Kaip galėtų atrodyti operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ tęsinys?

Staiga prie manęs prieina maloni švedė ir klausia, ar aš nesu šios parodos organizatorė. „O Dieve, I wish!“ – pagalvoju, bet, man nespėjus prabilti, ji iškart pradeda man dėkoti už galimybę leisti savo žmonos mamai pamatyti spektaklį. Sutrikusi pasakau, kad esu tik paprasta žiūrovė, nors iš smalsumo paklausiu, ką ji turi omenyje. Pasirodo, jos žmonos mama vežimėlyje, o kultūros centro spektakliui surengta pakyla nėra vežimėliams pritaikyta. 

Tad organizatoriai leido mamai žiūrėti spektaklį pačios scenos apačioje, su visais dainininkais ir operos veikėjais. Nuostabu! O aš galvojau, kad ši rami vežimėlyje sėdinti, saulės kepurę užsidėjusi močiutė – aktorė. Mano užrašų knygelėje ji ne kartą pasirodydavo, jos buvimas darė stiprų poveikį man kaip žiūrovei. Sustiprėjo kontrastas tarp nieko neišmanančių, katastrofos neįtariančių, linksmai klykiančių, dūkstančių vaikų ir šios ramios, įdėmiai ir išmintingai į atostogautojus žvelgiančios, tarsi visko gyvenime mačiusios ir krizę nujaučiančios močiutės.

Pats faktas, kad močiutė lengvai pritapo prie spektaklio scenografijos ir esencijos, verčia susimąstyti – kokį efektą kuria tikrovės intervencija meno iliuzijos pasauliui? Kaip močiutė, iš arti apsupta alsuojančio veiksmo, patyrė spektaklį kitaip nei mes, žvelgiantys iš viršaus?

Life is Art, Art is Life

Šios močiutės buvimas paaštrino performanso performatyviąją pusę. Žodį „performatyvus“ galime atsekti lingvisto Johno L. Austino esė „Kaip su žodžiais nuveikti darbus“, kur šis skiria pasakymus į performatyvus ir konstatyvus. Konstatyvai yra tokie posakiai, adresatui suteikiantys tam tikros informacijos, kuri įvertinama kaip tiesa arba melas, pavyzdžiui, „Mano pusseserę vakar pakrikštijo“. Skirtingai nei šie, performatyvai ne tik suteikia informacijos, bet ir atlieka veiksmą, pavyzdžiui, kai kunigas per krikštynų ceremoniją pareiškia nepakrikštytam kūdikiui: „Aš tave krikštiju.“

Performatyvai apibūdinami kaip pasisekę arba ne – viskas priklauso nuo pasakymo konteksto, pavyzdžiui, jei „Aš tave krikštiju“ paskelbia krikštytojo pareigų neturintis asmuo, kūdikis nelaikomas pakrikštytu. Filosofas Jacques’as Derrida kritikavo J. L. Austiną dėl jo vėlesnio teiginio, esą aktoriaus pasakymai negali būti traktuojami kaip performatyvai, nes jie nėra autentiški ir yra cituojami iš tikrojo gyvenimo, taigi tikrovėje nefunkcionuoja (tarkim, aktorius kunigas iš tiesų nepakrikštija kūdikio tikrajame gyvenime). 

Priešingai, J. Derrida primena, kad kalbos sistema apskritai visada yra paremta citatomis. Vidinės kalbos sąlygiškumas ir kodavimas struktūruoja kalbą, ji visad susideda iš pasikartojimų – vis dėlto bet koks pasakymas jau yra pasakytas anksčiau. Todėl, pasak J. Derridos, pasikartojimas būtent ir užtikrina visų performatyvų pasisekimą, pavyzdžiui, mes sutinkame, kad kunigas pakrikštijo kūdikį, nes anksčiau esame girdėję, matę, žinome šią nuolat pasikartojančią krikščionių kultūros tradiciją.

Lygiai taip pat išgirdę aktoriaus kunigo performatyvų posakį mes sutinkame, kad jis pakrikštija kūdikį filme, nes daugelį filmų jau esame matę, todėl suprantame kino pasaulio logiką. Atitinkamai teatro kontekste performatyviais raiškos būdais laikomi tokie, kurie, užuot atspindėję gyvenimą ar imitavę jį, tiesiogiai atlieka tikrovę sukuriantį veiksmą – aktorius ant scenos gali vaidinti, kad įsipjauna pirštą, bet performatyviai gali ir iš tikrųjų įsipjauti. Todėl viena žodžio „performatyvus“ reikšmių yra ta, kuri nusako tikrovės kūrimo aktą atliekantį fenomeną – krikštija, įsipjauna į pirštą, guli pliaže. Kita vertus, žodžio „teatriškas“ viena iš reikšmių galėtų būti ta, kuri nusako fikcijos kūrimo akto atliekantį fenomeną – meną, dailę, teatrą. 

Saulė yra jūra, jūra yra saulė

Pratęsiant J. Derridos mintis, mūsų pasaulis susideda iš pasikartojančių performatyvių ir teatriškų raiškos būdų – tiek realaus gyvenimo kultūros, socialinių santykių ir politikos kontekste, tiek scenos menuose. Anglų klasikas Williamas Shakespeare’as ne veltui yra pasakęs: „Visas pasaulis – tai scena.“ O jį po kiek laiko pakartojo (!) kitas anglų rašytojas Oscaras Wilde’as, šįkart su potekste: „Gyvenimas imituoja meną kur kas labiau, nei menas imituoja gyvenimą.“

„Saulės ir jūros“ močiutė paverčia sceną pasauliu, ji ant scenos nieko nevaidina – jos autentiškas buvimas, ji pati netgi sustiprina tikrovės aspektą spektaklyje. Ji puikiai dera prie kitų spektaklio aktorių, kurie savo kūno raiška atlieka visus mums puikiai pažįstamus veiksmus: 

Ar kada pastatei smėlio pilį, o paskui kitas vaikas jį sugriovė?

Ar kada deginaisi saulėje, klausydamasis mėgstamos muzikos per telefono ausines?

Ar kada žaidei badmintoną, ir pelė įstrigo kažkur nepasiekiamoje vietoje?

Ar kada žaidei „Uno“?

Ar kada net ir per atostogas tikrinai darbo paštą?

Ar kada tepeisi saulės kremu?

Ar kada skaitei laikraštį?

Valgei?

Juokeisi?

Glostei šunį?

Spektaklio metu žiūrovas pamiršta, kad va ten, apačioje, ne pliaže, guli paprasti atostogaujantys žmonės, o iš tiesų meno galerijoje dirbtinai supiltame smėlyje vaidina aktoriai ir dainininkai, atliekantys operos arijas. Viskas, rodos, taip tikra, iki kol išgirsti elektroninės muzikos bosą ir spengiantį soprano balsą nuaidint per erdvę. Staiga atsimeni, kad reikia išjungti mobiliojo garsą – juk prasideda spektaklis.

Kaip nenudegti prie saulės ir jūros?

Spektaklis narplioja pirmojo pasaulio visuomenei sunkiai įkandamą temą, kuri trumpai jaučiama tik akimirksniu prabėgant subtitrams žinių apie vis dažiau pasitaikančius gaisrus ir didėjančią visokeriopą taršą ar, pavyzdžiui, pastebint, kad net Lietuvoje jau nebeiškrinta tiek sniego kaip anksčiau – tai klimato kaitos tema. 

Grįžkime prie ankstesniame straipsnyje paminėto interneto platybėse memu tapusio komikso. Jo autorius po trejų metų sukūrė antrąją versiją, kurioje šuniukas apsuptas liepsnų nesėdi ramiai sudėjęs letenas kaip pirmojoje, veikiau puola į paniką, šaukia, kone isteriškai rėkia, kad iš tiesų viskas nėra gerai, keikia save, kad leido situacijai pasiekti tokį nekontroliuojamą lygį, ir šįkart griebiasi veiksmo – pasiima ugnies gesintuvą ir kaunasi su liepsnomis. 

Paskutiniai kadrai, kuriuose šuniukas ašarotomis akimis sėdi degėsių juodymėje ir galiausiai susikūprinęs užsidengia snukutį letenomis, verčia skaitytoją pasijusti nejaukiai. Realybė smogia stipriai. Pasyvumas neneša vaisių, nieko nėra gerai – reikia veikti, daryti ką nors. Antraip sudegsime nuo saulės spindulių ir jūros verdančių bangų. 

Tačiau šis komikso variantas retam atpažįstamas, daug daugiau pripažinimo ir dėmesio sulaukia jo brolis, persmelktas juodoju humoru. Klagenfurto universiteto mokslininkė Alexa Weik von Mossner knygoje „Affective Ecologies: Empathy, Emotion, and Environmental Narrative“ teigia, kad griežtas neigimas ir didžiulis pesimizmas ekokritinėje literatūroje gali labiau sekinti, o ne paskatinti skaitytoją aktyviai veiklai prieš klimato atšilimą. Ji siūlo susieti klimato kaitos negatyvą su humoro ar parodijos formos pozityvumu.

Aš argumentuočiau, kad spektaklyje „Saulė ir jūra“ teatriniai raiškos būdai funkcionuoja panašiai kaip humoras A. Weik von Mossner ekokritikos pavyzdžiuose. Operos ir elektroninės muzikos disonansas sukuria nepatogumo, disbalanso ir apokalipsės jausenų žiūrovui. Žmonijos neveiklumą įprasmina muzika, monotoniški ritmai perteikia jos pasyvumą esamos katastrofos nuojauta. Žiūrovai yra fiziškai ir kartu estetiškai atskirti nuo scenos ir nuo šios katastrofos – jie gali reflektuoti kūrinio tematika netiesiogiai susiedami ją su savo pačių gyvenimais. Žiūrovai tokiu būdu neparbloškiami ir nesukrečiami iki nervinio sąstingio, veikiau jų sąmonės kertelėse pasėjamos suvokimo sėklos, kurios spektaklio metu ir dar ilgai po jo verčia vis susimąstyti, taip skatindamos ir veikti. 

Spektaklio veiksmas vyksta galerijos apačioje, o žiūrovai laisvai juda ir stebi iš viršaus, iš statybų konstrukcijos balkono, būdami toli nuo veiksmo. Išskyrus tą močiutę…

Žiūrovai veidrodžių karalystėje

Ar esate girdėję apie pabėgimo kambarius (ang. Escape Rooms)? Tai interaktyvus žaidimas, kuriame dalyviai, įkalinti viename kambaryje, turi kartu įminti po kambarį išdėliotas mįsles, kurios galiausiai parodo būdą ištrūkti. Šis žaidimas atsirado iš interaktyvių kompiuterinių žaidimų žanro ir 2010-aisiais plačiai paplito po visą pasaulį, tapo populiaria darbdavių komandos stiprinimo veikla.

Vis auganti interaktyvumo paklausa palietė ir šiuolaikinį teatrą, kuris kuo toliau, tuo dažiau naudoja žiūrovus įtraukiančias strategijas. Vienu iš pabėgimo kambarių įkvėpimo šaltinių galėtų būti 2003 m. Londone įkurtas „Punchdrunk“ teatras, iki šiol žinomas kaip žymiausias imersyvus teatras pasaulyje (angl. Immersive Theatre), rengiantis Niujorke ir Šanchajuje globaliai pripažintą spektaklį „Sleep No More“.

Šis kraupus, netradicinis „Makbeto“ pastatymas vienu metu vyksta keliuose kambariuose ir aukštuose, žiūrovai gali laisvai vaikštinėti ir patys dalyvauti šiame šekspyriškame nuotykyje kaip tragedijos užmaskuoti veiksmo liudininkai – nebylios šmėklos. Takoskyra tarp fikcijos ir tikrovės subliūkšta, ir žiūrovas iš tiesų atsiduria šiuolaikinio „Makbeto“ paralelinėje visatoje. 

Spektaklio metu galima eiti visur, kur tik smalsumas veda, galima šniukštinėti po stalčius, skaityti svetimus laiškus, išgerti viskio kartu su veikėjais spektaklio metu veikiančiame bare ar net paragauti nežinomos firmos saldainių. Spektaklio nenuspėjamumas grindžiamas jo kompleksiškumu: veiksmas vyksta keliose dešimtyse kambarių, aktoriai nekreipia dėmesio į žiūrovus-šmėklas, tačiau pasitaiko išskirtinių akistatų vienas prieš vieną, įvykstančių atsitiktinai ir tik su tam tikrais veikėjais. Kadangi čia mažai teksto ir daugiau kūno kalbos, viskas išgyvenama per jausmus, asociacijas, per žiūrovo esaties susidūrimą su teatro tematika. Dėl šios priežasties spektaklis patiriamas subjektyviai, o kiekvienas apsilankymas jame yra unikalus tam kartui ir būtent tam žmogui. Tokiu būdu spektaklis suaktyvina žiūrovą ir sukuria terpę, kurioje žiūrovas jau yra ne pasyvus stebėtojas, o aktyvus veikėjas. 

„Saulė ir jūra (Marina)“, 2 dalis

Kaip kitaip tuomet galėtų atrodyti „Saulė ir jūra“? Kokia būtų kūrinio antroji dalis ar jo tęsinys? Kaip ir komikso herojus, taip ir mes galime per vėlai sureaguoti į klimato kaitą ir nusivilti nekontroliuojama padėtimi ateityje. Ši mintis galėtų būti „Saulės ir jūros“ antrojo pastatymo pagrindas. Šiuo atveju būtų įdomu sekti imersyvaus teatro pavyzdžiu ir įtraukti žiūrovą į pliažo erdvę, leisti jam pasijusti operos pasaulio dalimi.

Kaip liudininkas-dalyvis, žiūrovas nebebūtų emociškai (ir fiziškai) atskirtas nuo performanso veikėjų – jis pats taptų veikėju. Gulėdamas kartu su aktoriais jaustų ant odos deginančias scenos šviestuvų liepsnas. Grandiozinis operos arijų tonas aidėtų ausyse dar kelias dienas po spektaklio, tartum po roko muzikos festivalio. Beprotiškas karštis būtų ne teorinis fenomenas, o kūnas ir kraujas, puvenos ir prakaitas, čia ir dabar.

Taip spektaklis taptų dar performatyvesnis, dar labiau neleistų patogiai žvelgti į veikėjus iš estetinio atstumo – žiūrovas taptų veikėju, kaip mes visi esame gyvi veikėjai klimato kaitos tikrovės apsuptyje. Tačiau, kaip minėjo A. Weik von Mossner, reikia atsargiai judėti performatyviame rizikos liūne – ieškant balanso tarp žiaurios tikrovės ir teatro pagalbos įrankio, fikcija tyrinėjančio tikrovę. 

Visada pri(si)minkime [apie] Ukrainą

Nuoširdžiai didžiuojuosi Lietuvos meno pasauliu, kuris šiuo metu daug dėmesio skiria Ukrainos karui, savo performatyviomis bei teatriškomis strategijomis verčiantį nusigręžusiuosius atmerkti akis ir išvysti tikrąjį Rusijos terorą. Vienas tokių pasirodymų yra Bertos Tilmantaitės, Neringos Rekašiūtės, Rūtos Meilutytės, Aurelijos Urbonavičiūtės performansas „Swimming Through“, kur kruvina raudona spalva nudažytame (ekologiškais, aplinkai nekenksmingais dažais) ežere šalia Rusijos ambasados Vilniuje performatyviai plaukė Rūta Meilutytė.

Kaip teigia viena iš performanso autorių N. Rekašiūtė, šiuo kūriniu siekiama paskatinti „nenusisukti nuo skausmo, nelikti abejingu stebėtoju, […] Kraujo tvenkinys liudija Rusijos atsakomybę už karo nusikaltimus Ukrainoje. […] Meilutytės viltingas plaukimas per kraują simbolizuoja nuolatines, nepailstančias, nenutrūkstančias pastangas (iš)plaukti.“ Kai kurių tų pačių autorių iniciatyva buvo sukurtas dar vienas publiką įtraukiantis imersyvus performansas „Iš-gyventi“ Vingio parke. Į jį buvo kviečiami visi, kurie nori prisidėti prie Ukrainai skirto kalnelio supylimo ir apsodinimo. 

Tai, kas vyksta Ukrainoje – žiaurūs vaizdai, sukrečiantys pasakojimai – šiandienos žmogui gali būti, būkime atviri, nepakeliama. Menas tokiais atvejais funkcionuoja kaip gyvenimo žiaurumų supratimo ir galimybės susidoroti su jais mechanizmas. Tai, ką galime suprasti, galime ir įveikti. Slava Ukraini!