Kaip galima rūpintis kuo nors kitu, kai vyksta karas?

Feisbukas ir „Telegram“ programėlė, daugybės lietuvių pastarojo meto atradimas, kaip besočiai ėmė ryti laiką. Darbai ir studijos pradėjo stoti. Vienas pažįstamas magistrantas pasakojo, kad pirmosiomis karo dienomis tiek sėdėjo prie įvykių srauto, jog suprato negalįs pasiruošti atsiskaitymui, turėjusiam vykti kitą rytą. Pranešė apie tai dėstytojui, kuris atsiskaitymą atidėjo. Tai, kad žmogus visą laiką praleido prie naujienų ir socialinių tinklų, dėstytojui pasirodė visiškai pateisinama nepasiruošimo priežastis.

Pradžioje nuo naujienų srauto atsitraukti atrodė neįmanoma – dvi valandas netikrinus, kas vyksta, būtinai reikėjo įsitikinti, kad Kyjivas vis dar stovi. Vėliau lyg savaime prasidėjo šioks toks atoslūgis. Žmonės pradėjo sakyti, kad pavargo nuo informacijos ir vaizdų, kad juos tai blogai veikia. Ir nieko keisto. Jei sprogstančių namų ir apdegusių lavonų vaizdai jus veiktų teigiamai, jei jų prisižiūrėjęs jaustumėtės džiugus, entuziastingas ir pakylėtas, gal ir būtų keistoka.

Karo keliamas entuziazmas, frustracija ir baimė vienus labiau, kitus mažiau atitraukia nuo kasdienės veiklos. Bet ir tiesiog gyventi toliau, rodos, būtų kaži kaip nejautru, kaži kaip savanaudiška, kaži kaip vėjavaikiška, netgi neteisinga. Kaip galima rūpintis kuo nors kitu, kai vyksta karas?

C. S. Lewisas, daugeliui lietuvių žinomas kaip „Narnijos kronikų“ bei tokių knygų kaip „Tiesiog krikščionybė“ ar „Didžiosios skyrybos“ autorius, į šį klausimą bandė atsakyti 1939-ųjų spalį. Antrasis pasaulinis karas jau buvo prasidėjęs, ir Lewisas, tuo metu dirbęs Oksfordo universiteto anglų kalbos ir literatūros dėstytoju, studentams perskaitė kalbą, vėliau virtusią esė pavadinimu „Mokytis karo metu“ („Learning in War-time“). Jam visų pirma rūpėjo pasakyti, kad net ir karo metu verta siekti humanitarinio išsilavinimo. Tačiau jo mintys – ne tik apie studijas ir puikiai tinka daugelio mūsų kasdienybei.

Karas, anot C. S. Lewiso, nėra absoliučiai nauja gyvenimo situacija – veikiau jis pablogina ir paaštrina įprastą žmogišką būklę taip, kad nebegalime to tiesiog ignoruoti. „Žmonės visada gyveno ant prarajos krašto“, – sako rašytojas. Nusikalstamos Putino režimo agresijos Ukrainoje keliamas siaubas, žinoma, kita svorio kategorija nei daugelis krizių ar bėdų, vykusių iki tol. Bet juk nebuvo taip, kad tiesiog ramiai gyvenome, kol prasidėjo karas.

Prieš Rusijos agresiją Ukrainoje buvo COVID-19. Dar anksčiau Kinija į koncentracijos stovyklas sugrūdo uigurus. Reikėjo drebėti ir graužtis nagus, nes amerikiečiai balsavo už Trumpą, o britai – už „Brexitą“. Prieš tai buvo Krymas ir Donbasas. Migrantai plūdo į Europą. Prieš juos – ekonominė krizė (ir Andrius Kubilius buvo premjeras). Rusija užpuolė Gruziją. Lietuvos rajonai tuštėjo. Klimatas šilo. Nelygybė augo.

„Jei žmonės būtų atidėlioję žinių ir grožio paieškas, kol patys bus saugūs, tos paieškos niekada nebūtų prasidėjusios“, – sako C. S. Lewisas. Tokie jau žmonės yra – jie, anot rašytojo, „svarsto matematikos teoremas apgultuose miestuose, ginčijasi dėl metafizikos pasmerktųjų celėse, juokauja ant ešafotų, diskutuoja apie naujausius eilėraščius puldami Kvebeko sienas ir šukuojasi plaukus Termopiluose“. Dirbti ir mokytis, draugauti ir mylėti reikia nelaukiant, kol gyvenimas vėl taps normalus. Jis niekada toks nebus. Tiesą sakant, jis toks niekada nė nebuvo.

Nereikia to suprasti kaip kvietimo atsiriboti nuo ukrainiečių kovos už teisingumą ir taiką. Dėl šių dalykų verta stengtis, aukotis, kautis, netgi rizikuoti gyvybe. Bet ar verta gyventi nuolat tik apie juos tegalvojant? Tai būtų ne tik neproduktyvu, tai būtų neįmanoma. Nustoti mokytis būtų tuščia. Jei dėl karo atsisakytumėte kokybiško kultūrinio gyvenimo, tiesiog apsiribotumėte menkesnės kokybės kultūriniu gyvenimu. Perfrazuojant Lewisą, jei neskaitai gerų knygų, skaitysi prastus feisbuko įrašus. O ir maistu pasirūpinti ar nudirbti kasdienius darbus vis tiek reikės. Tiesiog galima tai padaryti kruopščiau arba prabėgomis.

Dirbti ir mokytis, draugauti ir mylėti reikia nelaukiant, kol gyvenimas vėl taps normalus. Jis niekada toks nebus. Tiesą sakant, jis toks niekada nė nebuvo.

Žinoma, visi turime pareigą ieškoti, kaip galėtume padėti Ukrainai ir Lietuvai. Užsirašyti į Šaulių sąjungą, priimti į namus pabėgėlį, tapti Raudonojo Kryžiaus savanoriu, dovanoti drabužių, paaukoti pinigų, paguosti bijantįjį karo ar branduolinės katastrofos – šiuos dalykus daro daugybė žmonių ir tai yra gera. Esmę to, ką sako C. S. Lewisas (šiuo atveju ir aš), galima nusakyti tokiu palyginimu: išgelbėti skęstantį žmogų – garbinga ir teisinga. Jei gyveni prie pat jūros, būtų puiku išmokti gerai plaukti, kad galėtum padėti, jei šalia tavo namų kas nors pakliūtų į bėdą. Bet visą laiką sėdėti prie lango žiūrint į tuščią paplūdimį, laukiant, kol kas nors pradės skęsti, neverta. Net jei norėtųsi pasiteisinti, kad padėti kiekvienam skęstančiajam – tavo šventa pareiga.

C. S. Lewisas savo kailiu patyrė, kas yra karas, pats pabuvojo Pirmojo pasaulinio karo apkasuose. „Tikėjausi, kad mano gyvenimas apkasuose tam tikra paslaptinga prasme bus vien tik karas. Iš tiesų atradau, kad kuo arčiau fronto linijos atsidūriau, tuo mažiau visi galvojo ir kalbėjo apie sąjungininkų tikslus ar karinės kampanijos vystymąsi“, – pasakoja jis. Ir Antrojo pasaulinio karo metais, jau pasidalinęs mintimis, kurias čia perpasakoju, Lewisas dar bandė užsirašyti į kariuomenę, norėdamas tapti besiruošiančiųjų eiti į frontą instruktoriumi, bet nebuvo priimtas. Todėl užsirašė į Savanorių gynybos pajėgas (daugmaž panašias į lietuvišką Šaulių sąjungą) ir į savo namus priėmė keletą vaikų, dėl bombardavimo išvežtų iš Londono.

Lewisas teigia, kad žmonėms, kurie nėra kariai, per karą savo kasdienes pareigas atlikti paprastai trukdo trys dalykai: entuziazmas, frustracija ir baimė. Man atrodo, kad su entuziazmu susidūrėme daugelis: pamatai vaizdo įrašą, kuriame nuo SWIFT atjungiamas rusiškas tankas ir balsas už kadro siunčia atgal į Rusiją – na, galite įsivaizduoti, ką ir kokiais žodžiais. Žiūri vėl ir vėl, kol gali pakartoti pasiuntimą žodis žodin, nors beveik nekalbi rusiškai. Tada žiūri, kaip pora išsišiepusių kaimo vyrų traktoriumi nuvelka tanką. Tokios jaudinančios atrodo tos mažos pergalės.

Lengva sakyti sau, kad karas – neatidėliotinas, išskirtinis reikalas, jog neįmanoma atsitraukti nuo naujienų srauto, nes viskas taip įdomu. Lengva atidėlioti darbus iki kol aplinkybės bus palankios. Tik bėda ta, kad aplinkybės nuveikti ką nors prasmingo (nuo disertacijos rašymo iki namų tvarkymo) niekada nebūna iki galo palankios. „Mes visuomet įsimylime ar su kuo nors susipykstame, ieškome darbo ar bijome jį prarasti, susergame arba sveikstame, sekame visuomenės gyvenimo įvykius, – sako C. S. Lewisas. – (…) Daug pasiekia tik tie, kas taip trokšta žinių, kad jų ieško, nors aplinkybės tam ir nepatogios.“

Kalbėdamas apie frustraciją, Lewisas omeny turi jausmą ar įsitikinimą, kad neverta imtis jokio darbo, nes gali būti neįmanoma jį pabaigti. Rusija gali užpulti ir Lietuvą arba gali sprogti Černobylis. Vienas bičiulis pasakojo turįs kolegę, kuri susirinkimuose nenori rimtai kalbėti apie jokius ilgalaikius darbus, nes „mus visus vis tiek nužudys“. Na, tikimybė, kad taip tikrai įvyks, gerokai mažesnė, nei atrodo didelėms baimės akims. O ir jei tikrai taip įvyktų – negi norėtumėte visą likusį gyvenimą nugyventi vien tik apie tai galvodami ir nuolat to bijodami?

Karas sustiprino jausmą, kad nieko negalime žinoti apie savo ateitį, todėl nieko neverta planuoti. Bet juk ir seniau nuolat būdavo netikėtumų, įsivaizdavimai apie ateitį nuolat keisdavosi, planus reikėdavo koreguoti. „Maloniai ir gerai darbus dirba žmogus, lengvai žvelgiantis į savo ilgalaikius planus“, – rašo C. S. Lewisas. Ateities keliamam nerimui jis priešpriešina krikščionišką siekį savo ateitį atiduoti į Dievo rankas ir kuo geriau padaryti tai, kas priklauso nuo tavęs.

Galų gale kasdienį gyvenimą gali pradėti slėgti baimė. Karas grasina skausmu ir mirtimi. Branduolinės katastrofos tikimybė, aišku, maža, bet gerokai didesnė, nei norėtųsi. Šiandien matome, kaip raketos krenta ant Kyjivo ir, kaip rašo Lewisas, „lyginame tai su abstrakcija, vadinama gyvenimu“. Bet gyvenimas nėra tik abstrakcija. Gyvenimai yra konkretūs konkrečių žmonių gyvenimai – ir jie turi konkrečias pradžias ir konkrečias pabaigas. Mūsų ateitis nėra gyvybės ar mirties klausimas – tik vienokios ar kitokios mirties. Karas mirtį priartina, bet jis tam tikra prasme nepadaro jos dažnesnės – anksčiau ar vėliau miršta visi. Ir su retomis išimtimis prieš mirštant tenka kentėti kūniškas kančias.

Kodėl mus taip gąsdina galimybė sprogus bombai žūti kare, o negąsdina galimybė mirti nuo vėžio, sulaukus šešiasdešimties, ar būti paralyžiuotam, sulaukus septyniasdešimt penkerių? Aišku, kodėl – paprastai apie tokią tolimą ateitį negalvojame. Karas parodo mirties realumą. Anot C. S. Lewiso, daugelis didžiųjų praeities krikščionių į tai būtų pažvelgę kaip į palaiminimą – jie manė, kad žmonėms sveika prisiminti savo mirtingumą. „Esu linkęs manyti, kad jie buvo teisūs, – sako rašytojas. – Visa mumyse esanti gyvūniška gyvastis, visos į šio pasaulio dalykus sutelktos laimės schemos galų gale yra pasmerktos žlugti. Įprastomis aplinkybėmis tai suprantama tik išminčiams. Dabar tą žino net ir kvailiausieji.“

Negyvenkite baimėje. Tikimybė, kad karas prasidės ir Lietuvoje – maža. O jei ir prasidėtų, tikimybė, jog skausmingai žūsite – visai mažytė. Ir galbūt tai net nebūtų blogiausia, kas jums galėtų nutikti.

Bus mūsų šalyje karas bus ar nebus, gyvenimas pareikalaus drąsos ir ištvermės.