Kaip išlaikyti poros meilę visą gyvenimą?

„XFM“ radijo laidoje „Kartu saldu“ susibūrė kelios kartos – vedėjai Mindaugas ir Kristina Pikūnai pasikvietė tėvus ROMĄ IR JULIŲ PIKŪNUS, net studijoje susikabinusius rankomis, papasakoti, kaip jiems pavyko kartu išbūti 45-erius metus, kai daugmaž pusė santuokų išyra po trejų metų. Puoselėdami santykius jie pabrėžia Dievo svarbą, taip pat mielas smulkmenas, puošiančias kasdienybę.

Paprašyta apibūdinti, kas yra meilė, Roma pabrėžia, kad labai svarbu vienam kitą pažinti, nors prieš susituokdama su Juliumi draugavo tik metus. „Labiau pažįsta vienas kitą tik būdami kartu, šeimoje, o ne draugaudami, – įsitikinusi Roma. – Mes esame skirtingi, daugelis mano, jog tai nėra teigiamas požymis, bet aš su tuo nesutikčiau.“

Julius savo pasakojimą pradeda nuo to, kad pora įtikėjo jau susituokus, dėl to gyvenimas yra padalytas į du etapus. Dėl pirmojo etapo, prieš įtikint, jis yra dėkingas savo tėvams, parodžiusiems gyvenimo šeimoje pavyzdį, o dėl antrojo – Dievui.

Roma antrina: jai svarbesnė yra ne vestuvių data, o kada pažino Kristų, kuris gyvenimą iš esmės pakeitė, atsirado galimybė antrą kartą pažinti sutuoktinį. Dabar jį priima tokį, koks jis yra: „Jeigu Dievas jį sukūrė būtent tokį ir juo džiaugiasi, kodėl aš turiu reikalauti iš jo, kad jis kažkaip man įtiktų arba būtų toks, kokio aš noriu?“

Juliui į galvą atėjo tokia mintis: „Palaiminti yra tie, kurie pirmiau su Kristumi susitinka, paskui susipažįsta, gyvena vedybinį gyvenimą.“ Jis atsargiai pamini, kad pusę savo amžiaus nepažinojo Dievo, tuo laikotarpiu buvo daug išbandymų, bet įtikėjus pasidarė žymiai maloniau, prasmingiau gyventi. Su Kristumi yra mažiau streso, nesusipratimų, nereikalingų išgyvenimų, paskatintų puikybės, nuklydimų, ir daugiau ramybės. Tam, kad Šventoji Dvasia iš tiesų veiktų santykius, Roma išryškina kasdienio ryšio su Dievu svarbą. Ji kiekvieną rytą atsikelia ir klausosi Jo Žodžio. Roma daro, ką Jis sako, o ne ką pati nori. Dievas stebi, myli, rūpinasi ir dėl to būna gėda, kuomet prieš Jį, tobulą draugą, patarėją, trokštantį tik gero, netinkamai pasielgia. Julius Viešpatį apibūdina kaip santykių Dievą. Kuomet Jis sukuria santykius tarp sutuoktinių ar draugų, jie yra patvarūs. Paties sukurti santykiai yra orientuojami savanaudiška linkme.

Nė vienas pašnekovų nėra karjeristas, todėl nebuvo sunku suderinti darbą su šeima. Roma visą laiką, t. y. 30 metų, dirbo tame pačiame darželyje, pirma buvo auklėtoja, o po to – metodiste. Ji tai įvardija kaip privalumą, kadangi jos vaikai ėjo į tą darželį, vėliau, perėję mokytis į mokyklą, taip pat būdavo netoli. Niekada nebuvo taip, kad Roma nežinotų, kur jos vaikai. Jeigu jie norėdavo kur nors išeiti, atbėgdavo pas ją į darbovietę ir pasakydavo. Tokiu būdu santykiai visą laiką buvo labai artimi.

Julius džiaugiasi tuo, kad Dievas nepalieka nesuderinamų spragų. Jis dėkingas Viešpačiui ir žmonai, turėjusiai galimybę būti su vaikais ir juos mylėti. Galbūt iš tėvų gavo tokį pavyzdį ar dėl istorinio laikotarpio Juliui buvo svarbiausia dirbti ir išlaikyti šeimą, kuri galėtų gyventi be rūpesčių. Čia matyti kartų skirtumai – jo sūnus Mindaugas daug laiko praleidžia su savo vaikais. Julius mano, kad jei šiais laikais įtampos pasaulyje kas nors gyventų kaip jis tada, būtų chaosas: „Tai dėkui Dievui už tą pagalbą žmonėms, kurie sprendžia santykius tarpusavyje jau naujoviškai, nes be to šiame pasaulyje tikrai, man atrodo, neišgyventų.“ Roma mano, kad jos vyras per daug save nuvertina. Visą laiką vaikams jų tėvas buvo labai reikalingas, jį mylėjo. Julius – tylus, bet, jei tardavo žodį, vaikai paklusdavo, juos skatindavo būti darbščius.

Kaip ilgai išlaikyti meilę?

Julius sako, kad kuo toliau, tuo labiau meilė auga. Pora jau du kartus atnaujino santuokos įžadus prieš Viešpatį, ir tai tikrai padeda.

„Susižavėjimas greitai praeina, tačiau ką Viešpats sujungia, niekas neišskirs. Meilė yra ir įsipareigojimas, didelis darbas, pilnas iššūkių, bet tie darbai yra reikalingi atlikti dėl vienas kito“, – tiki Julius.

Roma dalijasi, kad su metais meilė tampa brandesnė, nesavanaudiška: „Visą laiką galvoju, kaip jį pradžiuginti, padaryti laimingą, kad jam būtų gera. Kai jam gera, pasidaro gera ir pačiai. Tai natūraliai išeina, kadangi pora yra tarpusavyje supanašėjusi. Galima išeiti pasivaikščioti kartu į gamtą, pabūti kavinėje, vienas kitą naujai pamato kitokioje aplinkoje pasipuošusį, gražesnį. Netinkamas žodis „įsimyli“, tačiau ryšys gilėja, nors pilka kasdienybė tokius dalykus gali išderinti. O rankos paėmimas atstoja net žodžius, yra galingesnis už bučinį ir bet kurį kitokį veiksmą.

Parengė Kamilė Laučytė ir Ilona Petrovė