2021 01 13

Laima Vincė

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Kaip išgyvenome Sausio 13-ąją Niujorke

Rašytoja Laima Vincė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tuo metu visų žvilgsnis buvo nukreiptas į Vidurio Rytus, o ne į Europą, ne į Lietuvą. Kovo 11-ąją Lietuva buvo paskelbusi de facto nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, bet dar nebuvo sulaukusi de jure pripažinimo pasaulyje. Negalėjau širdyje priimti, kad po to, kai beveik pusę šimtmetį Amerika laikėsi politikos, jog Lietuva yra Sovietų Sąjungos okupuota, ir kai jai atsirado proga bei galimybė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, o ypač dėl to, kad tai buvo išreikšta demokratišku būdu per deputatų rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, tuometinis JAV prezidentas Bushas to nepadarė.

Nors Billis Kelleris ir kiti New York Times žurnalistai objektyviai aprašydavo Lietuvos siekius tapti nepriklausoma, bet vis tiek amerikiečių žiniasklaidoje daug buvo rašoma ir kalbama, kad, gink Dieve, neišardykime regiono stabilumo nepalaikydami Amerikos naujo draugo Michailo Gorbačiovo. Spaudoje atsirado ir visokių neadekvačių palyginimų: Lietuvos žmonių noras ir istorinė valia atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos tolygu Vermonto valstijos pasiūlymui atsiskirti nuo Jungtinių Amerikos Valstijų. Vienu žodžiu, tai yra kažkokių ekstremalių keistuolių įnorai, o ne tautos valia, išreikšta taikiu demokratišku būdu.

1991 m. sausio 12-osios išvakarėse ėjau miegoti nerimaudama. Kuveito okupacija, Irakas ruošiasi invazijai, Amerika grasina atsaką karu, atrodė, kad nebus kitos išeities, būsime įvelti į karą, gal net į trečiąjį pasaulinį. Tą naktį Niujorke užmigau bijodama, kokia ateitis laukia pasaulio.

Paryčiais mane pažadino skambutis. Mano draugė, Niujorko lietuvė, Monika Vygantaitė, pranešė, kad Lietuvoje pralietas kraujas, kad sovietų karinės pajėgos užpuolė Televizijos bokštą, parlamentą, jog rengiama demonstracija prie Sovietų Sąjungos atstovybės Manhatane, pasakė adresą, atsiprašė, kad turi skubiai paskambinti dar kitiems Amerikos lietuviams, kad suspėtų žmonės nuvažiuoti laiku į demonstraciją. Niujorkas yra didmiestis, tad pervažiuoti iš vienos miesto dalies į kitą per eismo kamščius gali užtrukti valandą ar dvi.

Aš iš karto paskambinau savo seneliams. Mano senelis, Anicetas Simutis, buvo pirmos Nepriklausomos Lietuvos paskirtas generalinis konsulas Niujorke, diplomatas egzilyje. Senelis liepė greitai atvažiuoti traukiniu pas juos į Long Islandą, kad kartu nuvažiuotume automobiliu į demonstraciją. Taip ir išskubėjau pas juos, visą laiką jaudindamasi dėl Lietuvos ateities, dėl Lietuvos žmonių likimo, dėl savo draugų Lietuvoje likimo.

Aš praleidau 1988–1989 metus Lietuvoje studijuodama Vilniaus universitete, nors mano gyvenimo universitetu tapo mitingai, Atgimimas ir dalyvavimas Istorikų folkloriniame ansamblyje. Išgyvenau Lietuvos atgimimo stebuklą, tikriausiai tai buvo mano šviesiausi gyvenimo metai. Nepraleidau nei vienos demonstracijos, nei vieno mitingo, net dalyvavau rugsėjo 29 d. Laisvės lygos mitinge, kuris baigėsi „bananų baliumi“.

Kai pasiekėme gatvę priešais sovietų atstovybę, senelis Anicetas Simutis iš karto užlipo ant pakylos ir rėžė stiprią, tvirtą kalbą. Pasmerkė okupantus, priminė apie žmogaus teises.

Aš visuomet slapta galvodavau, kad mano senelio žemaitiškos šaknys, jo vaikystė kaime, Mažeikių rajone, dovanojo jam tvirtumą kalbėti tiesą ir niekados netapti slidžiu prisitaikėliu. Mes „nesisaldžiaudavome“ šeimoje, kaip pasakytų mano mama. Toks tiesmukumas tomis dienomis pataikė tiesiai ten, kur reikėjo: okupante, lauk!

Tačiau aš, stovėdama tarp demonstrantų, laikančių plakatus, pajutau gilų kaltės jausmą, kuris manęs neapleidžia iki šiol. Ką čia veikiu, mąsčiau. Mano vieta Lietuvoje, tarp savo bendražygių, tarp mano kartos jaunimo, kurie kaip ir aš siekė, kad Lietuva taptų nepriklausoma demokratiška valstybe, kuri kuria visuomenę pagal savo valią, papročius, tradicijas.

Dairiausi aplinkui ir liūdnai galvojau – ar kas nors mus pastebi? Ar mes protestuojame tik dėl savęs? Buvo sekmadienio rytas. Miestas, kuris niekada nemiega, sekmadienio rytais saldžiai miegodavo. Toks šaltas žiemos snaudulys apklojo miestą, gatvės buvo tuščios, o tas ledinis žvarbus vėjas, kuris Niujorke košia tarp dangoraižių kanjonų, nesiliovė.

Dabar, po trisdešimties metų, suprantu, kad buvo labai svarbu tą rytą suorganizuoti demonstraciją ir aiškiai išreikšti Lietuvos palaikymą ir pasmerkti sovietų smurtą. Tada nebuvo mobiliųjų ryšių, interneto, feisbuko, bet buvo laikraščiai, buvo istorinis faktas, kad demonstracija įvyko, kad mums rūpi, kad palaikome Lietuvos nepriklausomybę ir skatiname kitus amerikiečius laikytis mūsų pozicijos.

Gorbačiovas tuo metu Amerikoje buvo labai populiarus. Žmonės jį laikė taikdariu, nenorėjo pripažinti, kad jis būtų galėjęs įsakyti karinėms pajėgoms užpulti beginklius žmones. Mūsų buvimas prie Sovietų Sąjungos atstovybės, mūsų žinia iš Lietuvos, nuotraukos, vaizdajuostės įrodė, kad tiesa buvo kitokia, nepatogi.

Kiti kalbėtojai lipo ant pakylos ir taip pat tarė savo žodį. Draugai, brolis, kiti Niujorko lietuviai, klausėsi sustingusiais veidais, šoko būsenos. Atrodė, sunku patikėti, kad galėjo tankai pervažiuoti per dainuojančius žmonės, nužudyti jauną merginą, kaip tik mano metų. Taip pat didžiavomės savo tautiečiais Lietuvoje, kad atsilaiko ramiai ir tvirtai prieš smurtą, kad siekia laisvės. Tokią stiprią dozę įvairių emocijų pajutau, kad mano ašaros tarsi užšalo. O tada išgirdau vyro balsą, garsiai kalbantį kažkur iš šalies. Atpažinau iš kalbos, kad tai žmogus iš Lietuvos.

„Va, kaip gerai, kad spėjau laiku pabėgti iš Lietuvos. Užvakar atskridau. Dabar aš gyvensiu Amerikoje, ko gero, Lietuvos sienas su pasauliu dabar uždarys. Spėjau, sakau, spėjau laiku pabėgti…“

Tuo metu, kai dar neturėjome interneto, skambučiai į užsienį brangiai kainavo, o Lietuvoje ne visi turėjo telefonus, mums bet koks žmogus atvažiavęs iš Lietuvos buvo tarsi pranašas. Klausdavome: kaip Lietuvoje? Ką sako Landsbergis? Kas atsitiko? Kas bus toliau? Užtat aš porą žingsnių paėjau į šoną pasiklausyti, ką neseniai atvykęs lietuvis pasakojo. Kiti taip pat priėjo. Aplink jį būrėsi grupė jaunimo, neseniai išvažiavusio iš Lietuvos. Matyt, jis turėjo jiems perduoti artimųjų laiškus. Tais laikais tokie perdavimai buvo labiau patikimi negu paštas.

Porelė, neseniai emigravusi iš Lietuvos, su didžiuliu entuziazmu pasakojo, kaip nusipirko vaizdo įrašų grojiką ir kaip puiku, jog dabar galės namuose žiūrėti filmus, kada tik panorės, kad nereikės išmesti pinigų kino teatrams, lyg aplink juos nevyktų jaudinanti demonstraciją. Dar kitas mestelėjo komentarą, kad Sąjūdžio žmonės pasinaudojo proga pasivažinėti po pasaulį, o dabar teks sėdėti užsidarius.

Mane apėmė liūdesys iki širdies gelmių. Kur mūsų kartos laisvės troškimas? Kur Lietuvos žmonių palaikymas, kurie dabar vieningai buriasi prie parlamento, prie televizijos bokšto? Aš dar skaudžiau jaučiau širdyje, kad tuo metu buvau ne ten, kur man reikėjo būti. Man reikėjo būti Lietuvoje ir daryti viską, kad ją palaikyčiau.

Psichologai teigia, kad trauminiais momentais atsimename kiekvieną smulkmeną. Gal todėl aš ir prisimenu savo tautiečių, ką tik atvažiavusių iš Lietuvos, nuomones net po tiek metų… O gal prisimenu, nes mane šokiravo, kad galima išvis taip kalbėti, ne atjaučiant, ką žmonės barikadose išgyvena. O gal tai buvo demokratijos ir nuomonių pliuralizmo pradžia? Nors dabar, po trisdešimties metų, pradedu įvertinti tų Lietuvos trečiabangių emigrantų kalbas truputėlį kitaip. Gal tai kažkokia psichologinė gynyba? Gal jie taip pat jautė, kad jų vieta tą akimirką turėjo būti prie barikadų, o jie pasirinko būti kitur, ir tokiomis ciniškomis kalbomis tik guodėsi vienas kitam?

Po Sausio 13-osios, kaip ir prieš tai, mes, Amerikos lietuviai, dažnai rengėme demonstracijas Vašingtone Lietuvos nepriklausomybei palaikyti, argumentuoti, kad JAV valdžia pripažintų Lietuvą de facto ir de jure kaip nepriklausomą valstybę. Buvo organizuojami autobusai, spausdinamos vizitinės kortelės su informacija apie Lietuvą, skirtos padalinti praeiviams per demonstracijas, buvome pamokyti, kaip atsakyti į jautrius politinius klausimus. Mano vyresnis brolis Vilius buvo jau baigęs studijas ir dirbo inžinieriumi. Jis turėjo automobilį. Savaitgaliais aš, sesuo, jaunesni broliai, draugai, susispausdavome į jo tą raudoną mašinytę ir važiuodavome plačiais Amerikos greitkeliais tris valandas iki Vašingtono dalyvauti demonstracijose už Lietuvą. Grįždavome vėlai naktį, pavargę, užsimiegoję, sukritę krūvon, o Vilius saugiai mus parveždavo namo.

Sunku įvertinti, kokią įtaką ar reikšmę tokia mūsų veikla Lietuvai galėjo turėti, bet žinojome viena, kad mes mylim Lietuvą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Po savaitės sulaukiau pluošto laiškų iš Lietuvos. Tą naktį, kai draugai gynė Lietuvos nepriklausomybę budėdami prie barikadų, nujausdami, kad gal eina pasitikti mirtį, man, savo draugei Amerikoje, rašė laiškus, papasakodami, kas Lietuvoje tomis dienomis vyko, ką jie jautė, kaip viską matė, galbūt galvodami, kad kaip nors tą žinią gavusi Amerika padės, jeigu Lietuvą sovietų kariuomenė atskirs nuo pasaulio, jeigu prasidės deputatų žudynės ar kitos represijos. Kai kuriuos laiškus įtraukiau į savo knygą, Lenino galva ant padėklo, kaip siužeto pratęsimą, kas vyko po to, kai išvažiavau iš Lietuvos, Atgimimo įkvėpta, pačiame jo įkarštyje. Čia norėjau pasidalinti vienu iš tų laiškų. Nors jau prabėgo trisdešimt metų, man kasmet Sausio 13-oji, kaip ir jums, sukelia daug jausmų, o svarbiausia – siekį išsaugoti tą demokratišką laisvą Lietuvą, kurią kuriame kartu.

 

1991 m. sausio 13-oji

Miela Laima,

Rašau tau visiškai nesitikėdama, kad kada nors šis laiškas pasieks tave. Kiek žinau, visos sienos uždarytos. Mes praradome bet kokį ryšį su išorės pasauliu. Jaučiuosi taip, tarsi rašyčiau į tuštumą. Jeigu tik galėtum girdėti, Laima, tikrai mus suprastum. Landsbergis kviečia žmones gyva grandine apjuosti parlamentą. Šiąnakt vėl išeisime. Man nusispjaut, kad jie cenzūros šį laišką. Kalbėsiu, ką noriu. Vakar, prieš išeidama į demonstraciją, išsiploviau galvą, išsiskalbiau drabužius. Sutvarkiau knygas, savo daiktus. Užsirašiau dienoraštyje laiką ir dieną. Tam, kad jeigu negrįžčiau, liktų įrašas, liudijantis, kad gyvenau, kad buvau ir kad tai buvo mano paskutinės ramios akimirkos šioje žemėje. Taikiai snigo. Visas pasaulis buvo užklotas baltais kauburiais, nelyg kapai. Mane staiga sukrėtė mintis: koks absurdiškas šis pasaulis. Štai jis, tyliai krintantis sniegas, visuotinė ramybė ir žmonės, kurie ką tik atšventė Kalėdas, Naujuosius metus, pasiryžę vienas Dievas težino kam. Mačiau, kaip visame Vilniuje žmonės stato kryžius. Tūkstančiai žmonių, jaunų ir senų, klūpo ant sušalusio grindinio, meldžiasi, dainuoja, degina žvakeles. Esu tikra, kad pagaliau prasidėjo pasaulio pabaiga…