2021 04 01

Viktorija Voidogaitė CC

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.
Cathopic.com nuotrauka

2021 04 01

Viktorija Voidogaitė CC

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kaip Bažnyčia kojas plovė

Šįryt mūsų kunigai iškilmingai švenčia Krizmos Mišias, dėkodami už kunigystės dovanos didybę ir šventumą, o vakare tie patys dvasininkai pasilenkę mazgoja parapijiečiams kojas. Dvi tos pačios tikrovės pusės.

Kas turi mazgoti parapijiečiams kojas, yra maždaug aišku. Nuolat kyla kitas klausimas: kam turi tas kojas mazgoti? Pasidalinsiu patirtimis, kurios man padėjo suprasti, kaip matoma bendruomenė mūsų bažnyčiose.

„Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ (Jn 13, 8)

Kartą į Didžiojo ketvirtadienio kojų mazgojimo apeigas pakvietė 12 šaunių parapijos vyrų. Žmonoms davė užduotį sužiūrėti, kad brangiausiųjų kojinės būtų vienodos, o nagai nukarpyti. Tą iškilmingą vakarą Bažnyčioje susirinkę pasipuošę, sušukuoti ir švariai nusiskutę (barzdas, ne kojas) vyrai sėdo į pirmąją suolų eilę. Tuoj bus skaitoma Evangelija, kaip Jėzus mokiniams kojas plovė, o tada vyrai nusiaus vieną batą, nusimaus vieną kojinę, ir kunigas numazgos po vieną jų švarią pėdą.

Pirmojo skaitinio skaitymo metu zakristijonas ima blaškytis po bažnyčią. Kaip baltas kamuoliukas jis ridinėjasi tarp suolų eilių. Ties bažnyčios viduriu jau matau aiškiau, kaip jis kalbina tikintįjį, o anas purto galvą. Tas pat pasikartoja dar tris ar keturis kartus dešinėje bažnyčios pusėje ir persikelia į kairę. Visi kalbintieji purto galvas arba maloniai šypsosi, slėpdamiesi už savo vaikų. Zakristijonas nieko nepešė ir nusiminęs priėjo ir kažką pašnabždėjo jau Evangeliją perskaityti spėjusiam klebonui.

Parapijos ganytojas susidomėjusią kaimenę informavo, kad trūksta vieno kojos, t. y. vieno vyro iš dvylikos pakviestųjų. Anas tikriausiai bus bendruomenės Judošius, svarstė kunigas. Tikintieji nusijuokė. Ir tada dvasininkas mus rūsčiai kaip piemuo pakrikusias avis nužvelgęs paklausė, kodėl niekas nesutiko su zakristijono prašymu savo pėdą kilniam tikslui paskolinti. Stojo nejauki tyla. Visi pakalbintieji galėjo mintimis solidarizuotis su judošiais, nepakalbintieji tyliai ir nuoširdžiai dėkojo Dievui, kad juos sukūrė moterimis, kurių, šiaip ar taip, tokia proga nepraustų.

Ses. Viktorija Voidogaitė CC. Evgenios Levin nuotrauka

Tuomet klebonas pakartojo kvietimą. Vėl tyla, paskui šnabždėjimasis, nekantrus kviečiančiojo pirštų barbenimas į pulpitą, vėl kvietimas. Nė vienas ten buvęs vyras nesutiko priimti kojų plovimo gesto iš savo ganytojo. Staiga klebonas pralinksmėja ir kviesdamas atsisuka į ramiai sau sėdintį vikarą. Pakviestojo žandai taip ryškiai paraudo visais buroko atspalviais, kad ir bobinčiuje esančios žiūrovės tai pastebėjo.

Pagaliau kojų mazgojimo apeiga prasideda. Susirinkusieji nurimsta. Antrame švysčiojančių pėdų plane stovi laimingas kaip slyva zakristijonas. Suprantu jo laimę, jis išsisuko, jam nereikia priimti šefo patarnavimo.

Kitais metais klebonas pats pasirūpino, kad per Paskutinės vakarienės Mišias būtų plaunamos Dienos centro, „Carito“ ir vargšų valgyklos lankytojų kojos. Anie visi atėjo. Jiems įprasta priimti pagalbą. Jokio nejaukumo. Klebonas lenkėsi prie pačių vargingiausiųjų, o mes visi saugiai pažiūrėjome.

„Ar suprantate, ką jums padariau?” (Jn 13, 12)

Kitąsyk jau buvau Romoje. Į Šv. Petro bazilikoje vyksiančias Paskutinės vakarienės Mišias bilietų (taip, taip, turi ateiti su bilietu, kitaip neįleis) nebebuvo. Betgi aš ne pėsčia: sėdau į traukinį ir nuvažiavau į dar gražesnę ir didingesnę Šv. Pauliaus baziliką. Mano nuostabai, ji buvo beveik tuščia (gal visi išvažiavo į Vatikaną?). Dusyk nuėjau prie skelbimų lentos. Tikrai, Paskutinės vakarienės Mišios suplanuotos ir įvyks. Stoviu milžiniškoje bazilikoje. Benediktinai gieda kaip angelai. Mano vienatve dalinasi dar trys dūšios. Jų net nesigirdi, kai reikia atsiliepti į benediktinų – „Viešpats su jumis“. Atrodo, Viešpats yra, o mūsų jau nėra. Kojų plovimo liturgija buvo praleista. Išėjau prislėgta tos didingos vienatvės. Buvau išsigandusi grandiozinės maldyklos tuštumo. Sėdau į traukinį ir grįžau į vienuolyno bendrabutį.

Pixabay.com nuotrauka

Prie mano kambario stovėjo Delfina, sesutė vienuolė iš Malavio, Pietų Afrikos. Jai, matai, reikia mano baltos skaros pasipuošti į Mišias. Daviau jai skarą. Delfina pasigyrė, kad šiandien jai plaus kojas. Pakvietė mane eiti kartu. Nuėjau. Mūsų gyvento Romos rajono, kuris man labai primena Vilniaus Naujamiestį, bažnyčia visai nepanaši į šventovę, greičiau – į sporto salę: talpi, pilka ir nuolat išdaužytais langais. O ir parapijos babikės per daug dėmesio neskiria gėlėms ir mezginėliams. Močiutėlės nespėja, nes koordinuoja ir išlaiko dvi misijas Afrikoje. Sekmadieniais patalpa prisikimšus, kaip silkių statinė. Tas pats, žinoma, laukė ir Didįjį ketvirtadienį.

Įsigrūdom, prasibrovėm pro margą tikinčiųjų minią. Delfina net netaikė į priekinę eilę. Sakė, po Evangelijos prasiirs altoriaus link. Ir tikrai, kol kunigas persijuosė rankšluosčiu, Delfina iškėlė (mano) baltąją skarą ir tauta prasiskyrė. Ji nuplevėsavo, ir tik tada aš pastebėjau, kad jos kojos basos.

Ji įsitaisė prie kitų basakojų. Visus juos pažinau: greitosios vairuotoja Nina, ilgalaikiai sužadėtiniai Markas ir Džiovana (besinuomojantys kambarį, kuriame yra tik pusė lango). Ant kelių Džiovana laikė trimetį sūnelį Claudio. Šalia jų kukliai prisėdo garbaus amžiaus vienuolė Madalena ir imigrantas Čičis (iš jo gatvėje pirkau skarą), tada ponia Simoneta (vienos iš misijų Afrikoje savanorė), karabinierius Mateo, vikaras korėjietis Ksaveras. Antroje eilėje, šalia rajono administracijos vado Filipo, mirgėjo žydrai dažyti paauglio Džiakobo plaukai, jam iš kairės išdidžiai atkišęs kojas sėdėjo išmaldos prašytojas Pakas, o zakristijonė Melita atstūmė Paulo vežimėlį. Jam plovė rankas, nes kojų Paulas neturėjo.

Tik aš į juos žiopsojau išsižiojus, kiti garsingai giedojo ir šventė Viešpaties vakarienę. Nebuvo jiems ypatingo reginio, juk savu būdu kiekvienas sėdėjo prie Viešpaties stalo ir leidosi gerojo Dievo mazgojamas.

Vietoj apibendrinimo

Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau. Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 12–35).