2022 05 23

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kaip galima kaip atsaką į barbarybę atmesti tai, kas visada priešinosi barbarybei? S. Loznicos kalba prieš rusų kultūros boikotą

Režisierius Sergejus Loznica. Gretos Skaraitienės / „BNS Foto“ nuotrauka

Kanų kino festivalyje Ukrainos režisieriui Sergejui Loznicai už indėlį į kino meną įteiktas „France Culture“ apdovanojimas. Atsiimdamas premiją S. Loznica pasakė kalbą, kurioje apsvarstė reikalavimus Rusijai sukėlus karą Ukrainoje boikotuoti rusų kalbą ir kultūrą. Režisieriaus nuomone, šie reikalavimai ne tik pamina Europos vertybes – jie nelogiški ir beprasmiai.

Neseniai režisierius buvo pats tapęs kai kurių Ukrainos visuomenininkų išpuolių taikiniu: kovo 19-ąją buvo pašalintas iš Nacionalinės kino akademijos dėl raginimo neboikotuoti Rusijos kino, taip pat dėl dalyvavimo šios šalies kino festivalyje Prancūzijoje, Nante. Beje, tokį kino akademijos sprendimą Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis savo interviu pavadino klaida.

Gegužės 23 d. Kanų kino festivalyje įvyks S. Loznicos dokumentinio filmo „Natūrali naikinimo istorija“ premjera. Filmas paremtas archyvine medžiaga apie vadinamąjį kiliminį Europos miestų bombardavimą (intensyvų, nepaliaujamą, siekiant visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus) Antrojo pasaulinio karo metais.

S. Loznicos Prancūzijoje sakytą kalbą gegužės 21 d. publikavo „Radio Svoboda“. Iš rusų kalbos vertė Jurgita Jačėnaitė.

Režisieriaus Sergejaus Loznicos kalba atsiimant „France Culture“ premiją

Gerbiamos ponios ir ponai! Man didžiulė garbė gauti šį apdovanojimą. Esu dėkingas poniai Sandrine Treiner ir jos kolegoms iš „France Culture“ už mano kino kūrybos įvertinimą, už mano požiūrio ir pozicijos palaikymą.

Visiems mums kultūra gyvybiškai svarbi, ir šiandien mes visi atsidūrėme fronto linijoje. Vienoje pusėje – tie, kurie reikalauja uždrausti Rusijos kiną, o ir išvis atmesti rusų kultūrą, kitoje – tie, kurie priešinasi totaliniam kultūros boikotui.

Vos prasidėjo Rusijos agresija Ukrainoje, aš iš karto pasisakiau prieš totalinį rusų kino uždraudimą ir rusų kultūros boikotą. Kai kurie mano tėvynainiai kaip atsaką į tai pareikalavo boikotuoti ir mano filmus – ypač apie dabartinį ir praėjusį karus: „Donbasas“, „Maidanas“, „Babij Jaras. Kontekstas“. Kelia nuostabą, kad prieš keletą metų tie patys filmai – „Donbasas“ ir „Maidanas“ – jau buvo uždrausti. Totalitarinėje Rusijoje, FSB įsakymu. O šiandien Ukrainos „aktyvistai“ reikalauja atidėti šių filmų rodymą demokratinėje Europos Sąjungoje. Su apgailestavimu tenka konstatuoti, kad kai kuriais klausimais jų pozicija sutampa su Rusijos FSB pozicija.

Deja, fronto linijoje šiandien atsidūrė ir Kanų festivalis.

Kiek man yra žinoma, tik vieną sykį per 75 metų Kanų festivalio istoriją jo vadovybė yra gavusi Valstybinio kino fondo vadovo laišką su reikalavimu iš programos pašalinti šios valstybės piliečio filmą. Tai buvo 1969 metais, šis filmas – Andrejaus Tarkovskio „Andrejus Rubliovas“.

Šiemet tokia pat istorija nutiko su mano filmu „Natūrali naikinimo istorija“, bendru Vokietijos, Lietuvos ir Nyderlandų darbu, kurio premjera įvyks poryt. Filmas iškelia problemą, kuri vėl tapo grėsmingai aktuali per karą, Rusijos sukeltą Ukrainoje: ar galima taikius civilius gyventojus ir žmogaus gyvenimo terpę panaudoti kaip karo resursą? Pasirodo, organizacijų, palaikančių Ukrainos kiną, vadovams ši problema nė motais. Juos jaudina tik tai, kad Ukrainos pilietis išdrįso pareikšti nuomonę, nesutampančią su daugumos. Jie kariauja karą nuosavame, išskirtiniame, fronte – ne tame, kuriame sprendžiamas Europos, šių laikų civilizacijos ir galbūt visos žmonijos likimas, bet kur valstybės kūrimas pakeičiamas kultūrų karu, savos istorijos išmanymas – mitų kurpimu, kur žodžio laisvė ir saviraiškos laisvė paskelbiamos priešiška propaganda.

Kaip galima tapatinti dabartinio Rusijos režimo piktadarybes (tiesą sakant, per pastaruosius šimtą metų Rusijoje kitokių nei piktadariškų režimų ir nebuvo) su kūryba tų rusų autorių, kurie dažnai buvo ištremtieji, beveik visada – sielvartingi pranašai savo nelaimingoje tėvynėje, kurie tapo pasaulinės kultūros dalimi, vadinasi – ir visos žmonijos turtu?

Tų trijų karo mėnesių įvykiai ir ta agresija, kurią patyrė ir patiria ne tik atskiros kultūros institucijos: muziejai, teatrai, kino teatrai, galerijos, bet ir patys autoriai – režisieriai, aktoriai, dirigentai, menininkai, muzikantai, – reikalauja refleksijos ir rimto pokalbio. Mums reikia suvokti: kas vyksta? Ir kam to reikia?

Kalba – viena svarbiausių ir esmiškiausių kultūros kategorijų. Kalboje ir pasitelkus kalbą formuojasi ir išreiškiama žmogaus pasaulėvoka. Reikalauti uždrausti kultūrą tolygu reikalavimui uždrausti kalbą. Šis reikalavimas amoralus ir beprotiškas. Kaip galima uždrausti kalbą, kuria kalba 350 milijonų žmonių visame pasaulyje? Dabar aš į jus kreipiuosi savo gimtąja kalba, kuria nuo vaikystės kalbėjau savo gimtajame Kyjivo mieste. Šia kalba kalba didžioji dalis pabėgėlių iš rytinių Ukrainos sričių. Ta pačia kalba herojiški Gyvačių salos gynėjai paaiškino Rusijos agresoriams, kuria kryptimi jiems derėtų eiti.

Šiandienos Ukraina – daugiatautė ir daugiakultūrė šalis. Reikalavimas boikotuoti rusakalbę kultūrą, kuri kartu yra ir Ukrainos pasiekimas, ir turtas, iš esmės yra archajiškas ir destruktyvus. Dar daugiau, jis iš esmės prieštarauja europietiškiems kultūrinio pliuralizmo ir saviraiškos laisvės principams. „Kultūriniai aktyvistai“, užuot įveiklinę rusų kalbą – gimtąją kalbą 30-iai procentų šalies piliečių, tarnauti Ukrainai, kad ja būtų galima skelbti tiesą apie baisų karą, jėgas sekina beprasmišku, sizifišku vargu – sunaikinti tai, kas nesunaikinama.

Susidaro įspūdis, kad „kultūra“ šiems žmonėms yra tiesiog atskirų kūrinių visuma – kino filmų, romanų, spektaklių, paveikslų ir t. t. Tačiau taip nėra.

Kultūra – tai žmogiškoji veikla su pačiomis skirtingiausiomis apraiškomis, tai mūsų gyvenimo ritualai ir praktikos, tai žmogiškojo savęs pažinimo ir saviraiškos formos bei būdai, tai mūsų atmintis ir galimybės ją išsaugoti, atgaivinti. Ir pagaliau kultūra – tai klestėjimas, tai vystymasis. Manau, kad visiems jums – „France Culture“ bendradarbiams, šios nuostabios įstaigos globėjams ir bičiuliams – tai puikiai žinomas dalykas.

Kaip galima su visu tuo kovoti? Kaip galima tapatinti dabartinio Rusijos režimo piktadarybes (tiesą sakant, per pastaruosius šimtą metų Rusijoje kitokių nei piktadariškų režimų ir nebuvo) su kūryba tų rusų autorių, kurie dažnai buvo ištremtieji, beveik visada – sielvartingi pranašai savo nelaimingoje tėvynėje, kurie tapo pasaulinės kultūros dalimi, vadinasi – ir visos žmonijos turtu? Kaip galima kaip atsaką į barbarybę, kurią Rusijos vandalų Ukrainoje rankomis sėja Putino režimas, reikalauti sunaikinti ar atmesti tai, kas visada priešinosi barbarybei? Čia nėra nei logikos, nei prasmės.

Prancūzų filosofas René Girard’as rašo: „Tikrosios neapykantos objektu gali tapti tik tas žmogus, kuris kuria kliūtis mums patenkinti troškimą – nors pats jį ir įskiepijo. Neapkenčiantis neapkenčia visų pirma paties savęs ir savo neapykanta pridengia slaptą garbinimą. Mėgindamas nuo kitų ir nuo savęs paslėpti šį nelemtą gėrėjimąsi, jis savo pavyzdžiu atsisako matyti viską, išskyrus kliūtis. Tokiu būdu antraeilis pavyzdžio vaidmuo iškyla į pirmą planą ir visiškai užgožia pirminį vaidmenį, kurio esmė – religinis jo mėgdžiojimas.“

Kas gi su mumis vyksta? Kas vyksta su kultūra? Manau, tik konstruktyvi ir išsami diskusija, o ne įvairių draudimų ultimatyvūs postulavimai padeda susivokti. Ir jeigu kalbame apie kiną, tai, man regis, Europos kino akademija galėtų tapti ta vieta, kurioje būtų galima surengti konferenciją visos Europos mastu, kurioje dalyvautų filosofai, antropologai, kino istorikai, kultūrologai, kino žinovai, režisieriai ir scenarijų autoriai. Kad visi galėtų aptarti šią labai rimtą problemą.

Stefanas Zweigas savo memuaruose prisimena Pirmojo pasaulinio karo atmosferą: „Prancūzija ir Anglija buvo „užkariautos“ Vienoje ir Berlyne, Ringštrasėje ir Fridrichštrasėje, o tai buvo kur kas paprasčiau. Iš parduotuvių turėjo dingti angliški, prancūziški užrašai, netgi Angeliškųjų mergelių vienuolynas buvo priverstas persivadinti, nes tauta piktinosi neįtardama, kad „angeliškosios“ čia reiškia angelus, o ne anglosaksus. „Naivūs verslo žmonės klijuodavo ant vokų pašto ženklus su žodžiais „Viešpatie, nubausk Angliją!“, aukštuomenės damos dievagojosi, kad, kol gyvos, neištars nė vieno žodžio prancūziškai. Shakespeare’as buvo pašalintas iš vokiško teatro, Mozartas ir Wagneris – iš prancūziškų, angliškų koncertų salių, vokiečiai profesoriai skelbė Dantę germanu, prancūzai – Beethoveną belgu, be atodairos atlikdami priešiškų šalių dvasinio paveldo rekviziciją – kaip grūdų ar rūdos. Nepatenkinti tuo, kad kasdien tūkstančiai taikių šių šalių gyventojų žudė vienas kitą fronte, kad už priešo linijos buvo dergiami ir šmeižiami jų iškilieji mirusieji, kurie jau šimtus metų ramiai ilsisi atgulę savo kapuose.“

Ar tai jums nieko neprimena?

Portretas.
Prof. Irena Veisaitė savo namuose 2013 m. lapkritį. Evgenios Levin nuotrauka

Likimas man padovanojo keletą metų bičiulystės su garbiąja Irena Veisaite, Lietuvos žyde, išsigelbėjusia iš Kauno geto, teatrologijos profesore ir vokiečių literatūros specialiste, George’o Soroso kolege ir iškilia Lietuvos visuomenininke. Sykį Irena prisiminė, kaip gete su savo paaugliais draugais buvo surengusi pogrindinį vokiečių poezijos būrelį. Vakarais jie slapta rinkdavosi ir vienas kitam skaitydavo Goethę, Heinę, Schillerį. „Kaip čia taip? Juk aplink jus kasdien buvo girdėti vokiečių budelių kalba?“ – sušukau aš. Irena į mane pažvelgė su nuostaba: „Taip, bet ką tai turi bendro su Goethe?!“

Tik nedaugelis žmonių turi tokią dvasinės išminties dovaną, tik retam pasiekiamas toks žmogiškumas, tik tikri herojai geba būti kilnūs. Tačiau kiekvienas iš mūsų, kultūros žmonių, privalo dėti pastangas ir priešintis bet kokioms barbarybės apraiškoms. Manęs dažnai klausia – ką turi daryti menininkas karo metu? Mano atsakymas paprastas – išsaugoti sveiką protą ir ginti kultūrą.

Ačiū jums.

Vertė Jurgita Jačėnaitė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien