2021 03 07

Eglė Kairelytė-Sauliūnienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kaip išmokyti vaiką ramiai priimti neigiamą atsakymą?

Unsplash.com nuotrauka

Savo darbe dažnai susiduriu su tėvų, pedagogų ar kitų specialistų klausimu: „Ką daryti, jei vaikas, kiekvieną kartą ko nors negavęs ar sulaukęs atsakymo „negalima“, sukelia tokią isteriją, kad skamba visa gatvė?“

Žinoma, tai, kad jis nusivilia – visiškai normalu. Pagalvokite, kaip jūs jaustumėtės paprašę sutuoktinio kąsnelio ledų ir išgirdę: „Ne, aš noriu visus juos suvalgyti pats.“ Jausmas nekoks, tiesa? Bet, kita vertus, jūs juk nepradėsite rėkti (tikiuosi) ar muštis (to jau būtų per daug)? Greičiausiai bandysite susitarti gražiuoju, o jei nepavyks – tiesiog truktelsite pečiais, pagalvosite ką nors gero ir eisite veikti kažko kito, pvz., išsivirsite skanios kavos tik sau. Juokas juokais, bet tiesa ta, kad mes visi blogai jaučiamės, kai negauname to, ko norime, bet per savo ilgametę patirtį esame išmokę, kaip elgtis ir kaip reaguoti į apėmusį nusivylimą sulaukus neigiamo atsakymo. Viso to galime ir turime išmokyti vaiką, kuris kelia skandalą ko nors negavęs. Paanalizuokime, kaip.

Alternatyvaus elgesio formavimas

Visais atvejais, norėdama keisti probleminį vaiko elgesį, aš išanalizuoju, kodėl jis taip elgiasi, ko siekia,  kalbant Taikomosios elgesio analizės terminais – kokia šio vaiko elgesio funkcija. Tai būtina padaryti ne tik todėl, kad moksliniais tyrimais įrodyta, jog remiantis elgesio funkcija parinktas metodas kur kas efektyvesnis keičiant probleminį elgesį, bet ir tam, kad suprasčiau, kokio alternatyvaus elgesio turiu mokyti vaiką. Gamtoje tuštumos nebūna. Imkime situaciją: vaikas nori planšetės ir kaskart jos negavęs – ima garsiai rėkti ir griūva ant žemės. Šis elgesys yra išmoktas, t. y. greičiausiai po to, kai jis taip griuvo – kažkas vaiko pagailėjo ir planšetę davė. Bet dabar ne apie tai. O apie tai, kad jei mes vieną dieną nuspręsim: viskas, nuo šiol, jei vaikas krenta ant žemės ir rėkia, aš jam niekada nebeduosiu planšetės, mes neatsakysime į klausimą, o ką gi jam daryti, kad tą planšetę bent kada nors gautų? Kitaip sakant, jei po rėkimo mes planšetės vaikui neduosime, tai niekaip nepaveiks jo noro, arba, mūsų terminais, motyvacijos tą planšetę gauti. Ir jei mes neišmokysime vaiko alternatyvaus priimtino elgesio, kaip planšetės prašyti kitaip – jis naujos elgesio formos išmoks pats, ir ta nauja forma jums gali patikti kur kas mažiau nei griuvinėjimas ir rėkimas.

Ką dar reikia žinoti kalbant apie alternatyvaus priimtino elgesio formavimą? Pradžioje, kai mes mokome vaiką alternatyvaus elgesio, pvz., paprašyti planšetės gestu, kuris pakeistų elgesį kristi ant žemės ir rėkti norint gauti planšetę, mes būtinai turime paskatinti kiekvieną jo tinkamą elgesio formą, be išimties. T. y. kiekvieną kartą, kai vaikas prašo planšetės gestu – mes turime jam tą planšetę duoti. Taip mes mokome vaiką, kad naujas alternatyvus elgesys veikia. Taip pat labai svarbu, kad alternatyvus elgesys ne tik veiktų, bet ir paskatintų daug labiau ir daug greičiau ir būtų paprastesnis nei probleminis. Vadinasi, mes turime sudaryti sąlygas ir kurti situacijas, kuriomis vaikas mokytųsi, kad alternatyvus elgesys – tai neįtikėtina stebuklinga lazdelė, atverianti visas duris. Tačiau ateina diena ir nutinka vienas bet. Vos tik išmokome vaiką alternatyvaus elgesio, t. y. vos tik jis išmoksta paprašyti planšetės gestu ir tai sėkmingai daro kelis ar keliolika kartų iš eilės – laikas pereiti prie atsakymo: „Ne, ne dabar.“ Kodėl? Nes mes juk negyvename pasaulyje, kuriame aš galiu gauti ko panorėjusi vos tik paprašau, ar ne?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nenuspėjamas alternatyvaus elgesio skatinimas

Realiame pasaulyje jūs niekada nežinote, kada užėję į parduotuvę galėsite ten nusipirkti mėgstamų ledų. Jūs žinote, kad parduotuvėje jų būna (jūs ten juos ne kartą pirkote), jūs žinote, kad jei duosite pinigų pardavėjai – galėsite išsinešti ledų porciją, bet lygiai taip pat jūs žinote, kad gali nutikti taip, kad ledų parduotuvėje nebus, nes kažkokia negera tetulė nugvelbė paskutinę porciją prieš pat jūsų nosį. Arba jūs užsinorite ledų tada, kai parduotuvė jau uždaryta. Arba tiesiog pamiršote piniginę, o gal visai neturite laiko užsukti į parduotuvę. Liūdna? Labai. Bet jūs galite ir mokate priimti neigiamą atsakymą ir palaukti, kada bus galima ledų nusipirkti. Ir tai, kad kartais negalite parduotuvėje nusipirkti ledų, niekaip nesumažina jūsų noro eiti į parduotuvę ledų pirkti. Priešingai, kaskart užsinorėję ledų jūs einate į parduotuvę, nes žinote, kad dažniausiai ten jų gausite. Tas pat ir su vaiko elgesiu. Kai vaikas išmoksta alternatyviu būdu prašyti planšetės, jis nenustos to daryti gavęs neigiamą atsakymą ar prašymą palaukti. Ir taip nutiks todėl, kad per savo patirtį jis bus išmokęs, jog paprašęs planšetės –  gali ją gauti, yra ją gavęs praeityje ir pavyks vėl, tad kai norės – paprašys, jei negaus dabar – paprašys  vėliau. Taigi, kai vaikas išmoksta alternatyviu būdu prašyti planšetės – laikas imti mokyti, kad kartais vos paprašęs tu planšetę gauni, o kartais tam prireiks kelių minučių, t. y. teks palaukti, nes gauti ką nors kiekvieną kartą, kai to prašai — skamba nuostabiai, bet, deja, realybėje taip nebūna.

Būtent todėl, kai jūs mokote alternatyvaus elgesio, būtina skatinti kiekvieną vaiko alternatyvų elgesį, o kai jūs norite įtvirtinti jau išmoktą alternatyvų elgesį – skatinimas turi būti nenuspėjamas. T. y. kartais vaikas planšetę gauna vos paprašęs, o kartais jam pasakoma: „Palauk, ne dabar.“

Kaip išmokyti vaiką laukti?

Iš tiesų egzistuoja daug įvairių metodikų, kaip mokyti vaiką laukti. Dažniausiai sukuriamos situacijos, kai vaikas laukia, pradedant nuo penkių sekundžių ir baigiant pusvalandžiu ar net valanda. Laikas ilginamas labai palaipsniui, ir vaikas žingsnis po žingsnio mokosi palaukti to, ko jis paprašė. Tai saugus, plačiai paplitęs mokymo būdas. Tačiau mano labai mėgstamas dr. Gregoris Hanley’us vienoje savo paskaitoje uždavė klausimą: „O ar pasaulyje mes turime situacijų, kuriose laikas, kiek žmogus turi laukti vieno ar kito pageidaujamo dalyko, būtų ilginamas palaipsniui ir dar iš anksto numatytais intervalais?“ Atsakymas akivaizdus – nėra. Kartais ledų mes turime laukti pusdienį, jei jų užsimanome ryte, o tuo metu esame darbe ir niekaip negalime iš jo ištrūkti iki pietų pertraukos. Kartais reikia valandėlės, kol nuėjus į parduotuvę jų nusiperki. Ir būna atvejų, kai apie ledus pagalvoji tik parduotuvėje ir tam, kad jų gautum, tau tereikia kelių minučių. Arba ledus tiesiog dabar gali pasiimti iš  šaldymo kameros namuose ir laukti apskritai neteks. Taigi, natūralu, kad ir vaiko mokymas laukti to, ko jis paprašė, gali būti nenuspėjamas ir neišdėliotas vienodais intervalais, taip bus panašiausia į tai, su kuo jam teks susidurti realybėje.

Taigi, jei Tomas prašo planšetės gestu, nes jau puikiai moka tai daryti, laikas jam pasakyti: „Palauk.“ Palaukite kelias sekundes, po to duokite planšetę. Palaipsniui ilginkite laukimo laiką, tačiau būkite lankstūs. Tokiu būdu šiandien Tomas planšetę gaus po penkių sekundžių, o rytoj po kelių minučių, poryt jis ją gaus iškart, o dar po kelių dienų tik pabaigęs užduotį, kuri trunka kelias ar keliolika minučių. Nenuspėjamas laukimo intervalas išsaugo vaiko motyvaciją ir labiau atitinka realaus gyvenimo sąlygas.

Mokome stoiškai priimti atsakymą „ne“

Kartais jums tenka pasakyti vaikui „ne“, nes, pasirodo, būna situacijų, kad tai, ko vaikas nori – nepasiekiama. Visiškai suprantu, kad išmokius vaiką alternatyvaus elgesio ir sulaukus dienos, kai, užuot voliojęsis ant žemės ir rėkęs, jis ramiai parodo, ko nori, gestu, gali būti labai baisu pirmą kartą jam pasakyti „ne“, nes dabar planšetė išsikrovė, o įkroviklio jūs neturite. Juk taip nesinori grįžti į situaciją, kai jis vėl rėks, juk nuėjote tokį ilgą ir sunkų kelią, o dabar… Bet gera žinia ta, kad jūs – šaunuoliai, nuėjote sunkų ir ilgą kelią ir išmokote planšetės prašyti gestu. Jei jūs jau tai padarėte vieną kartą, jūs galite tai padaryti ir vėl. O dar geresnė žinia ta, kad, patikėkite manimi, jei teisingai mokysite – jums net nereikės vėl to kelio keliauti iš naujo! Iš tiesų mes sakome, kad vaiko prašymas yra funkcionalus tik tuomet, kai jis moka priimti ir neigiamą atsakymą. Kodėl? Nes toks gyvenimas.

Todėl čia labai rekomenduočiau pasinaudoti dr. G. Hanley metodika ir imti tikslingai mokyti vaiką tinkamai reaguoti į atsakymą „ne“. Kitais žodžiais tariant, laikas išmokyti, kaip tinkamai reaguoti į nusivylimą. Pavyzdžiui, galima truktelėti pečiais, įkvėpti oro, pasakyti: „Na, gerai“, po to nueiti žaisti su mašinėlėmis. Šio elgesio galima išmokyti kaip ir bet kokio kito. Apgalvokite ir sukurkite formą, kaip vaikas galėtų reaguoti į atsakymą „ne“ (užuot rėkęs ir kritęs ant žemės), gal tai ir galėtų būti tiesiog parodymas, jog viskas gerai ir patraukimas pečiais. Taigi, laikas kurti situacijas, kuriomis mokysite šio elgesio. Kai Tomas vėl paprašys jūsų planšetės, pasakykite jam „ne“, padėkite (duokite modelį) jam parodyti, jog viskas gerai ir patraukti pečiais, vos jam taip padarius pasakykite: „Tu puikiai ir ramiai sureagavai. Žinai, aš persigalvojau — einam pasiimti planšetę.“ Atrodo nesąmonė? Bet jūs juk mokote naujos formos, prisimenate? O kai mes mokome, tai… Teisingai, pradžioje skatiname kiekvieną vaiko teisingą elgesį ir tik po to, kai naujas elgesys išmoktas – imame elgtis nenuspėjamai.

Atminkite, visuomet palaikykite alternatyvią elgesio formą, kad ji nedingtų, bet tai darykite nenuspėjamai! Kartais, kai Tomas prašo planšetės pamokų metu, atsakykite: „Ne dabar“, kartais sakykite: „Taip, žinoma, imk“ ir duokite planšetę. Tokiu būdu alternatyvus elgesys puikiai išsisaugos ir  ir jūs net nebeprisiminsite, kad buvo tokie laikai, kai gavęs neigiamą atsakymą vaikas gulėjo ant grindų ir rėkė.

Eglė Kairytė-Sauliūnienė yra edukologė, sertifikuota taikomosios elgesio analizės specialistė, VšĮ „Abos“ centras steigėja ir vadovė.