2020 06 03

Simonas Bendžius

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min
Leonardas Cohenas (1934–2016). Rama / Wikipedia.org nuotrauka

2020 06 03

Simonas Bendžius

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Kaip ir kodėl Lietuvos bažnyčiose atsirado L. Coheno „Halellujah“?

„Šlovinkite Viešpatį!“ – išvertus iš hebrajų kalbos, štai ką reiškia mums taip gerai žinomas žodis „Aleliuja“. Jį tariame, dalyvaudami pamaldose (ar kai dėl ko nors labai apsidžiaugiame). Tačiau žydų kilmės Kanados menininkas, šviesaus atminimo Leonardas Cohenas šiam žodžiui suteikė naujų spalvų ir prasmių. Šiandien už tai jam dėkingas ne vienas krikščionis.

Kiekvienas suras ką nors sau

1984 m. L. Cohenas parašė dainą „Halellujah“, muzikos kritikų ir mylėtojų laikomą tikru šedevru. Viena vertus, dėl melodijos, kuri vienu metu gali būti šviesi, liūdna, pakylėjanti ar skaudi – priklauso nuo to, kas dainą atlieka. Suprantu, kad muzikos grožį kiekvienas suprantame skirtingai, tad įvertinkite patys. Štai tik keletas dainos versijų: originalioji L. Coheno „Halellujah“, dainą plačiai išgarsinusi Jeffo Buckley versija ar… Johno Cale’o atliktas garso takelis iš 2001 m. animacinio filmo apie paniurėlį žmogėdrą „Šrekas“ (prisipažinkime, dauguma mūsų būtent tada išgirdome šią dainą pirmą kartą). Na, ir daugybė daugybė kitų daugiau ar mažiau vykusių bandymų atlikti L. Coheno kūrinį – nesunkiai rasit internete.

Prieš 36 metus anglų kalba parašyta daina savo vertės nepraranda ir dėl poetiško, daugiaprasmio teksto. Žinodamas biblinį kontekstą, L. Cohenas į „Halellujah“ įpynė Senojo ir Naujojo Testamento nuorodų. Karalius Dovydas ir Batšeba (Tu išvydai ją besimaudančią ant stogo / Jos grožis ir mėnesiena tave nugalėjo), Samsonas ir Dalila (Ji sulaužė tavo karūną ir nukirpo plaukus), Šventoji Dvasia (Prisimink, kai į tave įėjau / Šventasis Balandis įskrido taip pat) ar, be abejo, pasikartojantis „Aleliuja“.

Greičiausiai dėl jaudinančios melodijos ir į psalmių tekstus panašaus judėjiško-krikščioniško konteksto, šią dainą taip mėgsta ir krikščionys. Ir perdainuoja kūrinį ar net pakeičia tekstus į labiau suprantamus, priimtinus. Turbūt garsiausias to pavyzdys – airių kunigo Ray‘aus Kelly sutuoktiniams atlikta „Halellujah“ (beje, šis dvasininkas 2018 m. pateko į konkurso „Britain‘s Got Talent“ pusfinalį).

Kun. Ray’us Kelly. Christian Michelides / Wikipedia.org nuotrauka

Vis dėlto – originalioji L. Coheno dainos versija nėra tiesioginis Dievo šlovinimas, skirtas bendruomenei giedoti per Mišias. Tad ką reiškia dainos tekstai (jeigu jie apskritai turi sąmoningai parinktą vieną reikšmę)? Pats autorius yra pasakęs: „Daina atskleidžia, kad egzistuoja daugybė žodžio „Aleliuja“ prasmių. Tobulos ar palūžusios – visos vertingos lygiai taip pat“. Kitaip sakant, šį žodį žmogus gali ištarti ne tik šlovinimo ir džiaugsmo akimirkomis, bet ir kiekvienoje svarbioje gyvenimo situacijoje – tragiškoje ar laimingoje. Dėl tokios paliktos laisvės interpretacijai, įvairūs atlikėjai šią dainą ir supranta savaip – vieniems tai kūrinys apie nelaimingą meilę, kitiems – apie seksą, tretiems – apie Dievą. Arba apie viską vienu metu – kaip dažnai ir būna kiekvieno iš mūsų gyvenime.

„Man susidaro pirmas įspūdis, kad tai yra stipriai pernaudotas dalykas. Bruka visur, kur reikia ir kur nereikia“, – „Bernardinams“ sako muzikos mylėtojas, tekstų autorius Povilas Sabaliauskas. Jis pasakoja, kad dainai „Halellujah“ L. Cohenas iš viso sukūrė net 80 posmų. Į 1984 m. albumą „Various Positions“ įtrauktoje studijinėje versijoje palikti 4 posmai, tačiau per skirtingus gyvus koncertus juos atlikėjas dažnai  keisdavo. „Ši daina gal dėl to ir tokia populiari, nes ji labai lanksti. Ją praktiškai galima pritempti prie bet kurio konteksto, kur tik nori. Tai čia yra didžiausias lobis ir didžiausias minusas“, – pastebi pašnekovas.

Pasak P. Sabaliausko, žodis „Aleliuja“ kiekviename dainos posme įgauna vis kitokį emocinį krūvį, todėl, besiklausant kūrinio, įmanoma ir liūdėti, ir džiaugtis: „Atvirai kalbant, man asmeniškai ši daina visada turėjo erotinio atspalvio. Ji man siejasi su kūniškų geidulių priešpriešinimui metafizikai. Tu tartum labai smarkiai, visa savo esybe jauti žmogiškus, kūniškus impulsus – ir iš paskutiniųjų šaukiesi Kažko dvasiško. Tave instinktai tempia vienur, bet racionalus protas ar dvasia bando laikytis kažko Kito. Man tai – daina apie pagalbos besišaukiantį žmogų, kurį viduje plėšo žemiškoji ir dvasinė prigimtys.“

Povilas Sabaliauskas. Asmeninės feisbuko paskyros nuotrauka

Kaip asilas su žalia pabaisa padarė įtaką šv. Mišioms

Dabar sunku pasakyti, kada tiksliai pasaulyje sukrikščioninta L. Coheno „Hallelujah“ pasiekė skirtingų konfesijų maldos namus. Tačiau, kalbant apie Lietuvą, pradžią galima atsekti. Pirmasis, kuris šią dainą „sulietuvino“ ir pritaikė šlovinimui – tai giesmių autorius Arūnas Raudonius. Jis man papasakojo kūrinio istoriją.

„2007 metais mane pakvietė groti į festivalį „Sielos“. Nusprendžiau pirmąkart ten nuvažiuoti tik kaip žiūrovas: pasiklausysiu muzikos, pažiūrėsiu, kas per renginys. Tai va, tame konkurse tais laikais buvo toks reikalavimas – kiekvienas dalyvis turi atlikti po tris giesmes, iš kurių viena privalo būti coveris, t. y. užsienietiška daina, kuriai pritaikai lietuvišką krikščionišką tekstą. Mane labai užkabliavo Arnoldo Jalianiausko atliktas variantas pagal seną, 1969 m., grupės „Shocking Blue“ dainą „Venus“. Arnoldas dainavo: „Jėzus Kristus, jis Mesijas, Visagalis!“ Suskambėjo super!

Kitais metais „Sielų“ organizatoriams parašiau, kad dalyvausiu. Festivalis vyko Panevėžyje. Mano draugas iš Veikliųjų žmonių bendrijos Rimas Sandanavičius parašė pirmą posmą pagal „Halellujah“, o aš, pradėjęs groti, sukūriau likusius. Tekstas susidėstė kaip baladė, kaip mano tikėjimo liudijimas. Ir šiandien, kai manęs paprašo trumpai papasakoti, kaip įtikėjau, atsakau, kad geriau tada pagiedosiu“, – prisimena A. Raudonius.

Kas vyko toliau? Likus dviem savaitėms iki pasirodymo „Sielose“, giesmių autorius naująją „Halellujah“ versiją pristatė Pakutuvėnuose, Šv. Antano Paduviečio parapijoje, o paskui – ir „Sielose“. A. Raudonius pamini komišką animacinį filmą „Šrekas“, kuris jam buvo padaręs įspūdį – ir ypač filme nuskambėjusi daina. „2008 m. jau nebebuvo reikalavimo groti coverių. O aš tokį jau buvau parengęs, tad reikėjo kaip nors suktis iš situacijos, – šypsosi pašnekovas. – Tad publikai pasakiau: „Žiūrėkit, jeigu asilas su žalia pabaisa gali giedoti „Aleliuja“, tai aš – ne mažesnis Šrekas, aš irgi galiu tą daryti…“ Nuo to laiko giesmė taip ir vadinama – „Šreko aleliuja“ (toks pavadinimas išlikęs ir interneto svetainėje giesmes.lt). Yra bent keturi lietuviški krikščioniški „Halellujah“ variantai, tačiau A. Raudoniaus versija – Lietuvoje populiariausia.

Arūnas Raudonius. „EI Artography“ feisbuko paskyros nuotrauka

Panevėžio publika šiltai priėmė „Šreko aleliują“. Neilgai trukus savo renginiuose ją pradėjo groti Veikliųjų žmonių bendrija ir Pakutuvėnų pranciškonai su bendruomene, skautai – ir šitaip kūrinys pamažu paplito po įvairias krikščioniškas bendruomenes bei bažnyčias. Ir ne tik. „Esu tą dainą girdėjęs ir Aliukų stiliumi atliekamą, ir choro, ir country… kaip tik nori“, – sako A. Raudonius.

„Halellujah“ užpildo panašios muzikos trūkumą?

Perkurtą L. Coheno „Halellujah“ galima išgirsti daugelyje katalikų ir evangelikų bažnyčių – šlovinimo vakaruose, per vestuvių apeigas, net šv. Mišių liturgijoje. Kaip vertinti pastarąjį faktą? Apie tai „Bernardinams“ nuomone pasidalijo kunigas dr. Vilius Sikorskas – Kauno sakralinės muzikos mokyklos direktorius, sakraliosios muzikos ekspertas.

Pirmiausia pašnekovas paaiškina, kas apskritai yra sakralioji muzika, arba musica sacra. Tai – muzika, glaudžiai susijusi su liturgija, iš jos gimusi, bet nebūtinai atliekama pačioje liturgijoje, per pamaldas. Dėl to sakralinėmis gali būti vadinamos ne tik įvairios krikščioniškos giesmės, bet ir dainos, atliekamos ne bažnyčiose. Kunigas pasakoja, jog dauguma pasaulio religijų turi tą sakralų „papuošimą“ kasdienėje, „buitinėje“ muzikoje – pavyzdžiui, budistų mantra „Om Mani Padme Hum“, atliekama turgaus aikštėse, arba islamo estradinės dainos, kuriose girdimi religiniai palaiminimai.

Pasak kun. V. Sikorsko, perkurta „Halellujah“ taip pat galėtų būti priskirta šiai plačiajai musica sacra kategorijai. Tačiau ar šis kūrinys tinkamas atlikti šv. Mišių metu – klausimas diskusijai. Mat ne visi tekstai ir melodijos dera liturgijai.

Pagal Šventojo Sosto Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos nuostatus, prieš naudojant liturgijoje, muzikos kūrinį turi patikrinti ir patvirtinti tos šalies vyskupų paskirta komisija. Jos nariai skaito giesmės tekstą bei vertina melodiją. Jei viskas gerai – kūrinys gali skambėti šv. Mišiose.

Kun. dr. Vilius Sikorskas „Marijos radijo“ studijoje. Jutubo kadras

Kam reikia tokių, iš pirmo žvilgsnio, griežtų taisyklių? Pirmiausia todėl, kad Katalikų Bažnyčioje šv. Mišios – svarbiausias žmogaus žemiškos tikėjimo kelionės „įvykis“, aukščiausia susitikimo su Kūrėju „viršūnė“, kada krikščionis į save Komunijos pavidalu priima realų Dievą. Visa tai turint omenyje, galima labiau suprasti ir liturginės muzikos svarbą – ji turėtų padėti žmogui sustoti, atgailauti už nuodėmes, melstis ir susitikti su Dievu. Galų gale, toji muzika „atstovauja“ katalikų teologijai, perteikia esminius tikėjimo dalykus.

Kun. V. Sikorskas pamini popiežiaus Pijaus X dokumentą „Tra Le Sollecitudini“, kuriame išdėstyti trys pagrindiniai tinkamos liturginės muzikos kriterijai, galiojantys iki šių dienų:  „Sakralioji muzika turi būti šventavisuotinė ir meniška. Liturginė komisija žiūri, ar giesmės tekstas yra „šventas“, t. y. neprieštarauja tikėjimui; taip pat – ar kūrinio meniškumas nėra žemo lygio, kaip užstalės dainų. O visuotinumo kriterijus kelia klausimą – ar toji muzika kelia vadinamuosius pamaldžius, religinius jausmus? Galiu ateiti į bažnyčią, pavyzdžiui, Italijoje, Vokietijoje ar Prancūzijoje, nesuprasdamas vietinės kalbos. Tačiau jų liturginė muzika, jeigu atitiks tą visuotinumo kriterijų, skatins mano pamaldumo jausmą“, – sako dvasininkas, pridurdamas, jog Bažnyčios dokumentai kaip kitų žanrų Mokytoją pateikia grigališkąjį choralą.

Paklaustas, ar „Šreko aleliuja“ atitinka minėtus kriterijus, pašnekovas atsako, kad tai turėtų spręsti ne jis, o žmonės, esantys liturginėje komisijoje. „Tačiau galiu garantuoti, kad šio kūrinio jokia komisija neperžiūrėjo, – šypsosi dvasininkas. – Manau, kad parapijų kunigai į tuos dalykus žiūri truputėlį atlaidžiau. Lietuviškos „Hallelujah“ efektas labai geras – pagauna širdį, tam tikrai grupei žmonių atliepia visuotinumo kriterijų, kelia pamaldumą. Kūrinio tekstas tikriausiai yra teologiškai ir liturgiškai „tvarkingas“… O štai dėl meniškumo būtų galima diskutuoti“. Eksperto nuomone, „Hallelujah“ bažnyčiose išpopuliarėjo todėl, kad lietuvių kalba nėra sukurta daug kokybiškų tokio žanro kūrinių – tad ši daina, tapusi giesme, tiesiog neturėjo didelės „konkurencijos“. „Toji muzika paveiki, graži, ir ji užpildo tuštumą šiame žanre. Mums trūksta gražių kūrinių, kurie būtų atliekami liturgijoje“, – sako kun. V. Sikorskas, pridurdamas, jog jaunų žmonių kūryba turi būti labai skatinama.

Unsplash.com nuotrauka

Lietuviškos versijos autorius: nereikėtų iš liturgijos daryti popso

Įdomu, kad pats „Šreko aleliujos“ teksto autorius, katalikas Arūnas Raudonius nepritaria, jog šis kūrinys būtų atliekamas liturgijoje: „Tai, kad visur ją groja – čia yra mada… Na gerai, galima gal ją groti prieš prasidedant liturgijai. Aš pats esu kelis kartus grojęs vestuvėse – tai tą giesmę sugrojau jauniesiems įeinant. Dar nevyksta Mišios, dar neprasidėjo liturgija – čia gerai. Taip pat yra manęs prašę pagroti „Halellujah“ rekolekcijose per uždaras šv. Mišias. Kai žmonės eina priimti Komunijos, ir ta giesmė skamba kaip liudijimas – gal tada ir nieko. O kitose Mišių dalyse ją groti – žinoma, ne“.

Kodėl? Dėl aukščiau mūsų minėto liturgijos ypatingumo. „Negali šv. Mišios būti nupopsintos. Turi išlikti sakralumas. Nepasisakau vien tik už senovines giesmes ar klasiką, tačiau liturginė muzika turi būti derinama, ji turi padėti įeiti į Aukos liturgiją. Negali taip būti, jog aš sugalvojau ar kunigas užsimanė, kad patrauktų žmones. Tada jau viskas – tai popsas“.

Tik nepagalvokite, kad Bažnyčia apskritai draudžia gitaras ir paprastas melodijas liturgijoje. Yra nemažai giesmių, dėl kurių sutaria tiek jaunimas, tiek ir labiau „tradicinių“ pažiūrų atstovai. Štai, pavyzdžiui, ateitininkai yra išleidę 600 puslapių jaunimo giesmyną „Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau (Ps 27, 8)“, kurio vienas sudarytojų buvo kun. V. Sikorskas. Jis pasakoja, kad komisija peržiūrėjo daugybę giesmių pagal minėtus šventumo, visuotinumo ir meniškumo kriterijus. Didžioji dalis kūrinių be jokių problemų „perėjo atranką“. Tiesa, mūsų minima perkurta „Hallelujah“ į giesmyną nepateko – dėl jos tinkamumo net nebuvo diskutuojama.

Vis dėlto kunigas dar kartą tikina, jog kiekvienas jaunas žmogus yra labai kviečiamas kurti giesmes ir jas siūlyti savo parapijoms – ir nereikia bijoti atrankos (kuri bent jau teoriškai turėtų vykti). Pasak pašnekovo, jei tos tvarkos nėra, ir viskas paliekama improvizacijai, gali kilti įvairių rizikų, viena jų – kad nauja giesmė liturgijoje „prakalbės“ tik tam tikrai tikinčiųjų grupei, bet ne visai susirinkusiai bendruomenei: „Tada mūsų bendruomenės augimas vegetuos ties tam tikru „jaunatviškumu“, tam tikru muzikiniu nebrandumu. Ir tada tai vadinčiau, ne jaunatviška, o tiesiog „suvaikėjusia“ Bažnyčia. Nes atėjusiai močiutei ar bet kuriam brandžiam tikinčiajam teks priimti tą „muzikinį charakterį“, kuris jam nėra savitas.“ Kunigas taip pat siūlo neapsiriboti ir nepasilikti tik prie „jaunimo Mišių“; bendruomenei būtų geriau, jei liturgijoje dalyvautų visi – tiek jauni, tiek garbaus amžiaus tikintieji. Šitaip jų buvimas galėtų sustiprinti, papildyti vienas kitą, padėti augti tikėjimui ir vilčiai. Tiesa, Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija numato šv. Mišias vaikų grupei.  Vaikais paprastai laikomi asmenys iki 7 metų amžiaus.

Leonardas Cohenas (1934–2016). Rama / Wikipedia.org nuotrauka

Populiarumas – per didelis?

Melomanas Povilas Sabaliauskas sako neturintis aiškaus atsakymo, ar gerai, kad L. Coheno daugiaprasmę „Halellujah“ krikščionys bažnyčiose naudoja kaip „atvirą“ Dievą šlovinančią giesmę – ir dar pakeitę žodžius. „Viena vertus, kai tu kažką sukuri ir paleidi į pasaulį, kažkuria prasme tai jau nebėra tavo. Kūrinys tampa kolektyvinės patirties dalimi. Nemanau, kad ši daina niekaip netiktų atlikti bažnyčiose. Kaip tik tiktų – jeigu, tarkime, pamokslo tema būtų apie vidinės taikos paieškas, bandymus žmoguje suvienyti kūnišką ir dvasinę prigimtis. Bet per vestuves ar kitomis progomis… man sunku tai įsivaizduoti. Man atrodo, čia vienas iš tų atvejų, kai forma atrodo labai graži, tačiau neatsižvelgiama į turinį“, – svarsto P. Sabaliauskas.

Pašnekovas prisiminė istoriją apie JAV atlikėjo Bruce‘o Springsteeno dainą „Born ir the U.S.A.“, kuri  vadinama labiausiai nesuprasta daina Amerikos istorijoje. Respublikonų partijos nariai per įvairius renginius šį kūrinį naudoja pakiliai patriotinei nuotaikai sukurti. Tačiau iš tikrųjų daina yra apie skaudžią patirtį išgyvenantį Vietnamo karo veteraną: jis mūšyje neteko brolio, o sugrįžusį namo jį visiškai užmiršo valstybė, kurią karys gynė. Žodžiu, ne pati tinkamiausia daina rinkiminėms kampanijoms.

„L. Coheno „Halelujah“ man atrodo ganėtinai religinė daina, tačiau labiau kalbanti apie asmeninį žmogaus santykį su Dievu, dvasinius ieškojimus. Todėl ir keistai atrodo bandymai tą dainą pritaikyti bendruomenės religiniuose įvykiuose. Atrodo, kad prasilenkia „formatai“: asmenišką, intymų dalyką išimi iš konteksto ir įdedi į viešas pamaldas, – sako P. Sabaliauskas. – Kaip tik žiūrėjau vieną laidą, kurioje L. Coheno, kai jis dar buvo gyvas, paklausė, ką jis mano apie tai, kad tiek daug žmonių atlieka „Halellujah“. Jis atsakė, kad neturi nieko prieš – tegu daina gyvena savo atskirą gyvenimą, turi daugybę versijų. Jam dėl to širdies neskauda. Tačiau taip pat pasakė, jog norėtų dainai tartum uždėti „moratoriumą“, laikinai sustabdyti jos grojimą – kad bent kuriam laikui ją paliktų ramybėje. Manau, L. Cohenas dėl „Halellujah“ populiarumo jautėsi dviprasmiškai: džiaugėsi dainos sėkme, bet kartu jautė, kad tos sėkmės jau per daug.“