Kaip grįžti prie visuomenės susitaikymo?

Kaip pasitikom šią datą 2021 metais? Reikia pasakyti, kad Lietuvoje (skirtingai nei Latvijoje) buvo tik keletas vietinio lygio renginių įvairiose vietovėse, o bendro šios datos paminėjimo taip ir nebuvo, nepaisant kai kurių raginimų vėl susikibti rankomis, nors vienybė mums šiandien daug reikalingesnė nei bet kada anksčiau per pastaruosius trisdešimt metų. Greičiausiai taip atsitiko dėl to, kad Baltijos kelio (kaip ir Vasario 16-osios bei Kovo 11-osios nepriklausomybės datų) vienybės nuotaiką šiemet užgožė visuomenės susipriešinimas ir ore tvyrantis nerimas dėl ateities.

Dar prieš dvejus metus šiandienės visuomenės krizės scenarijus būtų atrodęs visiškai siurrealistinis, nors jau tuo metu ryškėjo dalies žiniasklaidos šališkumo, visuomenės nepasitikėjimo valdžia ir susiskaldymo ženklai, ypač – diskutuojant šeimos ir lyties klausimais. Visgi prieš kelerius metus prasidėjęs visuomenės susiskaldymas ir nepasitikėjimas šiandien pasiekė iki tol nematytas aukštumas. Todėl dabar turbūt daugeliui pažįstamas jausmas, kai ryte prabundi ir pagauni save galvojant, ar tai, kas dabar vyksta Lietuvoje (ir kitur), nėra sapnas…

Tokio susiskaldymo ir nepasitikėjimo masto, dažnai peraugančio į tarpusavio neapykantą ir net vienam kito viešą niekinimą, Lietuvoje nebuvo net pokariu (nepaisant išdavysčių), kai okupantas visgi buvo aiškus. Paradoksalu, bet dabartinei padėčiai susidaryti puikias sąlygas sukūrė nepagarbi „komentarų demokratija“ internetinėje žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Aišku, prie to prisidėjo ir prieš keletą metų įsigalėjęs didelės dalies žiniasklaidos vienpusiškumas, kurį sustiprino dabartinis valdžios nenorėjimas eiti į jokius kompromisus su kitaip mąstančiaisiais. Todėl nenuostabu, kad užsienyje gyvenantys mano draugai, šią vasarą atvykę iš įvairių kraštų į Lietuvą, pas mus tvyrančią įtampą ypač aiškiai pastebėjo. Pasak jų, Lietuvoje labai jaučiasi empatijos ir pagarbos vieno kitam stoka, palyginti su kitų šalių visuomeninėmis nuotaikomis.

Pagrindinė susiskaldymo priežastis

Kodėl taip atsitiko? Kodėl dingo prieš tris dešimtmečius buvusi Baltijos kelio vienybė? Aišku, reikia suprasti, kad po bet kurios revoliucijos (net ir „dainuojančios“) tarp naujos valdžios ir suverenui atstovaujančios visuomenės tam tikra įtampa yra iš anksto užprogramuota dėl pačios visuomenės nevienalytiškumo. Tačiau be sutarimo esminiais sugyvenimo klausimais valstybės egzistavimui kyla didelė grėsmė.

Pradžioje mūsų bendro sutarimo pamatas buvo nepriklausomybė, vėliau integracija į vakarietiškas politines struktūras, o dabar tarsi tokio aiškiai apčiuopiamo siekio kaip ir nebeliko. Paradoksalu, bet pastarosios krizės metu Vyriausybė kaip tam tikrą kompromisą visuomenei pasiūlė „galimybių paso“ (kartais vadinamo „nelygybių pasu“) politiką, kaip sąlygą, norint grįžti prie prieš keletą metų turėtų laisvių ir gyvenimo kokybės. Tačiau problema ta, kad šis valdžios pasiūlytas bendras sutarimas ar kompromisas kartu yra pagrindinė susiskaldymo priežastis, nes jis dalį visuomenės atskiria į tam tikrus socialinius getus, atimant iš jos dalį pagrindinių, politinių ir socialinių teisių.

Visgi šis „galimybių paso“ (skaldyk ir valdyk) politikos įvedimas nebūtų įmanomas be žiniasklaidos ir dalies visuomenės pritarimo, kartu atsisakant šią politiką vadinti „prievarta“ ir „diskriminacija“. Tiesą pasakius, prievarta yra bet kurios valdžios būtina sąlyga, tačiau konstitucinėje demokratijoje ji turi būti teisėta ir proporcinga galimai grėsmei, tuo tarpu bent šiuo metu ji tokia nėra. Beje, įdomu, kad Vyriausybė šiuos manomai diskriminacinius ribojimus įveda ne visus iškart, o etapais po truputį, taip tikrindama visuomenės ir žiniasklaidos reakciją, o gavusi tam pritarimą, žengia vis toliau ir atsitraukti neketina. Bent kol kas atsitraukti neketina ir dalis visuomenės, kuri jaučiasi negirdima, neatstovaujama ir diskriminuojama.

Konstitucija, kaip bendro sugyvenimo pagrindas

Tai kurgi išeitis iš šios aklavietės? Ar galime ją rasti? Drįsčiau pasakyti, kad taip, išeitis yra, ir tai yra ne „galimybių“ ar „nelygybių“, o Lietuvos Respublikos pasas, o dar tiksliau – Lietuvos Respublikos Konstitucija (t. y. ne Karlo Schmitto „politinė konstitucija“), kuri ir yra mūsų visuomenės pagrindinė bendro sugyvenimo sutartis, įtvirtinanti pamatinius šio sugyvenimo principus.

Būtent mūsų Konstitucija yra tie valdžios veiksmų rėmai ir jų vertinimo kriterijus, leidžiantis nepasiklysti dabartinėje sumaištyje. Keista, bet šiuo metu tai, kas buvo „aišku“ pastaruosius trisdešimt metų, mums pasidarė nebeaišku, todėl čia galiu tik pasakyti, kad Konstitucija, kaip pagrindinė visuomeninė sutartis, ir yra tam tikras kompromisas (balansas) tarp visuomenės ir valdžios, t. y. tarp žmogaus teisių, demokratijos ir teisinės valstybės principų. Taigi demokratijos ir teisinės valstybės konstituciniai principai (vertybės) gali pateisinti tam tikrus veiksnaus žmogaus teisių ribojimus, tačiau net karo ar nepaprastosios padėties metu – negalima visiškai uždrausti konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių, nes jų šaltinis pagal Konstituciją yra ne valdžia, o žmogaus prigimtinis orumas.

Maža to, mūsų Konstitucijos 29 straipsnis neleidžia varžyti žmonių teisių – jų tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tuo tarpu Vyriausybės įvesti žmogaus teisių ir ūkinės veiklos ribojimai aiškiai konkuruoja ar net yra griežtesni nei tie, kuriuos leidžia Konstitucija nepaprastosios padėties metu, kuri Lietuvoje dar niekada nebuvo įvesta. Kitaip tariant, nesant valstybėje grėsmės jos konstitucinei santvarkai ir visuomenės rimčiai, Konstitucija draudžia įvesti analogiškus ar griežtesnius ribojimus. Todėl galima drąsiai teigti, kad Vyriausybės dabartiniai įvesti ūkinės veikos ir žmogaus teisių ribojimai tiek besinaudojančiųjų, tiek ir atsisakiusiųjų naudotis „galimybių paso“ politika prieštarauja Konstitucijai (kaip ir pati „galimybių paso“ politika) tiek pagal turinį, tiek ir pagal formą.

Aišku, Konstitucija leidžia Seimui įstatymu ir Vyriausybei nutarimu, detalizuodama žmogaus teisių ir ūkinės veiklos ribojimus, bet tai gali būti daroma, tik nurodant šių ribojimų konstitucinį pagrindą. Tuo tarpu, pavyzdžiui, 2021 m. rugpjūčio 11 d. Vyriausybės nutarime Nr. 651 nurodyti įvairūs konstitucinių vertybių ribojimai grindžiami „siekimu apsaugoti gyventojus ir aplinką nuo COVID-19 ligos […], taip pat išvengti naujo sergamumo COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) protrūkio šalies teritorijoje“. Tačiau gyventojų apsauga nuo užkrečiamųjų ligų išplitimo, pagal Konstituciją (53 str.), visų pirma yra pozityvi pareiga valstybei, o ne pagrindas riboti žmonių teises (pagal analogiją su susirinkimų teise). Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, net ir tų žmogaus teisių, kurias Konstitucija leidžia riboti visuomenės sveikatos pagrindu, mastas turi būti proporcingai subalansuotas ir konstituciškai pagrįstas galimos kilti žalos mastais. Deja, nei įstatymuose, nei Vyriausybės nutarimuose tokio pagrindimo nėra.

Čia tik reikia pasakyti, kad turbūt vienas pagrindinių viešai girdimų argumentų, palaikančių minėtą asmenų diskriminavimą, yra tas, kad neva nepaskiepytieji kelia grėsmę užkrėsti pasiskiepijusius asmenis. Tačiau toks argumentas negali būti laikomas nei logiškai, nei konstituciškai pagrįstu, nes jis remiasi grupine „kaltumo“ arba „sergamumo“ prezumpcija, kuri neleidžia vertinti kiekvieno žmogaus „kaltės“ individualiai, tuo tarpu visuotinai žinoma, kad bet kuria infekcija suserga tik maža dalis visuomenės. Tai reiškia, kad daug didesnė dalis nepaskiepytų asmenų niekada nesusirgs, o susirgę niekada neapkrės kitų, tačiau jiems iš anksto bus apribotos jų teisės.

Kartais viešojoje erdvėje girdisi ir kiti „galimybių paso“ politiką teisinančių argumentų, siejamų su tuo, kad panašūs apribojimai nustatyti kitose šalyse ir pateisinti jų teismų, jog būtina pasitikėti mokslu ar tuo, kad nesiskiepijantiems „reikia susimokėti“, nes Vyriausybė nupirko daug dozių vakcinų už visų mokesčių mokėtojų pinigus. Tačiau šie argumentai dar mažiau dera su Konstitucija, nes, pagal Konstituciją, nei mokslo pasiekimai, nei kitų šalių sprendimai ar juo labiau mūsų Vyriausybės sprendimas pirkti vakcinas, negali būti pagrindas varžyti konstitucines žmogaus teises ar juos diskriminuoti.

Taigi, prisimenant šio teksto pradžios klausimą, kaip grįžti prie visuomenės susitaikymo, manau, kad dabar kamuoliukas yra Vyriausybės rankose, nes ji šiuo metu turi pagrindinius svertus. Kitaip tariant, Vyriausybė ir žiniasklaida dar gali grįžti prie Konstitucijos vertybių, atsisakant „galimybių“ (tiksliau „nelygybių“) paso politikos, vedančios į galimą diskriminaciją, susiskaldymą ir net tam tikrų visuomenės grupių radikalizavimą. Tikiu, kad Baltijos kelio kultūrinis paveldas ir atmintis yra puikus pavyzdys, kaip svarbiausiais momentais galime susitelkti ir, nepaisydami savo skirtumų, paduoti vienas kitam ranką, nes visi esame ne „vakseriai ir antivakseriai“, o tos pačios Lietuvos vaikai.