Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kaip buvo surašomas jėzuitų turtas: saksiškos krosnys ir prancūziško vyno okseftai 

Vilniaus universiteto rūmai. Edgaro Kurausko nuotrauka

Turtinga Vilniaus universiteto istorija turi daug neatskleistų paslapčių. Mokslininkai ir tyrėjai nuolat dirba archyvuose, skaito senuosius šaltinius, atranda dokumentų, naujai nušviečiančių vieną ar kitą laikotarpį. Daug neatsakytų klausimų yra susiję su universiteto rūmais: pastatais, baldais, interjerais, čia saugotu kilnojamuoju turtu.

Vienas išsamiausių senojo universiteto rūmų istorijos šaltinių – 1773–1774 metų liustracijos aktas, kai panaikinus jėzuitų ordiną buvo smulkiai surašytas visas jų turėtas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas. Iki šiol šis vertingas dokumentas buvo prieinamas tik tyrėjams, nes dvi jo kopijos lenkų kalba buvo saugomos archyvuose. 

Jau keletą metų kalbėta apie šio svarbaus didelės apimties dokumento vertimą. VU bibliotekos Rankraščių skyriaus vyresnioji bibliotekininkė IRENA KATILIENĖ prie vertimo darbuojasi jau ne vienus metus. O darbo tikrai nemažai, nes dokumentas beveik tūkstančio puslapių. Į šį skaičių kol kas neįeina jėzuitų bibliotekos knygų sąrašas. Vertėjai jau pavyko įveikti didžiąją dalį rankraščio, tad tikimasi jį galbūt netrukus išleisti.

I. Katilienė primena, kad dar būtinai reikia suburti tyrėjus ir mokslininkus parašyti išsamius atskirų dalių įvadus, parengti pagalbinį knygos aparatą su rodyklėmis, žodynėliu. 

Kalbiname vertėją norėdami sužinoti, kuo šis dokumentas ypatingas, ką jis atskleidžia. 

Vilniaus jėzuitų akademijos ir Šv. Jonų bažnyčios inventorius. VU bibliotekos skaitmeninė kolekcija

Visas dokumento pavadinimas yra „Vilniaus universiteto (Šv. Jono Romos katalikų bažnyčios, observatorijos, bibliotekos, spaustuvės, vaistinės, konvikto ir kito nekilnojamojo turto) liustracija. 1773–1774 m.“ Koks tai dokumentas? Kaip ir kodėl jis atsirado? 

Liustracija – iš lotynų kalbos kilęs terminas (nuo lustrare, kurio viena reikšmių – „apžvelgti, aplankyti“), reiškiantis apžiūrą, patikrą, vizitaciją; liustracija – tai apžiūros ir patikros (verifikacijos) procedūra, dažniausiai vykdoma bendrijose, organizacijose, politinėse partijose ar panašiai.  

Po Jėzuitų ordino panaikinimo (kasacijos), buvo patikrintas ir suregistruotas visas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas visose Abiejų Tautų Respublikos jėzuitams priklausiusiose mokslo institucijose, nes būsimai Tautinės edukacijos komisijos švietimo reformai pirmiausia reikėjo materialinių išteklių, o apie jėzuitų turtus tuomet sklido legendos (netrukus paaiškėjo, kad tas fantastiškų turtų įsivaizdavimas buvo gerokai perdėtas; jėzuitai tiesiog neblogai tvarkė esamus išteklius, o to nebūtų galima pasakyti apie dvasininkus pasauliečius).

Vilniaus akademinės kolegijos liustracija buvo vykdoma, kaip atsispindi ir pavadinime, nuo 1773-09-17 iki 1774-01-13 pagal tiksliai nustatytas instrukcijas ir tvarką. Liustracija pradėta nuo Šv. Jono bažnyčios interjero, liturginių reikmenų ir t. t. patikros. Pabaigoje matome šį darbą atlikusių asmenų pavardes su signetiniais raudono lako jų antspaudais ir parašais: tai Respublikos liustratorius Smolensko vaivadijos žemės teisėjas Andriejus Romanackis ir Respublikos liustratorius Vilniaus vaivadijos iždininkas Kajetonas Podbereskis. Liustratorių komanda turėjo būti daug didesnė, jiems teko suregistruoti visą akademijos turtą (nuo durų spynos iki langų stiklų įmontavimo į šviną ar medį bei kitų smulkių detalių) ne tik Vilniuje, bet ir tolimesnėse akademijai priklausiusiose valdose.

Pažymėtina, kad šios liustracijos išlaidos atsispindi pačioje liustracijoje. Taip sužinome, kad kolegijoje liustraciją pagelbėjo surašyti patys tėvai jėzuitai (jiems buvo skirtas atitinkamas atlygis ir suma kailiniams). Pikantiška detalė: pradėję liustraciją, tikrintojai rūsiuose rado 22⅓ okseftų paprasto prancūziško vyno, o per liustracijos laiką įvairioms reikmėms refektorijuje ir įvairiems didžiai gerbiamų liustratorių reikalams sunaudoti keturi okseftai. Jeigu turėsime omenyje, kad vieną okseftą (statinę vynui ar alui laikyti) sudaro ne mažiau kaip 200 litrų… Darbuotasi iš peties. 

Ypač man patinka seladono (švelnios, pilkai žalsvos spalvos) saksiškos krosnys su korničionais (korničionas – italų Renesansui būdinga specifinė atbraila/karnizas pastatui ar fasadui vainikuoti). Neblogai praprusau įvairiausių reikmenų – tiek liturginių, tiek ūkinių bei buitinių – klausimais.

Šis dokumentas saugomas ir valstybės istorijos archyve?  

Tokie turto patikros aktai būdavo surašomi dviem egzemplioriais. Vienas būdavo paliekamas saugoti vietoje, kitas turėjo būti perduotas Tautinės edukacijos komisijai. Tad turime vieną egzempliorių Vilniaus universitete (buvusį Čartoriskio kuratoriumo depozitą) ir taip pat mokslininkams gerai žinomą antrą egzempliorių, saugomą LVIA. Medžiaga juose identiška, kartais varijuoja rašyba ar leksika, kai kas užrašoma kita žodžių tvarka, tik perteikiant mintį. LVIA egzempliorius aiškiai skirtas TEK. Jis perrašytas jau neskubant, lengviau įskaitomas, papildytas keletu F2-DC6 nesančių pastabų. 

Ar yra daugiau nuorašų? 

 Taip, be minėtų dviejų, skyriaus saugyklose (F3) turime dar vieną nuorašą. Jis atitinka VU bibliotekos turimą egzempliorių. Tas perrašas darytas neabejotinai gerokai vėliau, siekiant išsaugoti liustracijos turinį. Beje, ir VUB, ir LVIA Liustracijos knygos yra suskaitmenintos ir prieinamos skaitytojams. 

 

Kuo šis dokumentas mums svarbus? Ar iki šiol buvo gerai žinomas? 

Įvairių sričių specialistams tikrai žinomas seniai, visais laikais. Ir apie Šv. Jono bažnyčią, ir apie universiteto pastatus, ir apie observatoriją, ir apie spaustuvę, ir apie vaistinę, ir apie muzikantus, ir apie akademijos biblioteką, apie Collegium Nobilium, konviktą ir visa kita rašiusiems ir ne tik Lietuvos įvairių sričių mokslininkams, tyrinėtojams puikiai pažįstama. Nevardysiu pavardžių, nesugebėčiau į jaučio odą surašyti. Jeigu pamatytumėte, kiek kartų ir kokių asmenų buvo naudojamasi ir mūsų, ir LVIA egzemplioriumi, klausimų apie dokumento svarbą nekiltų… Menotyrininkai, muziejininkai, kultūros paveldo specialistai, bibliografai, bažnyčios, architektūros, astronomijos, senųjų muzikos instrumentų, leidybos, farmacijos istorijos, įvairiausių sričių tyrinėtojai ne po vieną kartą čia pasirašę. 

Kodėl iki šiol jis nebuvo išverstas į lietuvių kalbą?

Negalėčiau pasakyti. Galbūt dėl pernelyg specifinės medžiagos, galbūt siekiant apsaugoti čia esančius duomenis neramiais okupacijų laikais (juk po Vilniaus universiteto uždarymo nemaža dalis VU turto iškeliavo į Maskvą, Kijevą ir kitur), galbūt ir dėl pernelyg plačios apimties. Versti tokio turinio medžiagą – Sizifo darbas. Nedaug kas susigundytų. 

Kas Jums buvo sudėtingiausia verčiant? 

Pirmiausia tekstą teko perrašyti. Kas supranta, tai nėra greitas procesas, juo labiau žinant dokumento apimtį. Kol kas turiu tik visą perrašo juodraštį, tikrinu ir tikslinu su abiem dokumentais jau versdama. Kad nemažai pastaraisiais metais pasistūmėjau, reikia dėkoti karantinui. Tuo labiau kad darbas vyko su didelėmis pertraukomis, buvo metų, kai ir visai nepriėjau prie liustracijos. Tokiam darbui reikia labai susitelkti, nesiblaškyti. Labai daug laiko atima terminijos paieškos. Tokių specifinių dokumentų mokslininkai neverčia, galbūt vieną kitą fragmentą.

Kadangi vertimas dar nebaigtas, tų sunkumų vis dar pasitaiko. Tenka pasitelkti visas turimas žinias ir įgūdžius, kartais palikti „žargoninę“ versiją ir parašyti paaiškinimą paliekamam svetimžodžiui. Praverstų tokios terminijos žodynėlis, jam sudaryti irgi reikia papildomo laiko. Kitas sudėtingas momentas – akademijos knygų sąrašas. Be pagrindinės akademijos bibliotekos, prie kiekvieno padalinio – observatorijos, spaustuvės, vaistinės ir kitur – buvo atskiros bibliotekos. Kai pateikiama klaidingai užrašyta autoriaus pavardė ir porą dažnai sutrumpintų pavadinimo žodžių, dažnai irgi užrašytų klaidingai, neįmanoma atsekti, nors… pasiseka net ir identifikuoti.

Čia labai pagelbsti skaitmeninės kolekcijos, visagalio interneto platybės. Kol kas patyrinėjau tik padalinių bibliotekas, o didžiąją Jėzuitų akademijos biblioteką praleidau, nes labai norėčiau (gal jau kitais metais?) užbaigti teksto vertimą, o tada galbūt prie šio darbo prisidės daugiau kolegų (gal iš Retų spaudinių skyriaus) bei mokslininkų. Tokiam veikalui būtini išsamūs įvairių mokslo sričių specialistų komentarai. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas labiausiai nustebino, sudomino? 

Domina, o veikiau pribloškia pati visuma, kokia didinga buvo Vilniaus jėzuitų akademija, kaip glaudžiai buvo tarpusavyje viskas susiję ir kaip tobulai funkcionavo – visa tai liustracija leidžia pamatyti. 

Ypač man patinka seladono (švelnios, pilkai žalsvos spalvos) saksiškos krosnys su korničionais (korničionas – italų Renesansui būdinga specifinė atbraila/karnizas pastatui ar fasadui vainikuoti). Neblogai praprusau įvairiausių reikmenų – tiek liturginių, tiek ūkinių bei buitinių – klausimais.

Kam jis labiausiai reikalingas, įdomus, naudingas? 

Turbūt pirmiausia mums patiems, VU bendruomenei, Vilniaus universiteto, miesto, mokslo, kultūros, jėzuitų vienuolijos istorija besidomintiesiems. Juk laikui bėgant daug kas buvo pakeista, reorganizuota, išgabenta ar negrįžtamai prarasta, vos po kelių dešimtmečių nebeliko čia aprašyto Šv. Jono bažnyčios vaizdo (Karolio Podčašinskio rekonstrukcija 1827–1829 m.). Vladas Drėma plačiai šį dokumentą panaudojo monografijoje apie Šv. Jono bažnyčią. 

Vilniaus universiteto rūmai. Edgaro Kurausko nuotrauka

Kaip manote, ar dar turime svarbių universiteto istorijai neišverstų, neišleistų dokumentų? 

Neabejokite, pilnos mūsų saugyklos tų neatvertų ar tik šiek tiek pravertų istorinės atminties lobių, tai užduotis ne vienai kartai, žinoma, jei tik tai bus aktualu ir jei tik tokių darbininkų atsiras. 

Mane asmeniškai domintų (netgi norėtųsi prijungti prie milžiniškos mūsų liustracijos) LVIA saugomas nedidelės apimties Lukiškių, arba Vingio, rezidencijos inventorius, sudarytas liustratorių pagal tas pačias instrukcijas 1774 m.