2022 04 03

Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

Kaip būti blogio akivaizdoje? Psichologinis pjūvis

Psichologė-psichoterapeutė Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Esame didžiulės destrukcijos, neteisybės ir priešingų santvarkų susidūrimo akivaizdoje. Neturime prabangos situaciją pamatyti iš kito laiko perspektyvos, reikia čia ir dabar bandyti suvokti tai, ką dabar išgyvename, kolektyviai ir kiekvienas asmeniškai.

Būdami kolektyvinės traumos liudininkais, paveikti esame visi. Turime rinktis ne tik kurią pusę palaikyti, bet kaip ir kiek savo poziciją išreikšti. Ar aktyviai įsitraukti į visuomenines iniciatyvas, ar kiek įmanoma labiau atsiriboti? Kaip kovoti su kolektyviniu blogiu? Pagaliau kaip elgtis su savo pačių pykčiu, nusivylimu, bejėgiškumu, skausmu, noru nuo visko pabėgti, apatija?

Išorinis karas veikia kiekvieno žmogaus vidų, vidiniai žmogaus psichikos vyksmai savo ruožtu daro įtaką kolektyviniams vyksmams. Todėl apie agresiją, destrukciją dabar svarbu kalbėti ne tik kaip kolektyvinį dalyką, bet ir apie tai, kas vyksta kiekvieno iš mūsų viduje. Šiuo laikmečiu daugiau žinių apie agresijos, blogio, smurto mechanizmų supratimą psichologiškai labai gali praversti. Tegul šis straipsnis būna tarsi psichologinis žemėlapis, padedantis geriau orientuotis kovos ir sąmyšio lauke. Pirmiausia trumpai paaiškinsiu, kas jungiškoje psichoanalizėje vadinama šešėliu ir kaip šešėlis susijęs su blogiu. Tuomet aptarsiu kitus klausimus – kokios galimos psichologinės strategijos, susidūrus su destrukcija, kokia yra agresijos paskirtis bei ką svarbu žinoti apie agresoriaus ir aukos santykį.

Šešėlis ir blogis

Agresija, destrukcija atrodytų labiau pažįstamos ir sutinkamos sąvokos psichologinėje literatūroje. Tačiau iškart noriu pabrėžti, kad „blogis“ taip pat yra ne tik moralinė, filosofinė ar teologinė sąvoka. Blogį kaip reiškinį bei žmogaus elgesį jo akivaizdoje nagrinėja ir psichologija, nevengdama ir neapeidama šio žodžio. Blogis analitinės psichologijos požiūriu glaudžiau susijęs su tamsiąja žmogaus psichikos sritimi, kurią C. G. Jungas pavadino šešėliu.

Carlas Gustavas Jungas. Wikipedia.org nuotrauka

Šešėliu laikoma psichinės struktūros arba asmenybės dalis, su kuria žmogus sąmoningai savęs netapatina ir išstumia iš sąmonės lauko, tačiau ji egzistuoja pasąmonės sluoksnyje. Šešėlis apima ir blogio fenomeną, bet sutapatinti jų nevertėtų – vėliau pamatysite, kodėl. Šešėlis iš pasąmonės užkulisių vienaip ar kitaip atakuoja sąmoningąjį „aš“, vis įsiverždamas į sąmonės lauką. Jungiškoje psichologijoje išskiriami trys pagrindiniai šešėlio raiškos pavidalai: asmeninis šešėlis, kultūrinis šešėlis ir archetipinis Šešėlis (žodis rašomas iš didžiosios raidės būtent tada, kai turimas omeny archetipinis, o ne asmeninis šešėlio pasireiškimas). Būnant tokios didelės, kolektyvinės destrukcijos situacijoje, neišvengiamai susijudina šešėlinė žmogaus pusė ne tik politiniu, visuotiniu lygmeniu, bet ir kiekvieno mūsų viduje.

Asmeninį šešėlį sudaro įvairūs neįsisąmoninti ir išstumti turiniai – tai, kas nepatrauklu, menka, nepadoru, gąsdina, nuvertinta. Kuo labiau žmogus juos išstumia iš sąmoningo savęs kaip asmenybės suvokimo, tuo labiau tampa savo tamsiųjų jėgų įkaitu, tuo didesnė destrukcija vyksta jo viduje. Kritiniu atveju šešėlinė dalis gali apskritai perimti asmenybės valdymą – jungiškaisiais terminais tariant, ego susitapatina su šešėliu (jungiškojoje psichologijoje ego vadinama sąmoningoji asmenybės dalis), tuomet žmogų užvaldo destruktyvūs siekiai. Kuo žmogus labiau neigia savo šešėlį, jį projektuodamas į kitus, tuo gilesnis skilimas vyksta jo psichikoje. Kuo gilesnis skilimas psichikoje, tuo didesnis pralaidumas intensyviai destrukcijai – tai, ką vadintume blogiu.

Pats savaime asmeninis šešėlis nėra blogis, jis apima ne tik nepatrauklius dalykus, bet ir neįsisąmonintą potencialą. Štai kodėl C. G. Jungas rašė, kad vidinis draugas dažnai pasirodo kaip priešas. Šešėlio nepripažinimas gali sukelti psichinį sutrikimą, o jo įsisąmoninimas – priešingai – padidina tikimybę, kad buvusios šešėlinės savybės, sąmoningumo perkeistos, pasitarnaus asmenybės augimui.

Apie kultūrinį šešėlį kalbame, kai turime omeny didelę grupę žmonių (pavyzdžiui, tautą). Kiekviena tauta turi savo šešėlį, ir čia galioja tas pats principas, kaip ir asmeninio šešėlio. Kuo labiau tam tikros šalies visuomenė nepripažįsta savo negatyviosios dalies, neprisiima už ją atsakomybės, kuo labiau įsikimba į išskirtinai idealizuotą ar iliuziškai pozityvų savęs suvokimą, ignoruodama tamsiąją pusę, tuo didesnė destruktyvių proveržių galimybė. Pripažinti savo šešėlį nereiškia savęs menkinimo, tai labai svarbus gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo klaidas, silpnumus, problemiškus aspektus.

Visų kolektyvinių baisumų atveju galima atsekti, jog buvo ir utopinės visuomenės idėja. Naciai norėjo išgryninti žmogiškąją rasę, sukurti naują „tobulą“, mėlyno kraujo, išvalytą nuo visų nešvarumų (pavyzdžiui, žydų) žmogų. Sovietinėje santvarkoje taip pat į aukštumas buvo keliamas utopinis sovietinis žmogus – visų „draugas“, kuriantis „šviesų rytojų“ vienodai tvarkingai sukirptiems tarybiniams vaikučiams. Ir visi žinom, koks melas, žiaurumai ir manipuliacijos už šių utopijos buvo. Putino režimo retorika ta pati – „išvalyti Ukrainą nuo neonacių“, motina Rusija turi būti apsaugota nuo „nešvarių“ Vakarų ir t. t. Didelė dalis Rusijos tautos dabar kenčia čia aprašytą skilimą – savo kaip tautos šešėlio neigimas formuoja paranojišką matymą – realybė iškraipoma, savo paties tamsą matai kitame, o ne savyje.

Romano Pilipėjaus / EPA-EFE nuotrauka

Šešėlis užvaldo tautą ar didelę žmonių grupę tuomet, kai susidaro kritinė masė individų, kurių psichikoje yra įvykęs skilimas – asmeninis šešėlis (dėl psichikos sužeidimų) yra tiek neįsisąmonintas, kad arba pats žmogus tampa smurtautoju, arba savo agresiją (kuri neįsisąmoninta) netiesiogiai išreiškia per kolektyvinį lyderį. Taip dažniausiai atsiranda ir kultūrinio šešėlio veikėjas, užimantis lyderio postą valdžios struktūroje.  Agresorius yra tiek pats pasąmoningai užvaldytas šešėlio (dėl savo asmeninio šešėlio atskėlimo), tiek tampa tautos (daugybės žmonių) šešėlio koncentrato veikėju.

Archetipinis šešėlis pasireiškia apskritai kaip destruktyvioji egzistencinė galia. Čia greta iškyla ir blogio sąvoka. C. G. Jungo aiškinimas, kas yra blogis, dvilypis. Jei kalbam apie blogį kaip blogumą, priešpriešinant gerumui, tai sąlyginis dalykas. Būtent žmogaus protas atskiria, kas bloga, o kas gera, o psichikos gelmėse blogis ir gėris susipynę. Kita vertus, blogis gali pasireikšti ir kaip reali gyvybę naikinanti, visumą skaldanti galia. C. G. Jungas atmetė privatio boni idėją (tai, kad blogis yra tik gėrio stoka) ir teigė blogio kaip atskiro veiksnio realumą, nelaikė jo tik gėrio trūkumu. C. G. Jungas kalbėjo ir apie absoliutų blogį – destrukciją dėl destrukcijos, visumos, savasties naikinimą. Jis įspėja: „Žmogus yra pajėgus pažinti savo paties prigimtinį blogumą, bet pažvelgti į veidą absoliučiam blogiui – reta ir šiurpu“ ( [9], p. 97).

Tarpasmeniniuose santykiuose blogis pasireiškia per smurtą (fizinį arba emocinį), žiaurumą, tikslingą melą, žmogaus orumo ir vertės mindymą, tikslingą kančios, skausmo suteikimą. Panašiai blogis veikia ir atskiro žmogaus viduje – šešėlis ima naikinti savastį, realiai žmogų nuvarydamas iki savižudybės. Archetipinis blogis gali prasiveržti ne tik kolektyviai, bet ir per paskirą žmogų.

Asmeninį šešėlį integruoti į psichiką galima ir to siekti svarbu (integruojam vis labiau įsisąmonindami). Integracijos procese agresija įgauna kitokį pobūdį – ji tampa konstruktyvesnė. Kultūrino šešėlio įsisąmoninimo taip pat svarbu siekti. Pavyzdžiui, vokiečių tauta po Antrojo pasaulinio karo turėjo pradėti ilgą savo kolektyvinės kaltės įvardinimo, pripažinimo ir atpirkimo procesą, tik tą darant galimas tolesnis tautos vystymasis. Kiekviena tauta turi istorinių dėmių, kiekvienoje visuomenėje egzistuoja savi nusikaltėliai ir nusikaltimai – tą svarbu pripažinti ir ieškoti būdų, kaip su savomis tamsybėmis elgtis, o ne tik išstumti iš kasdienybės lauko ir apsimesti, kad jų nėra.

Brandenburgo vartai Berlyne. EPA nuotrauka

Tuo tarpu archetipinio Šešėlio, ypač absoliutaus blogio, paskira psichika galutinai integruoti negali, ir netgi toks bandymas gali būti itin pavojingas. Archetipinės destrukcijos galia yra per didelė, kad atskiras žmogus, pasitelkęs vien savo sąmoningumą, būtų pajėgus ją įveikti, čia jau reikia kitokių strategijų susidūrus su juo. Kita vertus, kaip teigia autorius Lionel‘is Corbett‘as, žmogus, pripažindamas, pažindamas ir integruodamas savo asmeninį šešėlį, galbūt atperka mažytę dalelę ir archetipinio šešėlio.

Strategijos šešėlio akivaizdoje

Marie-Louis von Franz, Muray Steinas ir kiti jungiškosios psichoanalizės atstovai išskiria keletą strategijų, kurias verta pasitelkti susidūrus su šešėliu. Žinoma, šiuos būdus išrado ne psichologai, greičiau jie tik įvardino šių laikų žmogui suprantama kalba. Nuo seno žmonės juos pasitelkdavo intuityviai – štai kodėl gan ryškiai jie atpažįstami pasakose ir mituose, kuomet herojai turi įveikti blogio jėgas. Susidūrus su destrukcija, akylesnis savo reakcijų atpažinimas padės surasti tinkamą būdą, kaip elgtis susidūrus su šešėliu, kad netaptume jo marionetėmis.

Pažinimas, supratimas ir empatija

Tai viena dažniausiai naudojamų strategijų psichoterapiniame darbe. Būtent per savo šešėlinės dalies pažinimą galime tam tikras savo savybes integruoti į savo asmenybę. Į šešėlį nugula turiniai, susiję su vaikystėje patirtais sužeidimais. Kuo gilesnis psichikoje yra skilimas, tuo labiau išsikreipia savo asmenybės suvokimas – nuo tam tikrų savybių išpūtimo (jautiesi perdėtai galingas ir ypatingai apdovanotas) iki visiško nuvertinimo (tiesa, nuvertinimas gali būti nukreiptas ir į kitą žmogų). Tad psichikos jungčių atkūrimas, kuomet asmenybė tampa labiau visybiška, žmogui suteikia tiek sveiko nuolankumo, tiek ir tikros, kuriančios jėgos.

Ši strategija svarbi ir kultūriškai, kolektyviškai. Pavyzdžiui, tam tikros visuomenės mažumos gali nešti kultūrinį šešėlį, tapti visuomenės šešėlio projekcija. Tokiu atveju empatiškas mažumos atstovų pažinimas pakeičia visuomenės požiūrį į ją, padeda mažumą integruoti – taip ir pati visuomenė atgauna prarastą galią, jai nebereikia eikvoti energijos tam, kad laikytų savo šešėlinę dalį nuošalyje ir gintųsi nuo jos.

Archetipinio šešėlio atveju ši strategija gali būti nebent sudėtinė veikimo dalis, bet ne vienintelė strategija. Susidūrus su stipriu blogiu, iš tavo empatijos agresorius tik pasityčios. Kad ir su kokia empatija žiūrėtume į Putiną, matydami jį kaip sužeistos psichikos žmogų, karo tai nesustabdys.

Derybos ir gudravimas

Kaip apgauti kipšą, galima pasimokyti iš pasakų. Gudravimas yra geras būdas, kai šešėlis yra kiek per stiprus, kad galėtum jį pasiekti empatijos būdu, bet ne toks galingas, kad pats patektum į šešėlio manipuliacijos gniaužtus.

Savo pačių pyktį gali padėti, pavyzdžiui, humoras, saviironija – kai iš šalies pamatome save, visą perpykusį. Labai stipri emocija, kuomet pasiekia afekto lygmenį, yra inertiška – nuneša mus su visa jėga. Humoras tarsi išmuša iš inercijos tėkmės. Pavyzdžiui, tiek susierzinu, kad partneris žiūri televizorių ir nieko negirdi, kas jam sakoma, jog atrodo, galėčiau išmesti televizorių per langą. Gerai pabandyti įsivaizduoti save realiai tą darant – komiška situacija. Štai ir afektas suvaldytas! Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip gudravimas (per humorą) gali pasitarnauti santykyje su asmeniniu šešėliu.

Rusijos invaziją pašiepiantis plakatas Lvive. Wojteko Jargilo / EPA-EFE nuotrauka

Derybos, gudravimas – įteisinta strategija ir versle ar politikoje. Deramasi net su banko plėšikais, nekaltus žmones įkaitais paėmusiais teroristais. Kuomet susiduriame su itin smurtiniais agresoriais, ši strategija gali būti naudojama ne kaip pagrindinė, bet kaip papildančioji. Taip, kaip ir dabar, vis dar bandoma vienaip ar kitaip derėtis su Putino režimo atstovais. Tačiau vėlgi – ši strategija gali ir netikti. Blogiui melas yra vienas pagrindinių įrankių, tad kad ir kaip gali būti išlavinęs gudravimo meną, jei nesi smurtaujantis agresorius, tavo gudravimas (ar net melas) yra sujungtas su kitomis vertybėmis – paprastai tariant, tavo melas nėra „grynaveislis“, todėl jis silpnesnis už blogio melą.

Prieš prasidedant karui prieš Ukrainą, įvairių valstybių atstovai važiavo pas Putiną diplomatiškai tartis vienas po kito, bet tai Putino nesustabdė, diplomatinis gudrumas šiuo atveju buvo per silpna strategija.

Konfrontavimas ir kova

Susidūrimai kaktomuša, konfliktai niekada nebūna malonūs ir lengvi. Šešėlinės dalies diferencijavimas – tai įvardinimas, kas yra kas. Smurtautojas yra ne „tam tikros operacijos vykdytojas“, ne choleriškas ar pasikarščiuoti linkęs žmogus, o būtent smurtautojas. Smurtinėje situacijoje tiesiog gyvybiškai svarbu atpažinti ir įvardinti agresorių ir atskirti jį nuo aukos. Tas pat galioja susidūrus tiek su išoriniu agresoriumi gyvenime, tiek su agresoriumi savo viduje. Sakoma, kad demonas labiausiai bijo, jog bus išaiškintas jo vardas. Blogis visomis išgalėmis slepia savo tapatybę. Melas, realybės iškraipymas, manipuliacijos yra esminiai blogio įrankiai. Tik aiškiai pamačius, su kuo turi reikalą, galima rimta kova.

Bendraujant su ukrainiečiais tenka patirti, kaip jiems svarbu, kad būtų pripažinta, kas iš tiesų vyksta, kad jie tikrai yra negailestingai, žiauriai užpulti ir naikinami. O Rusijos propaganda būtent į tai ir orientuota – padaryti viską, kad tikrasis agresorius nebūtų demaskuotas – suklaidinti, iškraipyti realybės suvokimą, sukeisti tiesą su melu vietomis.

Kaip tenka kovoti su išoriniu agresoriumi, taip svarbu stoti akistaton ir su savo vidine destrukcija. Čia nebetinka gudravimas ar empatiškas savo destruktyvumo pateisinimas – turi sąžiningai, be jokio gailesčio savo vidinį agresorių demaskuoti ir pripažinti savo atsakomybę, kad ir lydimą kaltės ar gėdos jausmų.

Atribojimas, eliminavimas

Susidūrus su itin stipriu blogiu, kuris tarpasmeniniuose santykiuose pasireiškia kaip smurtas (fizinis ar psichologinis), kankinimas, orumo naikinimas, pažeidžiamiausių vietų atakavimas, gali būti nepakankamai pajėgus (ne dėl to, jog pats esi nepakankamas, o dėl to, kad susiduri su per didele agresyvia jėga) iškovoti pergalę. Tokiu atveju turi būti nukirsta agresoriaus prieiga – tas pat tinka tiek tarpasmeniniuose santykiuose, kai esi fiziškai puolamas, tiek individualioje psichikoje, kai atakuoja vidinė destruktyvi jėga. Kaip sako analitikė Verena Kast, reikia atidžiai įvertinti, ar esi pajėgus susiremti su agresoriumi, su kuriuo turi reikalą. Kai tave užpuola fiziškai ir esi per silpnas apsiginti, tiesiog bėgi. Būna situacijų, kai negali net pabėgti ir turi visomis išgalėmis kovoti už savo gyvybę, už savastį, net jei grėstų žūtis – kitaip sakant, susitelkti ir siekti eliminuoti smurtautoją.

Žmonės, kurie būna ant savižudybės ribos ar ketinę tą padaryti, dažnai pasakoja, kad aiškiai girdi vidinį balsą: „Nusižudyk, tavo gyvenimas neturi jokios vertės, tu esi nieko vertas, be tavęs šiam pasauliui bus tik geriau.“ Vidinis demonas atakuoja pačią gyvybę, jos vertingumą. Tokiu atveju visų pirma reikia sustabdyti fizinį savižudybės veiksmą, atkirsti vidinį agresorių nuo prieigos. Psichoterapijoje būna pasirašoma „Savižudybei – ne“ sutartis, kurioje su klientu susitariama, jog, jei kils noras nusižudyti, ką konkrečiai jis darys – paskambins telefonu konkrečiam žmogui ir informuos, kas vyksta, kad jį sustabdytų. Derėjimosi ar net galynėjimosi su vidiniu destruktoriumi gali nepakakti. Būtina atkirsti, atriboti. Religinėje praktikoje ši strategija atitiktų demono išvarymą, egzorcistinius veiksmus.

Karo prieš Ukrainą situacijoje dominuojanti strategija šiuo metu yra konfrontacija, kova. Tokios strategijos laikosi ir Vakarai, tik kovojama tiekiant ginklus, bet Ukrainos rankomis. Būtent atkirtimo, eliminavimo strategija yra esminis ore kabantis klausimas. Apraiškų yra – sankcijos, karo nusikaltimų tyrimas yra eliminavimo žingsniai, tačiau, pavyzdžiui, sukurti neskraidymo zoną nepasiryžtama. Vis dar ieškoma tos tinkamos strategijos ar skirtingų strategijų kombinacijos.

Tarp agresoriaus ir aukos

Kai kurie žmonės linkę manyti, kad emociškai stipriai įkrautų įvykių akivaizdoje psichologai, psichoterapeutai turėtų priimti neutralią poziciją. Juk jie terapijoje sutinka ir priima žmogų su abiem pusėmis – tiek negatyvia, tiek pozityvia. Tuo labiau kad psichoterapinis darbas apima ir šešėlinių asmenybės aspektų įsisąmoninimo ir integravimo procesą. Psichologai ir psichoterapeutai empatiški, supranta žmonių sužeistumą, tad kaip jie gali ką nors pasmerkti? Vis dėlto karo prieš Ukrainą akivaizdoje tiek Lietuvos psichologų sąjunga, tiek Lietuvos psichoterapijos organizacijos viešuose pareiškimuose aiškiai pasmerkia Rusijos invaziją į Ukrainą, vadina tai savanaudišku smurtu bei remia Ukrainą ir jos žmones. Kitaip tariant – ir psichologai pasirenka pusę.

Jeigu kam nors kyla minčių, kad šiuo įtemptu karo metu psichologai ir psichoterapeutai pasidavė smerkiančių pareiškimų srautui ir neišlaikė neutralumo, jei kartais mano, kad net ir juos „nunešė“ emocijos, tikiuosi, kad palaipsniui taps aiškiau, kodėl smurto akivaizdoje turėti poziciją yra svarbu.

Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Už smurtą yra atsakingas agresorius, ne auka. Šiuo atveju galima susipainioti, nes kiekviename žmoguje yra agresoriaus ir aukos dalys, būtent dėl to galima pakliūti į sąlyginumo pinkles ir manyti, kad už smurtą atsakingi abu. Ne, už smurtinį elgesį atsakingas tik smurtautojas, o ne auka, tačiau už santykį – abu. Tai reiškia, kad auka gali pasirinkti, kaip reaguoti į smurtą. Pavyzdžiui, gali nukentėti nuo smurtautojo, bet čia pat savo paties pyktį išlieti ant silpnesnių už save; gali rinktis likti smurtinėje situacijoje ir pasiduoti manipuliacijai, gali pasitelkti drąsą ir kovoti, ir t. t. Net pačioje bejėgiškiausioje situacijoje vis tiek lieka vidinės laisvės galimybė. Kaip tą perteikia šis kalambūras – Romos teisėjas pasakė kankiniui: „Ar žinai, kad turiu galią tave nužudyti?“ „Bet ar jūs žinote, kad aš turiu galią būti nužudytas?“ – atsakė kankinys.

Kai smurtas nebevyksta, tuomet gerai suprasti, kokia dinamika tarp agresoriaus ir aukos vyksta vidiniu lygmeniu (valstybės viduje ar atskiro žmogaus viduje) – kokių psichinių, politinių ar istorinių veiksnių konsteliacija susiformavo ir ką svarbu pakeisti. Bet jeigu pradedama dalinti atsakomybę vis dar vykstant smurtui, agresorius įgauna persvarą. Paprastai kalbant, kol aiškinsimės santykius, agresorius auką gali ir pribaigti.

Todėl, mano manymu, teisėta ir suprantama Ukrainos rašytojų sąjungos PEN centro pozicija – viešame kreipimesi į tarptautinę intelektualų bendruomenę atmetami siūlymai draugiško dialogo forma kalbėtis su Rusijos kultūros veikėjais (kurie tą ir siūlo), nes „dialogas apie kultūrą krentant bomboms ir atkreipus į mus kulkosvaidžių vamzdžius yra neįmanomas. (…) Nuo šiandien ir kol iš Ukrainos išvyks paskutinis Rusijos karys, mes su jumis adekvačiai galime kalbėtis tik apie tai, kaip nutraukti Rusijos karo nusikaltimus, o ne apie Rusijos kultūrą“.

Kai vyksta smurtas čia ir dabar, nėra vidurio pozicijos, ir iš tiesų tenka pasirinkti pusę – susitapatinimo su agresoriumi arba aukos apgynimo. Atsitraukimas, nereagavimas palieka smurtui kelią atvirą. Štai kodėl ir Lietuvos bei kitų šalių psichologai karo prieš Ukrainą situacijoje išsako aiškią poziciją.

Kam tarnauja tavo agresija?

Nuo senų senovės žmonės žinojo, kad žinomas priešas yra geriau nei paslėptas, kaip ir žinoma liga yra geriau nei paslėpta liga. Posakis „pažink savo priešą“ – teisingas, tik vertėtų jį pratęsti – „o ypač tą, kuris tavo viduje“.

C. G. Jungas dar 1918 m. rašė: „Dabartinį karą lydintys procesai – pirmiausia visuomenės nuomonės sužvėrėjimas, visuotiniai šmeižtai, neįsivaizduojamas vandalizmo šėlsmas, negirdėtas melo srautas, žmonių negebėjimas sustabdyti kruvinąjį demoną – kaip niekas kitas įkyriai pakiša mąstančiam žmogui chaotiškos pasąmonės, neramiai snūduriuojančios po tvarkingu sąmonės pasauliu, problemą. Šis karas negailestingai parodė civilizuotam žmogui, kad jis tebėra barbaras… Tačiau paskiro individo psichologija atitinka tautų psichologiją. Tai, ką daro tautos, daro ir kiekvienas individas, ir kol tai daro paskiras individas, tol daro ir tautos. Tik keičiantis paskiro individo nuostatai pradeda keistis tautų psichologija” ([4], p. 215). Panašu, kad mes, kaip žmonija, dar neišmokome santykio su agresija pamokos.

Kuomet agresorius išryškėja kolektyviškai, ką ir dabar atskleidžia Putino bei Kremliaus režimas, labiau nei bet kada turim suprasti, kaip veikia ir mūsų pačių agresija, kam ji tarnauja – destrukcijai ar transformacijai. Psichoterapijoje gana dažnai susiduriu su klientų nuostaba, jog agresija irgi reikalinga, kad ji turi paskirtį, kaip ir konfliktai. Kartais juokauju, kad dabar visi tik diskutuoja ir niekas nebekonfliktuoja. Tenka pasistengti aiškinantis, kas vis dėlto įvyko tam tikroje kliento situacijoje – pokalbis, diskusija, ginčas, barnis, konfliktas ar verbalinis smurtas, nes pastaruoju metu stebiu tendenciją viską vadinti tuo pačiu neutraliu žodžiu – diskusija.

Konstruktyvi agresija reikalinga:

  • apsiginti nuo smurto pačiam ar apginti silpnesnįjį. Tai galioja tiek tarpasmeniniuose santykiuose, tiek kolektyviniu, tiek vidiniu lygmeniu.
  • Kuomet reikalingas atsiskyrimas. Pavyzdžiui, paaugliai tampa atžagarūs su tėvais ne šiaip sau, šiek tiek agresijos reikia, kad jie nebesitapatintų su savo tėvų psichine sankloda, o atrastų savo individualų tapatumą. Paprastai tariant, kad atsiskirtum, reikia atsispirti su jėga.
  • Kūrybiniame procese agresija taip pat atlieka savą paskirtį. Kūrybinis užsispyrimas, atsakas į tai, kas nebetenkina, turi agresyvų atspalvį. Pavyzdžiui, rašytojui kartais būtina ištrinti ištisus teksto gabalus ar menininkui užpiešti paveikslą ir pradėti iš naujo.

Agresijos neįmanoma ištrinti iš savo psichikos. Ji yra ir turi veikti, tačiau mūsų atsakomybė – agresijos energiją nukreipti konstruktyvumo linkme. Agresija tampa blogio jėga, kai pereina į kito naikinimą, sadistinį skausmo sukėlimą, kai tarnauja tik galiai išplėsti ir puikybei.

Jei pyktis tampa neapykanta – signalas, kad agresija perėjo į destrukciją ir nebeatlieka savo paskirties. Žmogiškai neapykantos jausmas yra suprantamas didžiulio skausmo akivaizdoje, tačiau neapykanta pavojinga. Kartu su neapykanta prasideda ne tik kito, bet ir savinaikos procesas.

Neteisūs ir tie, kurie nuo agresijos nori pabėgti. Pabėgti neįmanoma, nes, kaip C. G. Jungas yra sakęs, už kiekvieną padarytą neteisybę pasąmonė anksčiau ar vėliau atkeršija. O už teisybę reikia pakovoti – tiek išorinę, tiek vidinę – nors procesas gali būti ir skausmingas, pareikalauti tikros aukos. Apmąstydami, kaip veikia mūsų pačių šešėlinė dalis, ne nuneigdami ją, o pažindami ir nukreipdami, kai reikia, konstruktyvumo linkme, mes būsim pajėgesni atremti ir išorinį blogį.

Visybiškumas prieš skilimą

Geriausias ginklas prieš skilimą – sutelktumas. Net ir karine-politine prasme liudijame, kokią didelę galią įgauna Ukrainos tauta, kai sujungiamos fizinės jėgos, ryžtas, atsidavimas ir drąsa. Didesnę, nei pasaulis galėjo tikėtis.

Atskilusi galia pasmerkta pralaimėti prieš vientisumo galią. Būtent sujungimo, ryšių atstatymo turėtume siekti mes visi. Kiekviena nauja vidinė jungtis įžiebia taip labai būtiną sąmoningumo blyksnį – tiek individualiu lygmeniu, tiek visuomenėje. Dabar labiau nei anksčiau reikia kritinės masės visuomenės, kurios nariai išlaiko vidinį vientisumą ir sutelktumą, nes tik tai padės mums šioje visuotinėje krizėje reaguoti kaip įmanoma blaiviau ir priimti tinkamus sprendimus. Santykis su savo paties agresija asmeniškai bei mūsų kaip visuomenės santykio su agresija peržiūrėjimas ir keitimas – vienas svarbiausių dalykų dabar, siekiant sutelktumo.

Ar esu už taiką pasaulyje? Taip, tačiau ne už tokią taiką, kuri užkerta kelią susidurti priešybėms ir konfliktams. Jei būvį, kurio linkėčiau mūsų Lietuvos ir pasaulinei visuomenei, vadinčiau taika, tai būtų tokia dermės sąranga, kurioje visuomenė pajėgtų ištverti ir priimti vidinius konfliktus, priešingų nuomonių susirėmimus, tačiau tuo pat metu atpažintų ženklus, kuomet konfliktas ima virsti smurtiniu susirėmimu, žmogiškos savasties, vertės ir orumo naikinimu. Esu už tokią taiką, kuri priima konfliktą, bet griežtai atmeta ir smerkia smurtą (jei reikia, atkerta jį pasitelkiant konstruktyvią agresiją) – taip, kaip dabar smerkiame ir susiremiame su smurtiniu Rusijos karu Ukrainoje.

Kita vertus, savo absoliučiu moraliniu teisingumu šventai įsitikinusi (kad ir demokratinė) visuomenė irgi gali būti pavojinga. Taip ji neįvertina savo pačios potencialo sumonstrėti. Mes turim suvokti, kad iš tiesų visi potencialiai esam pajėgūs pereiti į blogio, smurto, žiaurumo išveikimą. Ir ne todėl, kad „taip blogai pasielgti niekada negalėtume“, o būtent todėl, kad potencialiai galėtume, privalome išlaikyti sąmoningą būdravimą ir akylai stebėti savo pačių agresiją – kaip ji pasireiškia ir kam tarnauja.

Agresija gali ir turi pasitarnauti visuotiniam kūrybiniam vyksmui, tačiau su viena sąlyga – jei ji tarnauja ne destrukcijai, o transformacijai.

Naudota literatūra:

  1. Corbett, L., The Sacred Cauldron, Wilmette: Chiron Publications, 2011.
  2. Corbett, L., Understanding Evil, London and New York: Routledge, 2018.
  3. Gudaite, G., Asmenybės transformacija sapnuose, mituose, pasakose, Vilnius: Tyto alba, 2001.
  4.  Jung, C. G., Raudonoji knyga, Vilnius: Margi raštai, 2012.
  5. Jung, C. G., Atsiminimai, vizijos, apmąstymai, Vilnius: Margi raštai, 2010.
  6. Kast, V., Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu, Vilnius: Dialogo kultūris institutas, 2001.
  7. Stein, M., The principle of Individuation, Wilmette: Chiron Publications, 2006.
  8. Stein, M. Jung’s treatment of Christianity: the Psychotherapy of a Religion, Wilmette: Chiron Publications, 1986.
  9. Stein, M. (ed.), Jung on Evil, Princeton: Princeton University Press, 1995.
  10. Von Franz, M. L., Shadow and evil in fairy tales, Boulder: Shambala Publications, Inc., 1995.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.