Kaip išgyventi šv. Kalėdų stebuklą?

Atmintyje nejučia šmėsteli tikinčiojo padėtį pasaulyje kone geriausiai apibūdinanti Paulio Claudelio „Atlasinėje kurpaitėje“ vartojama alegorija, kuria pasakojama apie laivo sudužimą patyrusį jėzuitų misionierių. Jūrų plėšikų pririštas prie laivo sijos, dreifuodamas neramiame vandenyne, jis kreipėsi į Dievą: „Viešpatie, dėkoju tau, kad mane taip pririšai. Kartais tavo įsakymai man atrodydavo varginantys, o mano valia tavo nuostatų akivaizdoje būdavo bejėgė, ištikta nesėkmės. Tačiau šiandien negaliu būti artimiau prie tavęs pririštas, kaip dabar <…>. Tad tikrai aš pritvirtintas prie kryžiaus, o kryžius, ant kurio kabu, nepritvirtintas prie nieko. Jis dreifuoja jūroje.“

Kuo šios šv. Kalėdos bus kitokios? Kaip išgyventi Kalėdų stebuklą? Ir ar tam gali sutrukdyti pasaulio, valstybės ar šeimos nestabilumas? Apie tai savo mintimis sutiko pasidalinti ses. VIKTORIJA VOIDOGAITĖ CC, kun. ANTANAS SAULAITIS SJ, VAIDA SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ ir kun. MOZĖ MITKEVIČIUS.

Edukologė, katalikiško vaikų darželio „Mažutėliams“ bendrasteigėja ir vadovė ses. Viktorija Voidogaitė CC

Tikiuosi, kad šios Kalėdos nebus kitokios. Mes visada norime daug naujų įspūdžių. Mūsų smegenys taip veikia: greit išsiblaškome ir ieškome naujų išsiblaškymų. Net jeigu tai didžiausias grožis, šedevras, pavyzdžiui, Rembranto tapytas Sūnaus palaidūno grįžimas, galime ilgai žiūrėti šešėlius, sceną, spalvas, bet galiausiai bus tokia akimirka, kai mums atsibos.

Šį rytą kaip tik svarsčiau, kuo skiriasi idealus kūrinys ir šedevras. Supratau, kad šedevras yra genealus darbas, kuris yra netobulas. O tuo pat metu ir tobulas savo netobulumu. Todėl ir šios Kalėdos tikrai nebus tobulos, kitaip nebuvo ir per Jėzaus gimtadienį.

Jėzus gimė laikotarpiu, kai jo tauta buvo priespaudoje, priklausė imperijai, kurios nepasirinko. Jo šeima – globėjas ir mama – turėjo daryti tai, kas buvo nurodyta – eiti užsirašyti, keliauti tolimą kelią. Atvykus Marijai prasidėjo sąrėmiai, bet jie neturėjo kur apsistoti, nes nebuvo vietos. Tokios buvo pirmosios, įtampos ir nesaugumo, didelio trapumo kupinos Kalėdos.

Dar nebuvo tokių Kalėdų, kad kuriame nors pasaulio krašte nebūtų persekiojami krikščionys. Nebuvo Kalėdų, kad visi būtų turėję galimybę laisvai švęsti Kalėdas, kad visame pasaulyje būtų taika. Vis tiek kur nors vis vykdavo karas – galbūt vyko toliau, ne Europoje, todėl tuomet mums atrodė, kad gyvename taikoje ir ramybėje. Tai tebuvo iliuzija. Visais laikais vyko turbulencijos. Taigi šiais metais Kalėdos nebus kitokios, vėl bus neidealios. Tuo tarpu Dievas ateina būtent per tą pasaulio netobulumą, pažeidžiamumą ir trapumą. Ateina ten, kur labiausiai skauda.

Šiandien meldėmės kartu su darželio „Mažutėliams“ bendruomene. Suaugusieji sakė, kad Panevėžyje iš prakartėlės buvo dingęs Jėzus, bet paskui atsirado. Pagalvojau, juk Jėzus visada ateina, grįžta, atsiranda. Mes gyvename tuo atėjimu, Kalėdomis kiekvieną dieną. Mes pas Jį vis grįžtam, kai pasimetam, kažkur išsiblaškome, užsiverčiame savo problemomis. Bet Jis vis vien mus susiranda ir susigrąžina. Mes laukiame Jo atėjimo: „Maranatha! – Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20).

Todėl gerai suprantu žmones, kurie nejaučia Kalėdų! Nutiko taip, kad kelios Kalėdos iš eilės buvo nelengvos, ir maniau, jog gyvenimas man liko jas skolingas. Jos tiesiog neįvyko. O paskui pamažu ateina supratimas, įvyksta lūžis! Suvokiau, kad tai aš esu gyvenimui skolinga Kalėdas! Ir jeigu nori stebuklo, tai turi eiti jo ieškoti ir atnešti kitiems.

Mes pamirštam, kad Jėzus yra Kalėdos. Atėję į grotą pamatyti Kūdikėlio Jėzaus, piemenėliai ir Išminčiai Jį pagarbino. Šis pagarbinimo momentas – labai svarbus, kartais širdies nuostata, džiaugsmas ateina paskui kūną, kai tiesiog atsiklaupi prieš Dievą, kuris yra Viešpats ir mesijas. Atiduoti Jam garbę už šitą stebuklą, kuris įvyko. Pagarbinimo veiksmas yra Kalėdų tikrovė – Dievas yra didis, Dievas yra nuostabus. Ir kartu Jis yra prieinamas mažas vaikelis. Garbiname ir tuomet pakylame, nešame Dievą į visus susitikimus. Bet visų pirma turi nueiti ir susitikti su Juo asmeniškai, atlikti pagarbinimo veiksmą. Toks mano planas šioms Kalėdoms.

Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono Apaštalo ir Evangelisto bažnyčios vicerektorius kun. Antanas Saulaitis SJ

Mes visi išgyvenome pandemiją, porą metų bendravimas tarp žmonių buvo ribotas. Tai paveikė mus – esame linkę mažiau dalyvauti, mažiau bendrauti. Disbalansą kuria ir karas, ir migrantų krizė, ir augančios kainos… Visa tai mus paveikia. Žinoma, pagalvojame ir apie tai, ką mes patys blogo padarėme. Tačiau adventas ir Kalėdos nėra apie tai, ką mes blogo darėme ar kas blogai buvo, bet žiūrėti pirmyn. Dievas žiūri pirmyn, Jis nežiūri senų sąskaitų. Todėl, net jeigu ir nepasinaudojome advento savaitėmis, reikia susitelkti – padėkoti už besibaigiančius metus ir žvelgti pirmyn.

Kaip aš galiu Dievo buvimą savo varguose, namuose, darbe ir kitur išreikšti? Artimo meilės darbais. Be abejo, bent jau Lietuvoje turime daug sniego – tai nuteikia kalėdiškai. Galima pasinaudoti įvairiomis kitomis progomis, siekiant susikurti šventinę nuotaiką – dalyvauti rarotinėse šv. Mišiose, pasiklausyti giesmių, dalyvauti kalėdiniame koncerte…

Tikras Kalėdų džiaugsmas yra ne laukimas, kad kas nors ateitų ir mane pradžiugintų, bet pačiam imtis iniciatyvos. Prisiminti pamirštą tetą, kuriai neskambinau trejus metus, neužėjau pas ją, neparašiau laiškiuko. Pasveikinti kaimynus – gal 18 metų toje pačioje laiptinėje gyvenam, bet niekada to nesu daręs. Pagalvoti apie vienišus, sergančius žmones. Ir tuomet, kai pradedu dalinti Kalėdų džiaugsmą, tai pradedu jausti, kad Kristus atėjo į mūsų tarpą būti mūsų vienybės ženklu.

Tam nebūtina pačiam labai kalėdiškai jaustis. Atvirkščiai, galiu jaustis prasčiausiai – nusiminęs, nuliūdęs, vienišas, ir todėl einu kitą žmogų pasveikinti. Pasveikinu, nunešu kokį nors kuklų dalykėlį – atviruką, pyragėlį ar sausainių, pasikalbam, staiga mano širdis ima darytis džiugesnė. Imu norėti ir dar ką nors aplankyti, kam nors paskambinti, kam nors padėkoti.

Ar gali rastis kliūčių, trukdančių išgyventi šv. Kalėdas? Taip, žinoma. Būna šeimų, kuriose situacija labai jautri: pusė šeimos nori melstis per Kūčias, pusė nenori – užsigauna, jeigu bus malda. Kartais sudėtinga situacija susidaro išsiskyrusiose šeimose, kai vaikai švenčia pas vieną ar kitą iš tėvų. Tuomet Kalėdos tampa jautriu metu, bet išeitis yra ta pati – fiziškai arba mintyse apkabinti šiuos žmones, ištiesti jiems ranką, atverti širdį.

Besibaigiant kalendoriniams metams linkiu skirti laiko pasvarstymui – ko šiais metais išmokome, už ką esame dėkingi? Kokios mūsų svajonės ar planai ateinantiems metams? Kas suteiktų mums to, ko trūko pernai? Atsakymai į šiuos klausimus padeda kasdien truputį labiau susitelkti ir gyventi sąmoningesnį gyvenimą – būti ne auka, bet veikėju. Galiausiai svarbiausia nešti šviesą ir viltį. Tai mūsų uždavinys 2023-iaisiais metais. Paklauskim savęs, kaip tai darysime savo aplinkoje?

Kauno arkivyskupijos kurijos Sielovados skyriaus vadovė Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė

Mūsų šeimai šios Kalėdos – kitokios, nes esame priėmę globai vienų metų ir keturių mėnesių berniuką. Jis moko kai kada tiesiog būti ir išmokti dėkoti už mažus dalykus. Net ir turėdama mažą vaiką, kuris keičia gyvenimą, nusistovėjusių ritmą, turiu nuolat priminti pati sau, kas man šiuo laiku svarbiausia. Visų pirma įsivardinau, kad man labai svarbu neprarasti asmeninio santykio su Kristumi ir nepamesti maldos. Pastebėjau – jeigu tik prarandu laiką maldai, neskiriu laiko susitikti su Jėzumi, pabūti su Juo, aš iš karto tampu suirzusi – ir kaip mama, ir kaip žmona, ir kaip bendradarbė, ir kaip žmogus. Todėl turiu nuolat sau apie tai priminti ir atrasti tam laiko, nepamesti Jėzaus, kuris moko mylėti, būti, priimti kitą.

Advento laikotarpiu vedžiau seminarus apie atsparumą perdegti, juose kalbėjau ir apie sutaikinimo su praeitimi bei realistiško optimizmo svarbą. Dalindamasi medžiaga turėjau galimybę ir pati permąstyti savo patirtį: kuo aš gyvenu? Kas yra svarbiausia mano gyvenime? Ar pažvelgusi atgal į praeitį aš dėkoju Dievui už tai, kas buvo? Ar galiu apkabinti savo praeitį ir priimti viską kaip dovaną?

Taip pat apsispręsti auginti realistišką optimizmą dėkingumu. Mes, krikščionys, katalikai, dažnai vakarais atliekame dienos peržvalgą, sąžinės sąskaitą ir apsiplakame – to nepadariau, ano nepadariau. Greta to kviečiau seminarų dalyvius (ir save pačią) atrasti ir kas vakarą užsirašyti po tris dalykus, už ką esu dėkinga Dievui, kitam žmogui, ko šiandien išmokau. Tai leido man šiais metais išgyventi advento laikotarpį kitaip ir suteikė daug vidinio džiaugsmo.

Kaip išgyventi Kalėdų stebuklą? Pirmiausia apsisprendimu ir atsakymu sau į klausimą – ar iš tikrųjų aš noriu jį išgyventi? Esame linkę susikurti kažkokių lūkesčių, kad jeigu įvyks tai arba jausiuosi taip, tada jau bus šventė. Bet kartais galbūt reikia tiesiog apsispręsti: kad ir kas nutiktų, man tai bus šventė!

Labai gerai atsimenu savo šeimos pirmąsias Kūčias, kurios man atrodė, kad turi būti tobulos. Tačiau, tiesą sakant, jas atsimenu kaip kažką baisaus. Visi vėlavo, tada skubėjome į šv. Mišias, bandėme greitai valgyti – viskas buvo ne taip, kaip norėjau. Supratau, kad tas chaosas nesukūrė jokios šventės pirmiausia todėl, kad aš susikūriau lūkestį, kaip viskas turėtų atrodyti. Man atrodo, kad tuomet mes pamiršome net ir patį Kristų, mūsų skubėjime ir tobulumo troškime neliko vietos Jėzui.

Jeigu leidžiame Dievui kasdien naujai pas mus ateiti, gal ir Kalėdos šiais metais galėtų būti truputį kitokios. Net jeigu jos ir neatitinka mano lūkesčio, kurį esu susikūrusi apie Kalėdų šventimą. Taigi aš ir vėl grįžtu prie to paties asmeninio apsisprendimo: ar noriu, kad Kalėdos (užgimęs Jėzus) iš tikrųjų keistų mano gyvenimą? Ar noriu tiesiog pompastiškos šventės? Svarbu apsispręsti ir nekelti nepamatuotų lūkesčių sau ir kitiems.

Netgi tai, kas atrodo ne taip, kaip norėtųsi, turint vidinį tikrumą ir ramybę padeda mažiau blaškytis. Tai nereiškia, kad aš nebematau situacijų aplinkui, kad išorinis pasaulis nebegali daryti įtakos – vis tiek esame žmogiški, santykio žmonės. Tačiau jos neatima iš manęs vidinio džiaugsmo, kuris nebūtinai visą laiką turi trykšti spalvingai išpuoštais kambariais arba nukrautu stalu, bet širdies ramybe ir vidiniu tikrumu, kad Jėzus yra su mumis.

Biblinės teologijos licenciatas, Šventojo Rašto studijų doktorantas Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje kun. Mozė Mitkevičius

Šios Kalėdos visai neturi būti kitokios. Kitokios buvo pirmosios Kalėdos, įvykusios prieš 2023 (ar panašiai) metus. Tada ištiko pasaulį ir visą žmonijos istoriją perkeičiantis stebuklas. Tik dėl to Kūčių vakaras yra ypatingas ir šiandien. Per Kalėdas švenčiame Dievo tapimą žmogumi. Ne tik to, kuris kažkada gyveno, gydė, mokė ir buvo nukryžiuotas, bet gimimą to, kuris ir prisikėlė, kuris yra gyvas. Jis yra tarp mūsų ir šiandien.

Man atrodo, kad Kalėdų šventime apie šį tęstinumą nelabai susimąstome. Prakartėlės mus nukelia į Jėzaus praeitį, o Jo dabartis ir ateitis lieka nepastebėta. Visgi tik dėl to, kad Jėzus yra tarp mūsų šiandien, mus iš tiesų ir tegali dominti Jo užgimimas. Įsivaizduokite kokį nors gimtadienio vakarėlį be paties gimusiojo. Toks susibūrimas veikiau panašus į metinių minėjimą nei į gimtadienį. Taip minimi didžių visuomenės veikėjų gyvenimai, su dėkingumu prisimenant jų indėlį į bendrą visų gerovę ir, žinoma, apgailestaujant, kad jų jau nebėra tarp gyvųjų.

Jėzus Kristus yra visai kas kita. Jis gyvas! Todėl ir švenčiame Jo gimtadienį. Todėl ir Kalėdų stebuklą reikėtų suvokti ne kaip kažką, kas turi įvykti kasmet, vis naujai ir vis nustebinant, bet kaip vieną kartą per istoriją įvykusį įvykį, kuris tebesitęsia. Švenčiame Dievo buvimą su mumis. Svarbu ne kelinti dabar metai ar kiek metų prabėgo nuo Jėzaus gimimo, bet tai, kad visus tuos metus Jis yra pasaulyje, tarp žmonių. Ir šiemet, ir kitąmet, visuomet. Evangelija pagal Matą baigiasi žodžiais: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Tai ir yra Kalėdų esmė, kuri suvokiama tik Velykų slėpinio, Jėzaus prisikėlimo kontekste. Tokios Kalėdos turi prasmę, kai jose dalyvauja ir tasai, kurio gimimą švenčiame.

Kokiu būdu ir kokioje aplinkoje Jį susitinkame, ir ar tik per Kalėdas? Visur, visada, su kitais ir per kitus. „Kur du ar trys susirenka mano, vardu, ten ir aš esu tarp jų“, skaitome Evangelijoje pagal Matą (Mt 18, 20). Taigi reikia eiti į žmones, tarp jų švęsti Kalėdas. Atpažinti Šventosios Dvasios veikimą susitikimuose su kitais. Šiemet galbūt ir per vakarienę su pabėgėliais iš Ukrainos ar kitais žmonėmis. Nesvarbu, ar gruodžio 24-osios ar kitą vakarą, svarbu, kad su kitais ir dėl kitų, tarp kurių ir atpažįstamas Gyvojo Jėzaus buvimas pasaulyje.

Ir niekas neturėtų bauginti. Jokia pandemija ar karas. Aišku, visada norisi, kad Kalėdos būtų gražios, ramios, tokios, kokias mes jas įsivaizduojame, apie kokias svajojame. Tačiau svarbu žinoti, kad ir kas nutiktų, sugadinti tikrų Kalėdų ar jas kažkaip pritemdyti jau nebeįmanoma. Jėzaus gimimas yra force majeure – pasaulį ištikusi nenugalima jėga; niekas nepašalins Dievo buvimo iš mūsų tarpo, apsigyveno visam laikui.

Tad, kad ir kas nutiktų pasaulyje šiandien ar rytoj, Dievas yra ir bus jame. Emanuelis, Dievas su mumis (Mt 1, 23). Tad „Ačiū Dievui už neapsakomą Jo dovaną!“ (2 Kor 9, 15). Ačiū už Jį patį, pasiliekantį pasaulyje per amžius, pasiliekantį tarp mūsų. Per Kalėdas švenčiame ne tik Jėzaus gyvenimą, bet ir savo pačių gyvenimą, švenčiame sugyvenimą. Linkiu dėkoti už šią dovaną ir atpažinti ją savo pačių buvime vieni su kitais. Linkiu susitikti Dievą veidas į veidą, tiksliau – veidai į veidus!