Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 05

Viktorija Voidogaitė CC

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kaip inkliuzija Lietuvoje tapo įtraukiuoju ugdymu?

Viktorija Voidogaitė CC. Dovaldės Butėnaitės nuotrauka

Artėja laikas, kai kiekviena mokykla Lietuvoje bus įpareigota vykdyti įtraukųjį ugdymą. Tai reiškia, kad negalią turintys vaikai pagaliau galės mokytis kartu su savo bendraamžiais artimiausioje ugdymo įstaigoje. Kol šiam žingsniui tik ruošiamasi, galime kartu apžvelgti sąvokos „inclusion“ vertimo ir vartojimo raidą.

Lietuvių kalbos tarptautinių žodžių asimiliacija yra mažesnė nei kitų kalbų. Tai lemia beveik sakralus įtarumas vertinant į mūsų kalbą atkeliaujančius žodžius. Dėl to Lietuvoje įsitvirtino savita tarptautinių žodžių bei terminų vertimo tradicija. Įprasta, kad terminas atsiranda su nauju tarptautiniu reiškiniu ar objektu ir yra vartojamas tiesiog pritaikant lietuvių kalbos galūnę. Vėliau, kai terminą tenka vartoti formaliame diskurse, bandoma jį versti į jau esamą lietuvių kalbos žodį, kuris tiksliausiai atitinka verčiamojo žodžio reikšmę ir prasmę. Kitu atveju sukuriamas naujas gruntaunas lietuviškas žodis, kuris atitinka tarptautinio žodžio reikšmę.

Dėl tokios praktikos kyla nesklandumų, kai terminas ne žymi konkretų daiktą (pavyzdžiui, „spausdintuvas“ puikiai tiko pakeisti „printerį“), o įvardija besivystantį tarptautinį fenomeną. Kai kalbama apie reiškinį, kurio raida svarbi viso pasaulio šalių tarptautinei bendrijai, aiškus terminas tampa sklandaus dialogo ir diskusijos vystymo įrankiu. Kartu toks terminas perkeliamas į politikos, švietimo, kultūros ir kitas sritis reglamentuojančius dokumentus. Jei termino vertimui tiesiog pritaikomas jau esantis konkrečios šalies žodis, gali kilti nesklandumų verčiant ir suprantant. Todėl kyla klausimas, kuris prioritetas turėtų būti pirminis: gimtosios kalbos saugojimas nuo svetimybių ir jos žodyno turtinimas ar tarptautinio žodžio garantuojama sklandi visų konkrečios valstybės segmentų bei užsienio partnerių komunikacija?

Unsplash.com nuotrauka

Du „inclusion“ vertimai

Žodis „inclusion“ švietimo kontekste pasirodo apie 1990 metus JAV mokslininkų ugdymo eksperimentų aprašymuose. Tuo pačiu metu Europos švietimą reglamentuojančiuose pranešimuose (nuo 1990 iki 2003-iųjų) stebimas „integration“ termino vartojimas, kuris pamažu virsta „inclusion“. Tiek JAV, tiek Europoje terminas „inclusion“ vystosi ir jo reikšmė nuolat konstruojama. Apie 2005 metus terminas „inclusion“ galutinai pakeičia terminą „integration“. Taigi „inclusion“ (kurio pirmoji reikšmė – veiksmas, kurio metu koks nors asmuo ar daiktas tampa grupės dalimi) apima ir nediskriminavimą bei kiekvieno asmens teisių garantiją. Todėl vertinys „inkliuzija“ nėra tik kalbos puoselėjimo klausimas, bet ES vertybes, vykdomą ir strateguojamą politiką žymintis reiškinys.

Didžioji dalis oficialių ES kalbų terminą „inclusion“ verčia į savąją, tiesiog pritaikydamos tą pačią žodžio šaknį ir transformuodamos galūnę. Net skirtingoms kalbų grupėms priklausančios ES šalys savaip adaptuoja „inclusion“, pavyzdžiui: Danija, Italija, Nyderlandai ir kt. Kita vertus, tokios šalys kaip Vengrija ir Islandija keičia priklausomąjį dėmenį savosios kalbos dėmeniu ir to nuosekliai laikosi visuose su inkliuziniu ugdymu sietinuose diskursuose.

Tuo tarpu Lietuva oficialiame raktinių žodžių sąvade patį terminą „inclusive“ verčia žodžiu „inkliuzija“, tačiau kitus, su švietimu susijusius terminus, tarkime, „inclusive education“ ir „inclusive education setting“ verčia atitinkamai: „įtraukusis ugdymas“ ir „įtraukioji ugdymo aplinka“. Šis išskirtinumas tik atspindi Lietuvoje jau kurį laiką vykstančią edukologų diskusiją, paties reiškinio vystymąsi ir minėtą kalbos grynumo bei sklandžios komunikacijos prioritetų konfliktą.

Įdomu tai, kad pradžioje (2000–2003 m.) Lietuvos socialinių mokslų diskurse gana uoliai kalbėta apie inkliuziją kaip fenomeną ir pokytį, išryškintas inkliuzijos pranašumas prieš integraciją. Vėliau dalis mokslininkų pasirinko kraštutinį šio termino vengimą ir viską, kas buvo vadinama „inkliuzija“ arba „inkliuzinis“, ėmė vadinti bei versti tik „įtrauktis“ ir „įtraukus“. Iliustruoti šį pokytį galima paprastu pavyzdžiu: „Europos specialiojo ir inkliuzinio ugdymo plėtros agentūra“ yra oficialus šios įstaigos pavadinimas, tačiau tai nė motais nuosekliai „inkliuzijos“ vengiantiems edukologams, todėl jie savo tekstuose šią agentūrą pervadino „Europos specialiojo ir įtraukiojo ugdymo agentūra“.

Suprantama, būta ir aštresnių diskusijų – abejota dėl „įtraukiojo ugdymo“ konstrukto reikšmės bei turinio. Kita vertus, kurį laiką vartojamas terminas pripratina vartotojus prie platesnės reikšmės. Štai 2021 metais sąvoka „įtraukusis ugdymas“ ne tik šio termino šalininkams atrodo atitinkantis giluminę įtraukiojo ugdymo prasmę, bet ir oponuojančiajai pusei ši reikšmė aiškesnė. Dar lieka klausimų dėl strateginės krypties „įtraukiojo ugdymo“ apibrėžties. Tačiau apibrėžties strategija jau priima terminą per se.

Terminų ir tikrovės kaita

Laipsniškas vieno ar kito termino moksle ir švietimo praktikoje įsigalėjimas gali žymėti gana reiklaus sisteminio pokyčio etapą. Tai reiškia, kad inkliuzija yra tikslas, kurio link kiekviena visuomenė juda. Lietuvoje stebimo inkliuzinio pokyčio etapus galima įvardinti taip:

  • Segregacijos įvardinimas (1991–1998). Suvokimas, kad neįgaliųjų vaikų dalyvavimas procese nebegali būti atidedamas.
  • Integracija (2000–2024). Etapą atitinka ir visuotinai vartojamas bei į lietuvių kalbą perimtas terminas „integration“. Jis žymi integruoto ugdymo etapą, kuriame susitiko bendrasis ir specialusis ugdymas. Šioje pakopoje neįgalieji vaikai galėjo būti integruojami į bendrojo ugdymo mokyklas, tačiau mokyklos galėjo jų nepriimti, pasiaiškindamos aplinkos pritaikymo stygiumi.
  • Įtrauktis. Šiame etape turime garantuoti neįgaliųjų vaikų teisę dalyvauti, tinkamai parengdami pedagogus ir ugdymo aplinką. Tai yra mūsų švietimo politikos ir sistemos dabartis, siekianti artimiausią ateitį.
Pexels.com nuotrauka

Dabartinėje situacijoje neįgaliųjų vaikų situacija yra ypatingai jautri, nes būtinybė kuo efektyviau parengti ugdymo aplinką, pedagogus, naujas programas buvo vis atidėliojama. Pagaliau buvo sutarta keisti šią ydingą situaciją, kartu labiau susitelkiama ne į terminą, bet į veiksmų planą. Juk svarbiau ne kaip strateginį pokytį pavadinsime, bet kaip jį įgyvendinsime. Todėl dabartinė inkliuzinio ugdymo raiška ir visuomenės raidos etapas labiau apima pagalbą, skirtą specialiųjų ugdymosi poreikių ir įvairių negalių turintiems vaikams. Tai yra sveikintinas pokytis.

Antra vertus, prie inkliuzijos termino vartojimo diskurso reikėtų vėl sugrįžti, kai mokykla bei visuomenė subręs pasirūpinti ir kitų pažeidžiamų bei diskriminuojamų vaikų grupių teisėmis (pavyzdžiui, nelegalių migrantų vaikų švietimas). Tai galėtų būti ketvirtasis inkliuzijos Lietuvoje etapas. Ar jis užtikrins visų ugdymo proceso dalyvių ugdymo kokybę? Galbūt mokyklos savo veiklą grįs inkliuzinio ugdymo filosofija, kuri veiksmingai įveikia visų „kitokių“ diskriminaciją bei atskirtį. Viliuosi, kad užauginsime kartą, kurios visuomenės visi nariai įgis išsilavinimą pagal gebėjimus. Lieka tik spėlioti, kaip šį reiškinį tuomet pavadinsime.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.