2022 01 03

Benas Putrimas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kaip išnarplioti politikos ir moralės santykio Gordijo mazgą?

Jean-Simon Berthélemy, „Aleksandras Didysis perkerta Gordijo mazgą“ (1767 m., drobė, aliejus). Saugoma École nationale supérieure des Beaux-Arts Paryžiuje. Wikimedia Commons nuotrauka

Politikų prieš rinkimus dalijami pažadai dažnai įtraukia tokias abstrakčias moralines kategorijas kaip gėris, teisingumas, sąžiningumas, atsakomybė. Tačiau po rinkimų paaiškėja, jog šių pažadų įgyvendinti iš esmės nėra įmanoma, nes dažniausiai jie savyje neturi jokio aiškaus turinio. Tai – vienas iš moralės pajungimo politiniams tikslams pavyzdžių, atskleidžiančių politikos ir moralės santykio problemiškumą.

Suformuluoti kitokį, gyvesnį politikos ir moralės santykio aiškinimą, kuriame kiekvieno asmens unikalumas ir individualumas būtų aukščiau politinių procedūrų, siekia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėjai prof. dr. Alvydas Jokubaitis, dr. Simas Čelutka ir dr. Aistė Noreikaitė. Jie, pasitelkdami Vakarų filosofų Roberto Speamanno ir Hannah Arendt svarstymus, mėgina suformuluoti naują požiūrį į šią aktualumo neprarandančią problemą ir siūlo savitus jos sprendimo būdus.

Nagrinėjate tiek Vakarų, tiek Lietuvos filosofų kritiką Vakarų moderniojo mąstymo tendencijoms per politikos ir moralės santykio perspektyvą. Kaip modernizacijos procesas keitė moralės ir politikos suvokimą Vakarų visuomenėse?

S. Čelutka: Mūsų projektui esminis modernizacijos procesas yra kintantis politikos ir moralės, taip pat ir jų tarpusavio santykio suvokimas. Pirmiausia – politika modernybėje tampa vis dirbtinesnė, perdėm biurokratizuota ir institucionalizuota, glaudžiai suaugusi su teisiniais ir administraciniais procesais. Taip pamažu modernybėje pagreitį įgauna depersonalizacija arba politikos atotrūkis nuo asmens ir jo kasdienės praktinės tikrovės. XX a. liūdnai liudija, prie ko gali privesti šis procesas.

Simas Čelutka.
Dr. Simas Čelutka. Asmeninio archyvo nuotrauka

Antra vertus, modernizacija padarė didelę įtaką ir moralės supratimui. Kaip rodo Alasdairo MacIntyre‘o tyrinėjimai, iki tol centrinę dorybės sąvoką modernybėje į antrą planą nustumia taisyklių sąvoka. Svarbiausiu dalyku tampa abstrakčių etinių taisyklių laikymasis, kuris ilgainiui virsta mechanine, nereflektuojama pareiga. Kai viskas surašoma iš viršaus nuleidžiamame elgesio kodekse, tereikia tik rutiniškai jo laikytis – nebereikalingas asmeninis santykis, įsipareigojimas ir sprendimas. Tokiu būdu modernioji moralės samprata, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, taip pat nutolsta nuo asmens.

Šitaip gimsta, atrodytų, neišsprendžiamas konfliktas tarp dviejų abstrakčių, autonomiškų, savarankiškus elgesio kriterijus turinčių sistemų – politikos ir moralės. Mūsų projekto tikslas – naujai permąstyti tiek politikos, tiek moralės supratimą ir vėl jas priartinti prie asmens, susiejant su pamatinėmis praktinio veikimo sąlygomis ir prielaidomis, iš kurių bendro kamieno išauga polinkis kultivuoti moralumą ir politiškumą. Taip pakeitus perspektyvą, tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip neperžengiama takoskyra, gali pasirodyti kaip vienas kitą papildantys ir stiprinantys elementai.

Jūsų samprotavimams apie politikos ir moralės santykį didelę įtaką daro personalizmo filosofija. Kas būdinga šiai filosofinio mąstymo srovei ir kaip ji gali pakeisti mūsų požiūrį į žmogų?

A. Noreikaitė: Personalizmo atspirties taškas yra asmuo – ne kaip dar viena teorinė konstrukcija, idėja ar sąvoka, tačiau kaip tas asmens patyrimas, su kuriuo susiduriame praktinėje tikrovėje. Fiksuodamas tai, kad kito asmens patirtis yra kitokia nei tiesiog objektinis kito pažinimas, personalizmas bando artikuliuoti bei apmąstyti tą patirtį. Kaip mes atpažįstame kitą kaip asmenį? Kam šis susidūrimas su kitu mus įpareigoja? Kas yra asmuo – tiek aš, tiek kitas? Tai yra klausimai, kurie kreipia mus į gilesnį savęs pačių supratimą, tam tikrą filosofinę savirefleksiją, atidumą tam, kas esame ir kaip būname.

Dr. Aistė Noreikaitė. VU TSPMI nuotrauka

Mano manymu, personalizmas net negali būti laikomas teorija griežtąja prasme. Jis visuomet išlieka labai arti praktinio patyrimo, atsisako fragmentiško analitinio žvilgsnio, siekia matyti ir paaiškinti asmens visumą, daugiasluoksniškumą, sudėtingumą, kuris persmelkia labai skirtingus mūsų buvimo modusus – kūniškumą, sąmonę, mąstymą, patyrimą, dvasingumą. Manau, tai viena svarbiausių šios mąstymo krypties ypatybių – ji vengia užsiimti bet kokia redukcija ir nebijo tikrovės kompleksiškumo ir sudėtingumo. Ji siekia priimti tikrovę tokią, kokią ją patiriame, bei ją apmąstyti taip mums suteikiant ne teorinį ar mokslinį žinojimą, bet labiau praktiškai, etiškai orientuotą suvokimą, kas esame.

Projekte taip pat nagrinėjate lietuvių filosofų Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio filosofiją. Koks yra jų indėlis į personalizmo filosofiją?

A. Jokubaitis: Šalkauskis ir Maceina norėjo vakarietiškos tarpukario Lietuvos modernizacijos, tačiau kartu siekė ją suderinti su krikščioniškuoju personalizmu. Šiuos du autorius galima apibūdinti kaip švietėjus be Vakarų sekuliarios Apšvietos prielaidų. Arba, pažvelgus iš kitos pusės, juos galima priskirti specifinei katalikiškos Apšvietos versijai.

Daug pasako vieno Šalkauskio straipsnio pavadinimas – Asmeninis tobulinimasis kaipo kiekvienos pažangos pradžia. Panašiai mąstė Maceina. Jis tarpukariu kritikavo modernųjį nuasmenintą masinį žmogų ir kalbėjo apie būtinybę įveikti „nuasmenintą ir sumechanintą gyvenimą“. Jo nuomone, tam turi tarnauti tautą ir krikščionybę jungiantis personalizmas. Maceina pirmasis organinės valstybės koncepciją papildė „personalizmo teze“. Jis savo daug ginčų sukėlusiame straipsnyje Tauta ir valstybė džiaugiasi politikos išnykimu ir kultūros įsigalėjimu. Be personalizmo neįsivaizduojamas originaliausias Lietuvos politikos filosofų kūrinys – nepasaulėžiūrinės politikos koncepcija. Ji gimė tarpukario Lietuvoje ir buvo vystoma emigracijoje.

Kurie Vakarų filosofai leidžia kitaip pamatyti ir interpretuoti politikos ir moralės santykį?

S. Čelutka: Viena svarbiausių filosofių yra Hannah Arendt. Ji pasiūlė kitokį, nestandartinį požiūrį į politiką, pradėdama nuo pamatinių politinio patyrimo sąlygų aprašymo ir pabrėždama veiksmo, pliuralumo, laisvės, kalbėjimosi, politinės draugystės svarbą. Arendt kritikavo centrines moderniojo politinio žodyno sąvokas, tokias kaip valdžia, suverenitetas, pažanga, bendroji valia. Bet įdomu tai, kad kartu su nauju politikos supratimu ji pasiūlė ir kitokį moralės supratimą, nors nuosekliai jo neišdėstė.

Arendt požiūriu, moralė neturėtų būti redukuojama nei į abstrakčių taisyklių laikymąsi, nei į individualios sielos tyrumą; moralė formuojasi žmonių tarpusavio santykių, jų bendro veikimo praktikų viduje. Taip pakeitus žvilgsnį, į avansceną sugrįžta primiršti moraliniai gebėjimai ir dorybės, be kurių neįsivaizduojama autentiška politika: atsakomybė, atleidimas, pažadas, drąsa, nuosaikumas, pagarba. Kitaip tariant, kintantis politikos supratimas, ypač jei juo grįžtama prie pirmo asmens perspektyvos, neišvengiamai keičia ir moralės supratimą. Tai įrodo glaudų politikos ir moralės sąryšį.

Teigiate, kad šiuolaikinė politika vis labiau tolsta nuo žmogaus, mąstoma apie didžiulio masto dalykus, todėl kiekvieno žmogaus unikalumas ir individualumas neretai paskęsta biurokratinėse procedūrose ir taisyklėse. Ar įmanoma priartinti politiką prie žmogaus? Kaip galima svarstyti nacionalines ir globalias politines problemas neanonimiškai, žvelgiant į žmogų kaip į asmenį?

A. Noreikaitė: Ko gero, visas mūsų projektas ir mėgina į šį klausimą atsakyti. Atrodo, tarsi politika, bent jau tokia, kokia yra šiandien, pati nuasmeninanti, anonimizuojanti, pajungianti asmenį „didesniems“ tikslams, politiniams procesams, institucijoms, kur mūsų kaip asmenų unikalumas nebeturi vietos ir prasmės. Net kai, pavyzdžiui, kalbama, kad kiekvieno piliečio balsas rinkimuose svarbus, iš esmės ta svarba tėra vien kiekybinė – visiškai nesvarbu, kieno konkrečiai tas balsas bus. Šiame procese mes esame „tik“ dar vienas pilietis, dar vienas statistinis vienetas.

Personalizmas leidžia į tuos pačius procesus pažvelgti kiek iš kitos pusės – iš šiuose politiniuose procesuose dalyvaujančio asmens perspektyvos. Ir dalyvavimas čia suvokiamas ne kaip mechaniškas veikimas, pasidavimas nuasmenintai įvykių tėkmei, kur esame vien proceso „varžteliai“, bet kaip asmeniškas įsitraukimas, reikalaujantis tapatinimosi su politine bendruomene, atitinkamos savivokos, sąmoningo veikimo. Taip pakeičiama žvilgsnio perspektyva ir politika analizuojama kaip tam tikras asmens buvimo ir realizacijos būdas, ima keistis ir pačios politikos supratimas. Išliekant asmens perspektyvos ribose, įmanoma ieškoti ir, manau, rasti tas ribas, kuriose politika įgautų žmogiškesnį pavidalą.

Galbūt Jūsų perspektyvą padėtų geriau suprasti konkretus pavyzdys – šiuo metu labai aktuali migrantų krizės tema. Personalizmas reikalautų į kiekvieną migrantą žiūrėti kaip į unikalų asmenį, bet mes dažniausiai į juos žiūrime kaip į grupę, kurią vienija tam tikros bendros charakteristikos: „migrantai iš Artimųjų Rytų“, „ekonominiai migrantai“, „pabėgėliai“, „norintys geresnio gyvenimo“ – šios kategorijos visiškai neatskleidžia asmens unikalumo. Ar kitoks migrantų traktavimas padėtų spręsti bent dalį kylančių problemų? Kodėl apskritai svarbu tokias krizes reflektuoti filosofiškai?

A. Jokubaitis: Migrantų atvejis rodo asmens santykio su politika problemiškumą. Žvelgiant iš į Vokietiją vykti norinčių asmenų pozicijos, nesvarbios turi būti visos to padaryti neleidžiančios politinės aplinkybės. Pasakykime kantiškai, kiekvienas žmogus yra tikslas savaime. Tačiau politika yra vienas sunkiausių išbandymų žmogui. Net ir be į šalį plūstančių migrantų mes esame svetimi savo bendrapiliečiams. Šiuo požiūriu bet kuri visuomenė gali būti vadinama migrantų visuomene. Politika prasideda, kai asmuo praranda save santykiuose su kitais. Migrantai nėra koks nors išskirtinis žmonių santykių atvejis.

Prof. Alvydas Jokubaitis. VU TSPMI nuotrauka

Susidurdamas su politika, asmuo susiduria ne su kitu asmeniu, bet su jam svetimais žmonėmis. Susidūręs su kitais, žmogus neranda meilės, draugystės, užuojautos, supratimo, gailestingumo ir kitų dorovinių ryšių, kurie nepasiduoda perkeliami iš šeimos ir kitų ikipolitinėmis vadinamų asmeninio gyvenimo formų. Mes visada naudojamės pagražintu „brolybės politikos“ vaizdu ir už tai nuolatos brangiai mokame. Turime neužmiršti, kad visi esame migrantai ir gyvename pasienio migrantų gyvenimą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Publikacija parengta pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Modernioji moralės ir politikos santykio problema: Vakarų ir Lietuvos filosofijos iššūkis“