2020 06 01

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kaip ir kodėl buvo įvesta dar viena Marijos šventė

„Maria, Mater Ecclesiae“ mozaika Vatikane buvo įrengta 1981 m. po pasikėsinimą į popiežių Jona Paulių II. Livioandronico2013 nuotrauka (apkirpta)

„Šventoji Dvasia perkeičia mus į Bažnyčią – gailestingumo įsčias, tai yra į motiną, kurios širdis atverta visiems“ – tokia tviterio žinute prieš keletą dienų pasidalino popiežius Pranciškus. Būtent jis 2018 m. pavasarį viso pasaulio katalikų liturginį kalendorių papildė dar viena švente: pirmadienį po Sekminių jau trečią kartą minėsime Marijos, Bažnyčios motinos, dieną.

Ar tai reiškia, kad popiežiui svarbu pabrėžti žmogiškesnį, motinišką Bažnyčios veidą?

„Šventosios Dvasios atsiuntimas“. 15 a. pr. miniatiūra (Très belles heures du duc de Berry)
Wikipedia.org nuotrauka

Šis privalomas minėjimas „padės atminti, kad, siekiant tobulinti krikščionišką gyvenimą, yra būtina vienytis su Kryžiaus slėpiniu, eucharistine Kristaus auka ir Mergele Marija – Atpirkėjo ir visų atpirktųjų Motina“, – rašoma dekrete, kurį pasirašė kardinolas Robert‘as Sarah ir arkivyskupas Arthuras Roche, Dieviškojo kulto dikasterijos vadovai. Švente siekiama pabrėžti tiek ganytojų, tiek tikinčiųjų dvasinę motinystę, o kartu skleisti autentišką pamaldumą Marijai.

Visada gyvas tikėjimas

Nauja šventė nereiškia, kad Dievo Motinai suteikiamas titulas yra naujas. Išties, kalbėdami Marijos litaniją, jau kreipiamės į Mergelę kaip Bažnyčios motiną. Šį vardą į seną krikščionišką maldą 1980 metais įtraukė šventasis popiežius Jonas Paulius II. O patį titulą oficialiai pripažino Paulius VI, 1964 m., baigiantis trečiajai Vatikano II susirinkimo sesijai. Popiežius pabrėžė, kad Marija yra Bažnyčios, tai yra visų krikščionių, tiek ganytojų, tiek ir tikinčiųjų Motina.

1975-aisiais metais, kurie buvo švenčiami kaip šventieji Susitaikymo metai, Šventasis Sostas pasiūlė Bažnyčios Motinos garbei skirtas votyvines Mišias, kurios vėliau buvo įtrauktos į Romos mišiolą, tačiau pakeitimų Liturginiame kalendoriuje neįvyko.

Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje ir Argentinoje, vyskupijos bei vienuolinės šeimos prašė leidimo įtraukti šį minėjimą į savo kalendorių.

Dabar šis liturginis minėjimas yra švenčiamas visoje Bažnyčioje (Romos apeigų) ir yra privalomas.

Marijos, Bažnyčios motinos titulas turi senas šaknis. Supratimas, kad, būdama Kristaus Motina, Mergelė Marija kartu yra ir Bažnyčios Motina, tam tikru būdu visada buvo gyva Bažnyčios dalis. Tai liudija ir tokie autoriai kaip šv. Augustinas ir šv. Leonas Didysis.

Augustinas, pavyzdžiui, sako, kad Marija yra Kristaus kūno narių Motina, nes savo dieviška meile bendradarbiavo, prisidėjo prie tikinčiųjų atgimimo Bažnyčioje.

Leonas Didysis pabrėžė, kad Galvos gimimas reiškia ir viso Kūno gimimą. Taip ir Marija, būdama Kristaus, Dievo Sūnaus, motina, kartu yra ir Jo mistinio Kūno, Bažnyčios, Motina.

Vilniaus katedros požemiuose išlikusi seniausia Lietuvoje Jėzaus Nukryžiavimo scenos freska (XIV a. pab.). Antano Lukšėno fotografija. www.katedra.lt

Šie teologiniai svarstymai remiasi Evangelijos pagal Joną pasakojimu apie tai, kad kančios valandą Marija stovėjo po kryžiumi, o Kristus ją patikėjo savo mylimajam mokiniui Jonui, tardamas: „Moterie, štai tavo sūnus“, ir pridūrė: „Štai tavo motina“ (plg. Jn 19, 25).

Dekrete rašoma: „Marija, stovėdama po kryžiumi, priėmė savo Sūnaus meilės testamentą ir per mylimąjį Jėzaus mokinį tapo visų žmonių motina Bažnyčioje, kurią pagimdė Kristus, ant kryžiaus atiduodamas Dvasią. Kristus, savo ruožtu, visus žmones paskyrė savo meilės Motinai paveldėtojais, kad visi ją su meile priimtų.“

Marija ir Bažnyčios laikas

Mariją randame Vakarienbutyje, kur ji drauge su apaštalais laukia nužengiant Šventosios Dvasios. Čia, pirmojoje mokinių bendruomenėje, prasideda jos ypatingoji motinystė. Tad pirmadienis po Sekminių buvo parinktas neatsitiktinai.

Per visą istoriją krikščionys Mariją pagerbė įvairiais panašiais titulais: mokinių, tikinčiųjų, visų, Kristuje atgimusiųjų Motina, taip pat ir „Bažnyčios Motina“, kaip randame dvasinių autorių tekstuose bei popiežių Benedikto XIV ir Leono XIII raštuose.

„Ji yra mano Motina“, – sakė Pranciškus, interviu žurnalistui Awi Mello, parengusiam pokalbių su popiežiumi knygą. Popiežius jai patiki savo rūpesčius, ieško atramos, tačiau kartu ir semiasi drąsos užstoti vargšus, niekieno neginamus, stokojančius.

 „Marija yra ta žmogiškoji būtybė, kuri ten, kur nėra Dievo, neša Dievo šviesą. Šiame kontekste tampa aišku, kad Bažnyčia be Marijos negalėtų egzistuoti.“

Marijos bruožai byloja apie Dievo dovanos priėmimą bei mylintį pritarimą, apie gyvenimą, atsaką, tad ir šventumą, charizmą bei generatyvumą. Šie aspektai Bažnyčiai – būtini šalia esmingai svarbios apaštalų įpėdinių tarnystės.

„Bažnyčia gali atrasti save vien iš to, ką jai sako Dievo motina“, – prieš keletą dešimtmečių rašė vokiečių vyskupas Klausas Hemmerle, taip išreikšdamas gyvybiškai svarbų atradimą, jo manymu, turėsiantį lemiamos svarbos krikščionybės ateičiai. „Marija yra ta žmogiškoji būtybė, kuri ten, kur nėra Dievo, neša Dievo šviesą. Šiame kontekste tampa aišku, kad Bažnyčia be Marijos negalėtų egzistuoti.“