Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Kaip formuoti gerą vaiko elgseną?

Unsplash.com nuotrauka

Raymond Lloyd Richmond, Kad nežeistų šeimos skauduliai, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2020 

Iš anglų kalbos vertė Rasa Tuskenytė 

Krikščionybė yra labai paprasta. Jei tik mylėtume Dievą visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, atsisakytume daryti nuodėmę. Jei tik sektume Kristumi, nustotume nekęsti. Tačiau tai, ką būdami vaikai patyrėme šeimoje, dažnai pripildo mus pykčio ir neapykantos. Netikęs elgesys, manipuliavimas, emocinio supratingumo stoka ir veidmainystė leidžia blogiui veikti ir kliudo mums mylėti.

Kaip netapti blogais tėvais ir nežaloti savo vaikų, kurie net ir suaugę kenčia nuo vaikystėje patirtų išgyvenimų? Kaip sukurti šeimą, kurioje visi jaustųsi saugiai? Kaip atsikratyti praeities „šmėklų“, atleisti savo tėvams ir nekartoti jų klaidų? Knygos autorius, remdamasis ilgamete pacientų konsultavimo patirtimi, pateikia savo atsakymą. Verta jį išgirsti. 

Klinikinės psichologijos daktaras Raymondas Lloydas Richmondas dirba psichologu Kalifornijos valstijoje. Klinikinio darbo patirtis apima krizių intervenciją, emocinio, fizinio ir seksualinio smurto prieš vaikus gydymą, traumų ir potrauminio streso vertinimą ir gydymą, psichozių, nuotaikos sutrikimų ir nerimo sutrikimų gydymą.

Lietuviškai išleistos Raymondo Lloydo Richmondo knygos: Sielos gydymas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2017; Pyktis ir atleidimas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2018.

***

Ištrauka

Teigiamos elgsenos formavimas

Jis buvo vaikas, kaip sakoma, su raktu ant kaklo. Grįždavo namo iš mokyklos į tuščius namus, nes abu tėvai dar būdavo darbe. Leisdavo laiką žiūrėdamas televizorių ir neruošė namų darbų. Kai tėvai grįždavo namo, motina būdavo pernelyg pavargusi, kad galėtų su juo ką nors veikti, o tėvas ant jo piktai pratrūkdavo. Vaikas pradėjo trukdyti pamokas, padeginėti ir vagiliauti parduotuvėse. Jis buvo gydomas nuo dėmesio deficito. Atrodė, nieko nesugeba. Nieko, tik žaisti vaizdo žaidimus. 

Neįstengė nusėdėti mokykloje, bet sugebėjo valandų valandas sutelkti dėmesį į ekraną ir pasiekti vis aukštesnį žaidimo lygmenį. Jis buvo vienas geriausių. 

Tad kaip tai suprasti? Vaizdo žaidimai teikė tris dalykus, kurių, deja, trūko šeimoje:

1. Aiškias taisykles. Jis tiksliai žinojo, ką turi daryti, kad gautų taškų, ir kas atsitiks, jei suklys.

2. Atpildą už gerą elgesį. Žaisdamas pagal taisykles tuojau pat gaudavo taškų.

3. Bausmę už taisyklių laužymą. Jei padarydavo klaidą, žaidimas už ją bausdavo. Tačiau bausmė niekada nebuvo kritikuojanti ar menkinanti. Tiesiog faktas: „Padarei šitaip, todėl štai tokia kaina.“ Ir žaidimas tęsdavosi. 

Taigi iš to galime spręsti: kad šeima sveikai funkcionuotų, būtini keli dalykai.

Elgesio taisyklės. Šeimoms būtinos aiškios elgesio taisyklės. Jos apima draudimus – kas nedarytina (nesikeikti, nesimušti, nemeluoti etc.), ir pareigas – kas darytina (atlikti namų darbus, ateiti vakarienės švariam ir laiku, eiti miegoti nustatytu laiku etc.). Nebūtina nė sakyti (nors šiandieniniame pasaulyje vis dėlto tenka), kad tėvai privalo laikytis tų pačių taisyklių. Ir be jokių kalbų.

Pripažinimas. Šeima turi vaiką pripažinti. Daugelis vaikų, kaip antai vaikas iš ankstesnės istorijos, tol ignoruojami, kol nepadaro ko nors negerai, todėl nesąmoningai motyvuojami siekti bet kokio dėmesio, kad ir neigiamo (pavyzdžiui, kritikos). Sveika šeima vaiką pripažins pagirdama tiek už elgesį, kuris linksta į norimą elgesį, tiek už taisyklių nelaužymą:

„Man patinka, kaip tu [pasikabinai striukę, atlikai namų darbus, padėjai seseriai]. Tai rodo tavo [atidumą kitiems, principingumą, atjautą].“

• „Pastebėjau, kad tu [nesipešei su seserimi, nesikeikei, neįpykai]. Pritariu tavo [gražiam elgesiui, kad buvai mandagus, kad susivaldei].“

Atkreipkime dėmesį, kad žodinį pripažinimą geriausia išsakyti meiliai paliečiant (žr. 14-ą sk.). 

Kai kurios teorijos rekomenduoja mokykloje ir šeimoje sunkius vaikus valdyti naudojant simbolinę ekonomiką, arba žetonų sistemą. Vis dėlto tokia sistema žmogišką sąveiką gali nuvertinti iki perkamų prekių lygmens. Kartais mokyklose žetonų sistema reikalinga siekiant palaikyti tvarką, tačiau šeimose ši simbolinė ekonomika, nors ir atrodytų patogi, galiausiai ardo svarbias gyvenimo vertybes, tokias kaip savidrausmė ir  bendradarbiavimas.

Sąžininga bausmė. Šeimoms reikia teisingo ir apibrėžto būdo bausti už taisyklių pažeidimą. Tačiau bausmė turi būti gryna – garbinga, skiriama ne iš pykčio ir vaiko nemenkinanti ir negėdinanti. Tai turi būti paprastas faktas, po kurio šeimos gyvenimas

tęsiasi.

Kaip pasakyti vaikui „ne“

Visada liūdina, kai vaikas grasomas nuo tam tikro elgesio žodžiais: „Tu nenori to daryti.“ Žinoma, jis nori tai daryti! Visiškai akivaizdu, kad nori, kitaip nebūtų mėginęs. Tad kodėl trikdote vaiką neigdami tai, ką abu žinote esant gryna tiesa? 

Štai patarimas, kaip vaikui pasakyti „ne“ jam nepakenkiant. Tai darome pripažindami, ko vaikas nori, tada neversdami vaiko jaustis kaltam ar blogam dėl to, kad turi tokį troškimą, paaiškiname, 

kodėl jis negali turėti to, ko nori. 

Mažam vaikui sakome:

„Suprantu, kad nori [saldainio, žaisti vandenyje, gainioti paukščius…], ir žinau, kad kartais būna, jog negali gauti, ko nori, nes pirmiausia turi eiti kiti geri dalykai.“

Paūgėjusiam vaikui (ar suaugusiam žmogui) bandykite pasakyti:

„Suprantu, kad iš tikrųjų norėtum [sutemus dar likti lauke, šokti su elastine virve nuo Auksinių vartų tilto…], ir žinau, kad [pavojus, kad būsi užpultas ir apiplėštas, įstatymai, draudimo taisyklės…] to tiesiog neleidžia.“

Tokių teiginių tikslas parodyti vaikui, kad pripažįstate ir gerbiate jo norą ir kad norai ne visada išpildomi, nes pasaulis kupinas prieštaringų troškimų. Svarbu, kad vaikai išmoktų šią pamoką. (Labai gaila, kad daugelis suaugusiųjų jos neišmoko.)

Kitaip tariant, ne vaiko troškimas negeras, tiesiog ne visi troškimai gali būti išpildyti, nes pasaulis yra neteisingas. Svarbu suvokti, kad daugeliu atvejų  „neteisingumas“ – tai dviejų gėrybių nesuderinamumas. Štai kodėl tarp dviejų teiginio dalių vartojame žodelį ir, o ne bet.

Kas, jei?..

Kas, jei vaikas, deramai pasakius jam „ne“, atsilieptų: „Jei neduosite, ko noriu, nusižudysiu!“? Arba jei baiminatės, kad, neišpildžius vaiko norų, jis gali nusižudyti? Kas tada? Ar smurto baimė turėtų jus laikyti įkaitais? 

Svarbu prisiminti, kad niekas negali priversti kito asmens supykti. Nors žmogus gali jaustis įskaudintas, pyktis yra atsakas į tą nuoskaudą, tai − laisvai pasirinktas atsakas siekiant pakenkti, atkeršyti už sužeidimą. Žmogus neverčiamas taip atsiliepti, tokią reakciją jis pats pasirenka.

Taigi, nors dėl visiškai pagrįstų drausminių priežasčių tėvai gali būti priversti daryti tai, kas vaikui skausminga, jie nėra atsakingi už pyktį, kurį vaikas gali išreikšti, net jei pyktis gresia peraugti į savižudybę ar net iš tiesų įgyja savižudybės pavidalą. 

Jei  laikas savižudybę mato kaip pateisinamą atsaką į nuoskaudą, tai rodo rimtą sutrikimą, kuris kilo dėl dviejų priežasčių derinio. Pirma, vaikui išplovė smegenis  šiuolaikinė hedonizmo ir privilegijų kultūra ir jis klaidingai įtikėjo, kad viskas priimtina ir jei to nori, turi tam teisę, o jei to negaus, gali kelti didelį skandalą, kol gaus. Antra, šeimos gyvenime trūksta moralinių vertybių ir drausmės, todėl į vaiką šaknis įleido ir ėmė augti klaidingi įsitikinimai. 

Už abi priežastis atsakingi tėvai. Jei vaikas supyksta, kai tėvai taria „ne“, vadinasi, tėvai yra viena iš tų dviejų priežasčių, o gal ir abi. Pirmiausia tėvai vaiko neprižiūrėjo ir neapribojo jo prieities prie vaizdo žaidimų, televizijos, filmų, populiariosios muzikos, žurnalų, socialinių tinklų etc. Antra, tėvai nesugebėjo ryžtingai ginti drausmės, kuri krikščioniškas moralines vertybes, tokias kaip meilė, nuolankumas, kantrybė ir bendradarbiavimas, padarytų šeimos gyvenimo pagrindu.

Naivumo praradimas

Vaikui gimus, jo gyvybė visiškai priklauso nuo to, ar jis maitinamas, ar juo rūpinamasi. Todėl jis ima tikėti, kad pasaulis globėjiškas. Vaikui augant ir vystantis, jo psichinė sveikata priklauso nuo nekalto įsitikinimo, kad pasaulis nėra visiškai iracionalus ir priešiškas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tad ką daryti tėvams, kai vaiko naivumą sukrečia pasaulyje vykstantis socialinis smurtas ir stichinės nelaimės? Štai keletas gairių.

1. Stenkitės nuo vaiko nieko neslėpti. Kartais tėvai mano, kad jei nekalbės apie tragedijas, apsaugos vaiką nuo baimės. Tačiau vienaip ar kitaip apie tai, kas vyksta pasaulyje, vaikai žino tiek pat, kiek jų tėvai, jei ne daugiau. Tad kai tėvai bando nuslėpti realybę apie ką nors nekalbėdami, jų tylėjimas tik didina vaiko vidinį, neišsakomą nerimą. Be to, toks tylėjimas vaikui byloja, kad išsisukinėjantys tėvai negali būti patikimas paramos šaltinis. 

2. Kalbėkite apie įvykį žvelgdami į jį vaiko akimis. Paprastai tėvai mano, kad kalbėti su vaiku – tai pasakyti, kuo patys tiki. Vis dėlto dažnai tėvai būna sunerimę labiau nei vaikas, todėl ir vaiką galų gale pastūmėja nerimauti. Iš tiesų vaikai galvoja apie dalykus, kurie suaugusiam žmogui net į galvą neateitų. Pavyzdžiui, išgirdęs, kad per teroristų  išpuolį žuvo visa šeima, mažas vaikas gali visai negalvoti apie savo paties mirtį panašiomis aplinkybėmis, bet sunerimti, kas rūpinsis šeimos kate, kuri liks viena namuose be maisto, jei kas nutiks šeimai. Todėl kalbėdami apie tokius dalykus su vaiku tėvai turi atidžiai išklausyti unikalius vaiko rūpesčius ir padėti jam suprasti tų rūpesčių reikšmę. 

3. Padėkite vaikui išreikšti emocijas. Vaikams reikia pagalbos žodžiais apibūdinti sudėtingus jausmus. Atidžiai išklausydami vaiką tėvai gali padėti jam atskirti pyktį nuo baimės, nuo nerimo, nuo įsižeidimo, nuo nusivylimo, nuo liūdesio etc. Žinoma, jūs, suaugęs žmogus, puikiai gebate atsirinkti savo paties emocijas, ar ne taip? Ar tikrai?

4. Būkite atsargūs, kad neužkrėstumėte vaiko savo nerimu.

Tėvai, kurie po tragedijos pernelyg stengiasi apsaugoti vaiką, rūpinasi savo, o ne vaiko, poreikiais, todėl gali vaikui sukelti nesveiką baimę. Jei jūsų mieste buvo pagrobtas vaikas, užsklęstos durys, užtrauktos užuolaidos ir atsisakymas išleisti iš namų tik dar labiau traumuos jūsų vaiką. 

5. Kalbėkite apie teigiamus ir gerus dalykus. Taip, blogų dalykų nutinka, tačiau kiekvieną dieną daug daugiau nutinka gerų dalykų. Tūkstančiai lėktuvų kasdien laimingai pakyla ir nusileidžia. Šimtai milijonų vaikų kasdien gyvena savo gyvenimą neužpulti, nei tvirkinami, nei grobiami. Mokykite savo vaiką pasitikėti tuo, kas gera, o ne nuolat bijoti to, kas bloga. 

6. „Kodėl nutinka blogų dalykų?“ Dažnai tėvai sustingsta, vaikui uždavus šį klausimą, arba pateikia cinišką atsakymą, kuris atspindi jų pačių piktumą. Štai visų geriausias ir paprasčiausias atsakymas: 

Dievas yra Meilė ir Dievas sukūrė pasaulį, kad dalytųsi ta meile su mumis. Tačiau meilei negalima įsakyti – mylėti privalome savo pačių valia, tai reiškia, kad privalome turėti galimybę rinktis. Todėl Dievas visiems mums davė laisvą valią. Su ja atėjo meilės laisvė, bet drauge ir meilei prieštaraujančių blogų dalykų laisvė. Tad nutinkantys blogi dalykai turėtų tau priminti mylėti iš visos širdies.