaitė šventosios Evangelijos istorijos, kuri pakankamai trumpa, nors perskaitė daug pasakų ir daugybę nenaudingų dalykų.

Kamalduliai siūlė gerinti lotynų kalbos ir mokymo pažinimą remiantis Bažnyčios tėvais ir Biblija, taip pat išversta į vietines kalbas. Įdomu tai, kad ir Castellani Mišiole kunigams taip pat yra vertimų iš lotynų, kad kunigai geriau suprastų, ką skaito, taip pat numatoma, jog kai kuriuos veiksmus, kaip kad atnašų įteikimą, atlieka tikintieji pasauliečiai. Tridento Mišiole, šį kartą iš tiesų reaguojant į reformatorių įvestus pakeitimus, šių elementų atsisakyta: palikta išimtinai lotynų kalba, visi liturginiai veiksmai sutelkti į dvasininkų rankas. Katalikų Bažnyčios vidinė reformacija buvo suvokiama visų pirma kaip dvasininkijos gyvenimo ir ugdymo reformacija, manant, kad geri kunigai reformuos ir liaudį: tuo metu retas pasaulietis buvo raštingas, galėjo ar norėjo įsigyti ganėtinai brangių knygų. Šis dėmesys dvasininkijai atsispindi Tridento Mišiole.

EPA nuotrauka

Vadinamasis Pijaus V Mišiolas buvo redaguotas šešis kartus, kai ką pataisant, pridedant, atsisakant popiežių Klemenso VIII, Urbono VIII, Leono XIII, Pijaus X, Pijaus XII pontifikato metais. Šiems leidimams prigijo editio typica pavadinimas, pabrėžiantis jų, kaip standartų, vertę.

Vis dėlto per keletą amžių koją pradėjo kišti liturgijos šventimo pagal Tridento Susirinkimo Mišiolą nenumatytos pasekmės: liturginis sąstingis ir nejudrumas, atstumas tarp dvasininkijos ir pasauliečių, per didelis pasauliečių nuslydimas į kitokias nei Eucharistija pamaldumo praktikas. Lotynų kalbos pažinimui mažėjant, daugėjo pasyvaus dalyvavimo Mišiose.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Paskutinis peržiūrėtas Tridento Susirinkimo – Pijaus V Mišiolo leidimas pasirodė 1962 metais, šv. Jono XXIII pontifikato metu. Tas pats popiežius sušaukė ir pradėjo Vatikano II Susirinkimą, užbaigtą jo įpėdinio šv. Pauliaus VI. Vienas šio Susirinkimo vaisius – 1963 m. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium nurodo, jog Motina Bažnyčia labai trokšta, kad visi tikintieji liturginėse apeigose dalyvautų pilnai, sąmoningai ir aktyviai, kaip reikalauja pačios liturgijos prigimtis, nebūtų tarsi svetimi arba nebylūs stebėtojai (14; 48).

1969 m. patvirtintas ir 1970 m. išleistas naujas Mišiolas lotynų kalba, tačiau skirtas vertimams ir kartais vadinamas Pauliaus VI Mišiolu. Jis apėmė Vatikano II Susirinkimo nurodymą „pilnai, aktyviai“ įtraukti tikinčiuosius į liturgiją. Ką tai reiškia, svarstysime kitame Artumos numeryje.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.