2020 10 30

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min
Kaimas prie Maskvos. Iliustracija iš Roberto Johnstono knygos „Travels through parts of the Russian Empire and the country of Poland: along the southern shores of the Baltic“, 1815 m. Royal Collection Trust nuotrauka.

2020 10 30

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Kaip gimė negatyvus Rytų Europos vaizdinys ir kuo čia dėta religija? Pokalbis su religijotyrininke G. Bielousova

„Manęs neklausia, ar aš iš Bulgarijos ar Baltarusijos, klausia, ar aš iš Vokietijos ar Prancūzijos, kai užsienyje pasakau, kad esu europietė. Net ir man pačiai mąstant apie Europą kaip apie žemyną ar politinį darinį, ne iš karto į galvą ateina rytinėje dalyje esančios valstybės, – sako GRAŽINA BIELOUSOVA, Duke‘o universitete (JAV) tyrinėjanti, kaip atsirado Rytų Europos idėja ir kodėl su šiuo mentaliniu regionu siejami negatyvūs stereotipai. – Neretai išgirstu iš amerikiečių, kad aš neva ieškau vyro, kad gaučiau žalią kortą. Tarsi Lietuvoje būtų taip blogai, kad desperatiškai siekiu iš jos pabėgti. Mes patys apie save negalvojame kaip apie Rytų europiečius, priešinamės šiai etiketei, nes suvokiame, kad esame laikomi antrarūšiais. Labai džiaugiamės, kai Lietuvą priskiria Šiaurės šalims ar Vidurinio Europai.“

Religijotyros doktorantūroje penktus metus studijuojančią Gražiną domina klausimas, kaip susiformavo skirtis tarp „tikrosios“ Europos ir Rytų Europos, kuri laikoma prastesne, atsilikusia. Ji analizuoja vėlyvojo Apšvietos laikotarpio, XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmos pusės rašytinius dokumentus: kelionių prisiminimus, laiškus, ataskaitas, kurie anuomet buvo plačiai skaitomi ir išliko iki šių dienų. Tyrėja remiasi kritinėmis rasių, kolonializmo, feminizmo teorijomis. Pasak jos, religija suvaidino ypač svarbų vaidmenį, vakariečiams „išrandant“ Rytų Europą.

„Bernardinų“ skaitytojams Gražina pažįstama iš prieš penkmetį čia publikuotų tekstų, kai ji gyveno Lietuvoje ir buvo Jungtinės metodistų bažnyčios pastorė, tarptautinio LCC universiteto Klaipėdoje dėstytoja.

Gražina Bielousova
Gražina Bielousova. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokią medžiagą tyrinėjate, norėdama suprasti, kaip buvo mentaline prasme sukonstruotas „Rytų Europos“ regionas?

Medžiagos pasirinkimą nulėmė Larry‘io Wolffo knyga „Inventing Eastern Europe“ (liet. Rytų Europos išradimas). Mane įtikino autoriaus tezė, kad kaip terminas „Rytų Europa“ atsirado po Apšvietos laikotarpio. Prieš tai Europa buvo įprasta skirstyti į Šiaurės ir Pietų, pastaroji buvo kultūrinis centras – Italija, Ispanija. Tačiau Ispanijos armadai pralaimėjus britams, prasidėjo Pietų Europos ekonominis nuosmukis – prarastos kolonijinės teritorijos ir drauge papildomi pajamų šaltiniai, iš kurių finansuotas menas ir kultūra. Iškilo Šiaurės valstybės, kurias mes šiandien laikome Vakarų Europos dalimi: Olandija, Prancūzija, Britanija. Tais laikais buvo madinga turtingų ir kilmingų šeimų sūnums keliauti po Europą. Jei norėjai pasirodyti dideliu nuotykių ieškotoju, tai ryždavaisi nukrypti nuo išminto tako ir keliaudavai į laukiniškiausią Europos dalį – į Rytus nuo Elbė upės. Vyko trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas, ir tai kėlė smalsumą – kas bus tokį didelį, bet silpną politinį darinį pasidalinus trims galingoms jėgoms? Tuos, kurie vėliau pasivadins vakariečiais, domino ir baudžiava. Žinoma, Vakarų valstybės turėjo kolonijas, kur buvo vergovė – kitos rasės žmonės nebuvo laisvi, tačiau toje nepažintoje Europos dalyje buvo visai kita ekonominė santvarka. Tuo metu žmonės skaitė  Adamą Smithą, Johne‘ą Locke‘ą ir mąstymas apie žmogaus racionalumą kaip gebėjimą tvarkyti privačią nuosavybę buvo paplitęs. Privati nuosavybė laikyta šeimos ir šalies klestėjimo pamatu. Ką galvoti apie santvarką, kurioje didesnė dalis žmonių nėra laisvi, bet ir nėra kolonizuoti?

Apie 1860-uosius rašė toks britų veikėjas, Charlesas Henry‘is Pearsonas kuris, išgirdęs gandus, kad Rusijos imperija svarsto išlaisvinti baudžiauninkus, užsimanė ten nukeliauti, kad suspėtų savo akimis pamatyti esamą santvarką – žemės ūkį, pramonę, kasdienį žmonių gyvenimą. Nes jei Smithas ir Locke‘as teisūs, tai panaikinus baudžiavą turėtų prasidėti ekonominis pakilimas ir gali atsirasti atsvara Vakarų Europos ekonomikai, kultūrai ir civilizacijai. Jis buvo vieno britų dienraščio korespondentas ir redakcijai siųstus savo kelionės įspūdžius užbaigė ta košmariška mintimi apie tai, kas bus, jei slavų žemės praturtės, susivienys ir įsigalės. Tai, ką jis pamatė Rytų Europoje, laikė vidine Europos antiteze.

Ar tai, ką rašė šis britas, atitiko XIX a. vidurio viešąją opiniją?

Taip. Jį ir miniu todėl, kad jis aiškiausiai įvardija tai, ką kiti tik bandė įvardyti. Jis buvo labai skaitomas. Publikuoti dienraštyje laiškai vėliau išleisti knyga, kuri ne kartą perleista. Jo raštai buvo populiarūs ne tik Britanijoje, versti ir į kitas kalbas. Dar vėliau buvo tokio Johno Murray‘aus parašytas vadovas po Rytų Europą, skirtas keliauninkams, pasiuntiniams, verslininkams su patarimais, kaip išgyventi toje Europoje, kuri iš tikrųjų ne Europa.

Kai skaitau tuos atsiminimus, laiškus, kelionių aprašymus, vakariečių rašytus iš Rytų Europos, pastebiu, kad dažnai pasiekę dabartinės Čekijos ar Vengrijos teritorijas jie išreiškia tokią būseną: „Pasijutau taip, tarsi Europa liko man už nugaros.“ Fiksuojamas Europos praradimo jausmas. Nežinoma Rytų Europa plyti tarp dviejų žinomų – bent jau vakariečiai taip įsivaizduoja – dėmenų: Rusijos imperijos ir Osmanų imperijos. Atvykėliai nelabai žino, kur atsidūrę, tarsi panyra į nežinomybę. Mano tyrime svarbiausia, kaip jie mato europietiškąsias Rusijos ir Osmanų imperijos provincijas, kaip jas suvokia ir įvardija.

Brito keliautojo, daugelio kelionių gidų autoriaus Johno Murray’aus portretas, XIX a. Wikipedia.org nuotrauka

Kokie skirtumai įvardijami tarp provincijų ir pačių imperijų?

Labiausiai čia tinka cituoti Voltaire‘ą, kuris Jekaterinos II buvo paprašytas parašyti Rusijos imperijos istoriją, skiriant ypatingą dėmesį Petrui Didžiajam. Jis išvardija tris kriterijus civilizacijos lygiui įvertinti: populiacijos tankumą, miestų skaičių, pramonę. Vertinama, žinoma, pagal save – šie kriterijai yra įsišakniję Vakarų Europoje. Per šiandienę Lenkiją, Lietuvą, Latviją nuotykių ieškotojai  keliaudavo iki Peterburgo – tai dažniausiai būdavo pirmoji keliautojų iš Vakarų stotelė. Nuo Berlyno iki Peterburgo yra keli tūkstančiai kilometrų, ir keliaudami ta atkarpa jie matė neapgyvendintas teritorijas, nedirbamus laukus, puslaukinius gyventojus.

Štai Joseph‘as Marshall‘as, norėjęs iš Rygos pasiekti Karaliaučių, keliavo per Vakarų Lietuvą ir rašė, kad žmonės ten gyvena kaip laukiniai: žeminėse trobelėse, apsidengę avių kailiais, batais iš medžių žievės ir nesupranta ūkininkavimo reikšmės. Tai, ką vakariečiai matė Rytų Europoje, buvo nulemta ne tik jų turimų standartų, bet ir infrastruktūros. Nebūtinai greičiausias kelias iš taško A į tašką B ėjo per miestus. Nenuostabu, kad keliaujant per miškus, laukus, klampynes nepamatysi daug žmonių. Tą man suprasti padėjo Harvardo universiteto sukurtas interaktyvus to meto žemėlapis, kuriame sužymėti visi Rusijos imperijos svarbiausi keliai, keliukai, paštai.

Taigi, Voltaire‘o kriterijais vertinant, miestų nesimato, žmonių labai mažai, apie pramonę beveik nėra ką pasakyti. Tai tiesa, nes į pramoninį traukinį Rytų Europa įšoko gana vėlai. Vaizdas liūdnas bent jau kol nukankama iki Rygos ir ten apčiuopiama civilizacijos užuomazgų. Peterburge situacija kita – pramonė yra, tačiau kontroliuojama vakariečių, žmonių nemažai, bet tik paties miesto teritorijoje.

Vilniaus gubernijos žemėlapis
Vilniaus gubernijos žemėlapis, 1820 m. Šaltinis: Harvardo universiteto „The Imperiia Project“, https://imperiia.omeka.fas.harvard.edu/

Ar iš kelionių į Rytų Europą yra išlikusių moterų laiškų, atsiminimų?

Apskritai moterų kartu su vyrais pasiuntiniais, pirkliais, menininkais, amatininkais į Rytų Europą keliavo daug, tačiau ne visos buvo raštingos ir dar mažesnė jų dalis turėjo tokią poziciją visuomenėje, kad kiti skaitytų, ką jos parašė.

Vienas iš išskirtinių pavyzdžių būtų Madame de Staël. Nors ji nebuvo aristokratė, jos salonai Paryžiuje buvo labai svarbūs politiniu ir kultūriniu atžvilgiu. Napoleonui Bonapartui įsakius ją deportuoti, dešimtmetį jį praleido tremtyje, didžiąją laiko dalį – keliaudama po Rytų Europą. Kadangi ji buvo labai įtakinga, jos atsiminimai ir romanai buvo skaitomi.

Madame de Staël buvo dėkinga už Rusijos imperijos suteiktą prieglobstį ir stengėsi sukurti teigiamą šalies vaizdą. Tuo metu ledi Elizabeth‘a Eastlake, atkeliavusi į Rusijos imperiją aplankyti nutekėjusios sesers, neskuba piešti teigiamo vaizdo. Jos laiškuose jaučiamas atvykimo pas čiabuvius prieskonis.

Madame de Staël portretas
Madame de Staël portretas, nutapytas 1812 m. rusų dailininko Vladimiro Borovikovskio. Wikipedia.org nuotrauka

Kaip suprantu, iš Vakarų į Rytų Europą atvykusiems keliautojams ryškiausiai pastebimas urbanistinis, ekonominis, kultūrinis atsilikimas. O kaip šiame regiono „išradime“ veikia religinis dėmuo?

Skaitydama rašytinius šaltinius pastebėjau, kad net ir nebūdami labai religingi keliautojai bando paaiškinti Rytų Europoje gyvenančiųjų kitoniškumą tuo, kad neteisingas jų religingumas. Dažniausiai atvykėliai susiduria su slavais ortodoksais ir jiems užkliūva vietinių pamaldumas šventajam Mikalojui. Jie rašo, kad kiekvienoje troboje, kur visi miega prie pečiaus be jokio padorumo, yra ikona, pro kurią nė vienas nepraeina nenusilenkęs ar nepersižegnojęs. Vakariečiams tai keista, ir jie daro išvadą, kad Rytų Europiečiai yra iš esmės kitokie, nes neteisingai tiki.

Vienas žymus asmuo užsimano valstietės mergaitės, ir tėvas parduoda dukterį už 100 rublių, kas tuo metu buvo didžiuliai pinigai. Atsiminimuose iš kelionės rašoma, kad dukrą pardavęs tėvas eina prie Mikalojaus ikonos, ją bučiuoja ir dėkoja už gerą sandėrį. Autoriaus požiūriu, religija yra esminė neišsivystymo priežastis, kuri persunkia visą šalį iki pačios Rusijos imperatorės, su kuria jis turėjo garbės keletą kartų susitikti. Jie diskutuoja apie tikėjimą, grigališkąjį kalendorių, ir jis padaro išvadą, kad Jekaterina II labai protinga moteris, tik, deja, eretikė. Būtent dėl to, pati to nenumanydama, ji kliudo imperijos progresui. Taip matė tas keliautojas, kurio vardas Giacomo Casanova.

Ortodoksai eretikais laikomi ne tik dėl to, kad juos vertina katalikai arba protestantai, bet – ir tas ypač ryšku XIX a. antroje pusėje – racionaliais save laikantiems atvykėliams ortodoksai atrodo prietaringi, kas irgi, anot jų, sulaiko Rytų Europą nuo progreso.

Kokių prietaringumo pavyzdžių pateikia atsiminimų autoriai?

Stebėdami liaudies gyvenimą, atvykėliai nesupranta švenčių, procesijų prasmės. Kunigus vadina aklais aklų žmonių vedliais, užkraunančiais žmonėms nereikalingą prietarų naštą. Teigiama, kad jie neišsilavinę ir nieko neišmano, išskyrus liturgiją, kad jie rūpinasi tik išore, o vidus lieka tuščias. Keliautojai mano, kad išorė nesvarbi, nes tikrasis turtas – viduje. Tiek ortodoksija, tiek katalikybė Rytų Europoje jiems atrodo kaip religinis spektaklis, ypač atvykusiems iš protestantiškų šalių ar Prancūzijos, kuri anuomet jau buvo ganėtinai sekuliari.

Kiek Rusijos imperijos provincijos apibūdintos, pasitelkiant ortodoksišką šleifą, tiek osmaniškosios – musulmonišką, nepaisant to, kokia konkrečiai religija praktikuota atskirose vietose. Kai kurie keliautojai, išvykę iš dabartinės Vengrijos teritorijos, jaučiasi nusivylę, nes tikėjosi rasti tikrąją Osmanų imperiją su visu jos pertekliumi ir blizgesiu, o iš tikrųjų randa nustekentus kaimus, po kuriuos laksto avių kailiais prisidengę puslaukiniai su akmeniniais plaktukais. Jokios šlovės ir egzotikos.

Roberto Johnstono knyga „Travels through parts of the Russian Empire and the country of Poland: along the southern shores of the Baltic“.
Roberto Johnstono knyga „Travels through parts of the Russian Empire and the country of Poland: along the southern shores of the Baltic“, 1815 m. Royal Collection Trust nuotrauka.

Gal galėtumėte paaiškinti savo darbo metodą – kaip skaitote tyrimo dokumentus? Kuo tai skiriasi nuo paprasto skaitymo?

Visų pirma mano tyrimas yra archyvinis – skaitau pirminius šaltinius. Pirmąkart – kartu su autoriais, bandydama juos pažinti, įsijausti į jų perspektyvą. Dauguma jų, su keliomis išimtimis, nesėda rašyti atsiminimų, norėdami perteikti, kokia baisi ta Rytų Europa. Jie tiesiog pristato savo matymą. Tarkime, jei aš sugrįžusi iš Egipto surašau kelionės įspūdžius, puikiai suprantame, kad jie neatspindi to, koks Egiptas iš tikrųjų yra, o tai, kokį aš jį pamačiau. Iš kelionių atsiminimų daug daugiau sužinome apie jų autorių nei apie vietą, į kurią jis buvo nukeliavęs.

Buvo toks trisdešimtmetis veikėjas grafas Louis-Philippe de Séguras, tarnavęs Prancūzijos pasiuntiniu Jekaterinos II dvare. Skaitydama jo atsiminimus, klausiu savęs, kaip toks jaunas žmogus atsiduria tokiose pareigose. Sužinojusi, kad jis tarnavo kariuomenėje nuo jaunų dienų ir išmaišė didelę dalį pasaulio, dalyvavo Amerikos Nepriklausomybės kare, galiu geriau įsijausti į jo tekstą, suprasti, kodėl jis lygina savo žemės nedirbančius Rytų europiečius su Šiaurės Amerikos indėnais.

Antras skaitymas yra ne su, o prieš autorių. Nepaisydama jo ketinimų ir tikslų, keliu klausimą, kokios teksto pasekmės. Idėjos turi pasekmių. Mano skaitytų XVII-XIX a. atsiminimų pasekmės tokios, kad Rytų Europa ir šiandien dar yra laikoma laukine. Tai vis dar įžeidžianti sąvoka.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nors tyrimo chronologinė riba yra apie 1860-uosius metus, kai Rusijos imperijoje panaikinama baudžiava ir Europoje prasideda lenktynės dėl kolonijų Afrikoje, svarbu tai, kad nuo likusios Europos rytinę jos dalį kelis XX a. dešimtmečius buvo atribojusi Sovietų Sąjunga. 

Rytų Europa yra sudėtingoje dvigubos hegemonijos zonoje. Tai reiškia, kad politiškai, ekonomiškai, kultūriškai mums įtaką darė ir daro Rusija: Rusijos imperija, Sovietų Sąjunga, dabartinė Rusijos Federacija. Norime to ar ne, mūsų geopolitinė situacija tokia. Taip pat mums daro įtaką, ypač kultūriniu atžvilgiu, Vakarų Europa. Neagresyviai, tačiau yra primetami standartai, pagal kuriuos vertiname save.

Arba, kaip rašė Ivanas Krastevas knygoje „The Light that Failed“, Rytų Europa kopijavo Vakarus kiek tik galėjo, po Sovietų Sąjungos žlugimo norėjo tapti tuo, kas yra Vakarai.

Tai yra savikolonizacija – mes prisiimame nevisavertiškumo kompleksą. Kaip nusprendžiame, ar esame europiečiai? Lyginamės su Vakarų Europa. Ji irgi mus vertina, pavyzdžiui, keldama kriterijus, pagal kuriuos leidžiama arba ne prisijungti prie Europos Sąjungos.

Man atrodo, kad mūsų mentalitete vyrauja perspektyva, jog Lietuvai dėl politinių ir ekonomių priežasčių būtina pasirinkti vieną iš pusių – Rytus arba Vakarus. Maža valstybė ir dar su neprognozuojama kaimyne pašonėje negali būti niekieno.

Iš tikrųjų tai yra labai giliai mumyse įsišakniję. Prieš trečiąjį ATR padalijimą Lenkijos intelektualai rašė Jeanui-Jacques‘ui Rousseau, klausdami patarimo, ką daryti. Jis atsakė suprantąs sunkų pasirinkimą, būnant tarp kūjo ir priekalo – Rusijos imperijos ir Vakarų jėgų, kurias jis laikė tiek pat supuvusiomis, šiandien jį dėl to vadintume euroskeptiku. Pasak Rousseau, ATR viena vargiai atsilaikys, gal verta svarstyti sąjungą su Osmanų imperija? Toks pasiūlymas, kaip žinome, nepasirodė priimtinas.

Maskva
Maskva. Iliustracija iš Roberto Johnstono knygos „Travels through parts of the Russian Empire and the country of Poland: along the southern shores of the Baltic“, 1815 m. Royal Collection Trust nuotrauka.

Dar grįžkime prie religijos, tik jau šiais laikais. Skaitant vakariečių kalbėjimą apie religingumą Rytų Europoje, pastebimas kritiškumas dėl to, kad didesnė visuomenių dalis tapatinasi su kuria nors krikščioniška konfesija, nors kur kas mažiau žmonių realiai praktikuoja ir laiko religiją svarbia asmeninio gyvenimo dalimi. Tai vadinama „fasadiškumu“ ar „tradiciškumu“.

Tai irgi atavistinio požiūrio pavyzdys. Tarsi Rytų europiečiai tokie primityvūs, kad negali palikti religijos nuošaly.

Katalikiškoms Rusijos imperijos provincijoms ir krikščioniškoms Osmanų imperijos provincijoms religija buvo vienas iš argumentų atsiskirti. Man atrodo, kad Vakarų europiečiai dažnai nesuvokia, kad mums tapatinimasis su religija yra daugiau nei užsilikusi tradicija. Pavyzdžiui, Lietuvoje ar Lenkijoje tapatinimasis su katalikybe yra būdas pasakyti, kad skiriamės nuo tos ortodoksiškos Rytų Europos, kuriai esame priskiriami, ir kartu nuo sekuliarios Vakarų Europos.

Kitas dalykas, kurio nesuvokia vakariečiai – dažnu atveju net ir paviršutiniškai atrodantis lietuvių ar lenkų dalyvavimas Katalikų Bažnyčios gyvenime yra būdas priešintis religijos individualizacijai. Krikštynos, Pirmoji Komunija, vestuvės, laidotuvės vis dar suburia šeimas. Bažnyčia tam suteikia formą, bet turinys yra tiesiog šeiminių, bendruomeninių ryšių palaikymas.

Ar tai klaidinga ar teisinga? Tik mes patys galime į šį klausimą atsakyti. Tai mūsų vidinio pokalbio dalis, ką mums reiškia ir ko nereiškia religija. Kad užsienietis galėtų ką nors šia tema pasakyti, prieš tai turi nemažai arbatos drauge su mumis išgerti. Man pačiai ilgai užtruko tai suprasti, nes nesu iš katalikiškos šeimos.

Gal kažko svarbaus dar nepaklausiau?

Vienas iš svarbiausių dalykų, kurį vakariečiai užfiksuoja, keliaudami į Rytų Europą, yra žydų gausa. Iš Vakarų Europos pasitraukusiems žydams Rytų Europa nesukūrė rojaus – pogromai, socialinė atskirtis, jie negalėjo turėti žemės, tačiau saugumas buvo didesnis. Pasak mąstytojo Gilo Anidjaro, žydai europiečių krikščioniškoje vaizduotėje buvo teologiniai priešai. Vadinasi, Rytų Europa, kur jų gausu, yra teologiškai priešiška teritorija. Vakariečių susidūrimai su žydais panašūs į susidūrimus su ortodoksais ar musulmonais: pastebimas prietaringumas, tamsumas, paviršutiniškumas. Galvoju, kad mes persiėmėme tuo stereotipu, kad žydai yra antieuropietiški. Juk Lietuvos tautinė valstybė buvo suformuota tų, kurie skaitė Vakarų europiečių politinę teoriją, pavyzdžiui, Ernestą Renaną, Johanną Gottfriedą Herderį, Johanną Gottliebą Fichte, kurių raštuose apie tautiškumą netrūko antisemitizmo.