Kaip išgyti nuo potrauminio streso sindromo? Pokalbis su psichologe D. Gailiene

„Galiausiai, suvokus, kad tai yra specifinis sutrikimas, pradėta ieškoti ir specifinės pagalbos jam, ir tokiu būdu atsirado traumų terapija“, – sako psichologė prof. DANUTĖ GAILIENĖ, su kuria kalbamės apie potrauminio streso sindromą ir jo įveikos būdus.

Ar įmanoma patirtas traumas pamiršti ir gyventi lyg niekur nieko?

1980 metais, po labai ilgų mokslinių ir politinių debatų pagaliau specialistai susitarė, kad žmonės, patyrę labai sunkius sukrėtimus, dėl to patiria įvairių simptomų. Iki tol dėl pačių įvairiausių priežasčių – ideologinių, profesinių – specialistai ilgai nenorėjo pripažinti, kad trauma gali būti vienintelė priežastis po to kylantiems emociniams ir psichologiniams sunkumams. Ilgai truko ginčai apie tai, kad psichologiškai sveikas žmogus gali ištverti viską. O jei po traumų ilgai nepraeina sunkumai ir simptomai, vadinasi, tai yra neurotiška, silpna asmenybė. O iš tiesų ir suaugęs sveikas žmogus po traumuojančios patirties gali turėti įvairių sutrikimų: ir nerimo sindromą, ir miego sutrikimą, ir kitokių bėdų. Tokie žmonės negaudavo specializuotos pagalbos. Pagalbą gaudavo pagal turimas diagnozes, sakydavo, kad gal čia depresija, gal nerimo sutrikimai, ir atitinkamai gydydavo.

Galiausiai, suvokus, kad tai yra specifinis sutrikimas, pradėta ieškoti ir specifinės pagalbos jam, ir tokiu būdu atsirado traumų terapija. Iš pradžių buvo tiriami karo Vietnamo veteranai, o vėliau pradėjo aiškėti, kad žmonės gali patirti įvairiausių traumų, taip pat ir smurtą šeimoje.

Ar įmanoma pamiršti traumuojančią patirtį ir gyventi lyg niekur nieko? Taip, traumas galima įveikti, ir tai pavyksta 80–90 procentų jas patyrusių žmonių. Ar galima jas pamiršti? Deja, trauminių įvykių visiškai pamiršti neįmanoma, tad juos išgyvenęs žmogus jau gyvens kitaip. Bet įprastą gyvenimą žmogus gali gyventi tik įveikęs traumą. Profesionaliai tariant, trauma turėtų būti integruota į autobiografinę atmintį, o prisiminimai kontroliuojami.

Potrauminis stresas dažnai vadinamas normalia reakcija į nenormalią situaciją: jei žmogus liguistai reaguoja į nenormalius įvykius, tai nereiškia, jog jis išprotėjo. Pasak specialistų, kiekvienas normalus žmogus, atsidūręs ekstremalioje, pavojingoje gyvybei situacijoje, susikuria nestandartinių situacijos išgyvenimo būdų. Tačiau tai palieka pasekmių: po didelės traumos liguista reakcija gali išsilaikyti daugelį metų. Kuo pasireiškia potrauminio streso sindromas?

Neįveikta trauma sukelia sudėtingesnę būseną – potrauminio streso sukeltą sindromą, kurį dažnai lydi gretutiniai sutrikimai: nemiga, depresija ar kiti sunkumai. Potrauminio streso sutrikimo sindromo ašis yra atminties sutrikimas. Pagrindiniai žmogų kamuojantys simptomai yra vadinamosios invazijos, arba proveržio, simptomai (flashbacks), ir vengimo simptomai. Aišku, prisideda ir nervingumas, bet esmė ta, kad traumuotam žmogui užsifiksuoja patirtos traumos elementai, kurių neperdirba jo atmintis. Psichikoje jie sudaro tarsi atskirą darinį. Patyrus baisių sukrėtimų, nervų sistema paleidžia „aliarmo režimą“: neurofiziologiškai yra įrodyta, kad trauma pakeičia žmogaus smegenis. Ta trauminė patirtis prasiveržia, žmones ištinka košmarai, netikėti prisiminimai. Žmogus gali prisiminti daug detalių, bet neprisiminti viso vaizdo. Bet kokie trikdžiai, bet koks menkniekis, kad ir kvapas ar garsas, primenantis trauminę situaciją, paleidžia visą išgyvenimą iš naujo. Žmogus pasijunta vėl patekęs į tą pačią traumuojančią situaciją, o psichikai labai sunku tą atlaikyti. Todėl yra įsijungusi ta kita potrauminio reiškinio pusė, vadinamieji vengimo simptomai. kuomet mes darome viską, kad tik kuo toliau nustumtume tą patirtį nuo savęs. Žmogų gali ištikti trauminė amnezija, užmiršimas, žmonės kurį laiką gali neprisiminti patirtų įvykių. Žmonės gali vengti kalbėti apie traumą, vengti kitų asmenų, su ja susijusių, vengti tam tikrų situacijų. Potrauminės reakcijos pasireiškia ir didesniais sunkumais. Žmonės, kurie ilgai kenčia tuos trauminius proveržius, tampa liūdnesni, ne tokie optimistiški, kuria mažiau ateities planų, nes visa ši kankinančių proveržių dinamika neigiamai veikia žmogaus kūrybiškumą, didina liūdnumą ir pan.

Vieniems geriau pavyksta integruoti traumą į savo gyvenimą, kitiems būtina specialistų pagalba. Kodėl?

Vieno atsakymo apie tai, kaip numatyti, kam išsivystys potrauminiai sunkumai, o kam – ne, nėra, todėl daug tyrinėjama. Aiškinantis, kas prisideda prie to, ar trauma yra įveikiama, ar neįveikiama, labai svarbu ištirti veiksnius prieš traumą, traumos metu ir po traumos. Žmonės, dirbantys potencialiai traumuojančiose situacijose, pavyzdžiui, gaisrininkai ar kariai, siunčiami į įvairias misijas, yra ruošiami patirti stresines situacijas, tad jie tampa atsparesni. Taip pat lemia ir patiriamų traumų kiekis – jei žmogus patiria vieną po kitos vis naujas traumas, ypač jei jis turi neįveiktų traumų, tada traumų poveikis tarsi sumuojasi. Lietuvoje kol kas mes teikiame labai nedidelę pagalbą tokiems žmonėms. Atlikdami tyrimus pastebime, kad žmonės atsakomybę už juos ištikusius įvykius linkę prisiimti tik sau, jie nemano, jog kas nors jiems turi padėti, neieško pagalbos. Ir traumos kaupiasi.

Svarbu ir tai, kas vyksta traumos metu – jos pobūdis. Kuo sunkesnė trauma, tuo mažiau veikia kiti, apsauginiai, veiksniai. Jei vyksta ilgalaikis traumavimas, politinės represijos, kankinimai, tuomet iš tų mano minėtų 80–90 procentų žmonių lieka daug mažiau – net 30–50 procentų išsivysto potrauminiai sunkumai. Lietuvoje pradėję tirti sovietų ir nacių represijas patyrusių žmonių patirtis pastebime, kad traumos jiems atsiliepia ir praėjus dešimtmečiams.

Taigi, kelius į pasveikimą nulemia patirtos traumos pripažinimas, socialinė parama ir profesinė pagalba.

Svarbu ir tai, ar kalbame apie vienkartines traumas, kurios atsitiko tik kartą, pavyzdžiui, už šeimos ribų. Vaikai išvengia didelių potrauminių sunkumų, nes jiems svarbiausia, ar šeima juos palaiko. Bet jei jie traumuojami šeimos viduje, viskas labai susikomplikuoja. Vaikai idealizuoja savo tėvus, prisiima kaltę už smurtą. Ir toks psichologinių išgyvenimų kamuolys gali labai stipriai paveikti asmenybės raidą.

Patiriančiam traumą žmogui svarbu žinoti, ar jis padarė viską, ką galėjo. Taip pat ir grupei žmonių svarbu pajusti sutelktumą, kad jie kažką kartu darė. Tačiau labai dažnai kito žmogaus padaryta trauma sukelia aukai gėdos ar kaltės jausmą, nors akivaizdžiai nebuvo įmanoma pasielgti kitaip. Tokie jausmai irgi prognozuoja sunkesnius padarinius.

Mokslininkai pastebi, kad vadinamoji socialinė parama yra labai svarbus veiksnys, lemiantis potrauminius reiškinius. Svarbu, kad žmogus nebūtų vienišas, turėtų savo grupę, savo draugų, gautų profesionalią pagalbą. Psichologinė izoliacija po traumos yra baisus dalykas.

Ypač svarbus yra traumos pripažinimas ir kaltųjų įvardinimas. Mes, pokomunistinės šalys, dėl komunistinių nusikaltimų pripažinimo turime didelių rūpesčių. Jei aukos nejaučia, kad tie nusikaltimai pripažįstami, tuomet jos patiria didelį neteisybės jausmą ir nuoskaudą.

Taigi, kelius į pasveikimą nulemia patirtos traumos pripažinimas, socialinė parama ir profesinė pagalba. Ypač svarbios nuostatos visuomenėje – kad ir kalbant apie seksualinį smurtą. Ar pripažįstama, kad tai yra baisus nusikaltimas, ar nesvarstoma, jog auka pati kalta? Svarbu, ar pripažįstamas smurtas šeimoje. Dar neseniai vyravo nuostatos, kad kas ten gali žinoti, kas vyksta šeimos viduje.

Trauma įspaudžia pėdsaką mūsų kūne, prote ir smegenyse, išsigydyti nuo potrauminio streso galime tik sugebėdami nutraukti nesibaigiančią kūno mobilizaciją prieš stresą ir atkurdami viso organizmo būklę, kokia ji būna saugioje aplinkoje. Knygoje „Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“ apie tai rašo jos autorius gydytojas Besselis van der Kolkas, Bruklino Traumų centro įkūrėjas. Bet kaip atkurti sveiką organizmo būklę? Kokių būdų pasveikti siūlo traumų terapija?

Pagalbos metodai žmonėms, kenčiantiems nuo potrauminio streso sindromo, yra specifiniai. Yra du pagrindiniai pagalbos principai: laipsniškas sąlytis su traumine situacija, tai reiškia, kad specialistas sudaro saugias sąlygas žmogui vėl iš naujo susidurti su ta baisia realybe ir po truputį mažinti jos keliamą įtampą. Metodai gali būti patys įvairiausi: pokalbiai, vaizduotė – technika nesvarbi, bet svarbus pats principas, leidžiantis daug kartų palaipsniui sugrįžti į tą trauminę situaciją. Kas vyksta tuomet? Silpnėja įtampa, trauminė atmintis integruojama į autobiografinę atmintį, simptomai susilpnėja.

O antras principas: grąžinti žmogų į gyvenimą. Rimtai traumuotas žmogus negyvena: arba jis pabėgęs į praeitį, arba sustingsta. Tinka visi būdai, padedantys kūne išlaisvinti tas įstrigusias atmintis, taip pat būdai, padedantys įprasminti savo patirtį, rašymo metodai ir kiti. Svarbu nestabdyti gyvenimo. Žmonės dažnai klausia, ar reikėtų atleisti, ar ne, bet terapiniu žvilgsniu klausimas turėtų būti keliamas kitaip: kankintojas ar budelis daugiau jau nebesprendžia aukos gyvenimo, auka nuo jo nebepriklauso, tad svarbiausia išsivaduoti nuo tos priklausomybės. Tokius dalykus padeda atlikti tik specialistai, tad įtartinai žiūriu į mėgėjiškus bandymus išsilaisvinti, išsikalbėti, nes tai gali būti pavojinga, žmogui gali kilti visokios psichinės būsenos.

Ką tik paminėjome Sausio 13-osios trisdešimtmetį. Teko kalbinti moterį, stovėjusią prie Televizijos bokšto tuo metu, kai atvyko tankai. Pasakodama apie savo išgyvenimus, ji apsiverkė, minėjo, kad nuo šūvių iki šiol prastai girdi kairiąja ausimi. Tuomet, prieš trisdešimt metų, buvo žuvusiųjų ir sužeistųjų, visiems rūpėjo fizinės žmonių kančios, o psichologinio pobūdžio traumos ir jų įveika buvo paliktos patiems nukentėjusiesiems. Kyla klausimų: gal dabar, kai vis daugiau atsiranda supratimo, kad trauma palieka pėdsakų ne tik kūne, bet ir smegenyse, reikėtų atsisukti į nukentėjusiuosius Sausio 13-ąją ir valstybės lėšomis suteikti jiems psichoterapinę pagalbą? Tai būtų reali pagalba Laisvės gynėjams ne vien žodžiais, bet ir darbais.

Tokia pagalba turėtų būti suteikta nukentėjusiems žmonėms. Esame tyrinėję Černobylio avarijos likvidatorių patirtis, per tą patį projektą tyrinėjome ir Sausio 13-ąją artimųjų netekusių ir nukentėjusių žmonių būklę. Tyrimas parodė, kad jų psichologinė būklė yra sunki, skiriasi nuo jų vienmečių, jie daug daugiau vartoja raminamųjų vaistų ir antidepresantų. Valstybė jiems teikia kompensacijas, medicininę pagalbą, bet psichoterapinė pagalba visiškai neteikiama. Tai man primena Norvegijos kelią. Ši šalis yra viena labiausiai pažengusių šalių šioje srityje, nes ten labai geri specialistai gana anksti pradėjo tirti nukentėjusiųjų nuo vokiečių okupacijos, pasipriešinimo dalyvių būklę. Jie labai anksti pripažino ne tik medicinines, bet ir psichologines pasekmes. Savo kompensacijų sistemą jie kartkartėmis peržiūri, teigdami, kad valstybė daro ką gali konkrečiu metu. Valstybės resursams didėjant, kompensacijų sistema taip pat darosi labiau diferencijuota. O mes jau irgi esame išsivysčiusi šalis, tad galime teikti specifinę psichoterapinę pagalbą nukentėjusiems žmonėms – taip pat ir kariavusiems Afganistane. Net 5000 mūsų jaunuolių kariavo tame sovietų kare. Jų grupėje net iki 30 procentų kenčia nuo potrauminio streso simptomų. Deja, pagalbos jie negauna.

Kaip vertinate mūsų tautos gebėjimą įveikti istorines traumas, kurių buvo gausu praeityje? Kokį įspaudą ankstesniųjų kartų patirtis palieka ateinančioms kartoms? 

Esu iš tų, kurie labai seka tą situaciją, ir atsargiai sakau, kad esame sveikstanti visuomenė. Daug visko patyrė dviejų okupacinių režimų represuoti žmonės, vyko sunkus ilgalaikis traumavimas. Dabar ryškėja, kad prisitaikymas prie režimo irgi buvo žalingas. Stebint pasekmes individo lygmeniu, sunku pasakyti, kas patyrė didesnę psichologinę žalą: ar tie, patyrusieji represijas, ar tie, kurie sumokėjo didelę kainą už savo prisitaikymą, nebeturintys ką papasakoti savo vaikams. Atsiranda didžiulių paslapčių šeimose. Tačiau jau išmokome įvairiapusiškiau įvardinti savo traumas, diskursas apie praeitį darosi vis civilizuotesnis ir daugiabriaunis. Pagaliau istorikai pradėjo kelti klausimus, ar pakankamai diferencijuotai kalbame apie Sausio 13-ąją, ar nemaitiname vaikų vien tik klišėmis, ar neapsiribojame keliais stereotipais. Pažiūrėkit, 90-ųjų karta jau rašo romanus apie Gariūnų laikus, reflektuoja savo patirtį. Nors diskusijos dažnai būna labai įtemptos, bet vis dėlto pavyksta „pravairuoti“ pro pačius baisiausius kampus. Visa tai rodo, kad visuomenė yra laisva, mąstanti, norinti matyti kuo pilnesnį vaizdą apie savo lūžius.