Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 22

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Kaip išsaugoti pasaulį, kokį jį pažįstame? Trys karo pamokos

Simonas Baliukonis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Šių metų vasarį daug kas klausė savęs, ar išliks Ukraina, kokią ją pažįstame. Kartu galvojome, kaip reikėtų išlikti ir mums, jei taip pat būtume užpulti. Vėliau neišvengiamai grįžome prie 2014 metais kelto klausimo apie mūsų regiono ateitį. Galiausiai svarstėme, kaip išsaugoti Europą, Vakarus ir pasaulį, kokį jį pažįstame.

Būtų kvaila manyti, kad keli paprasti veiksmų punktai gali tapti pasaulio gelbėjimo panacėja. Vis dėlto galima išlaikant sveiką saviironijos dozę pasiūlyti nuo ko nors pradėti. Karas mums – Vakarams – išryškino tris veiksmus, kurių privalome imtis. Šie žingsniai yra konkretūs, tačiau kartu ir simboliški, reprezentuojantys veikimo sritis. Mat kiekvieną iš punktų turėtų lydėti ne tik gausybė išlygų, bet ir susijusių būtinų žingsnių. Maža to, šie žingsniai nėra universalūs, nes pabrėžtinai atspindi perspektyvą, kurią vadiname vakarietiška, nors ji ir nesaistoma geografijos.

Bendriausia prasme šie būtini ėjimai liudija, kad XX a. iššūkiai sugrįžo, norime to ar ne. Sprendžiant juos belieka prisiminti tai, ką mes, Vakarai, mokame geriausiai ir nekartoti praeities klaidų.

1. Daugiau atominės energijos

Net ir prieš karą Ukrainoje mums itin prastai sekėsi kovoti su klimato kaita ir judėti aplinkai neutralaus būvio link. Maža to, karas pareikalavo ne tik milžiniškų žmonių aukų, bet ir nubraukė ne vienų metų pastangas stabdyti klimato kaitą. Visa tai turėtų skatinti dar sparčiau plėtoti atsinaujinančios energijos technologijas ir plėsti jos infrastruktūrą. Tačiau net ir optimistiškiausios prognozės nežada, kad atsinaujinantys šaltiniai patenkins visą energijos poreikį.

Į energijos gavybos lygtį greta atsinaujinančių šaltinių riboto pajėgumo ir jų teikiamos energijos nepastovumo tenka įtraukti ir dar vieną kintamąjį – Rusiją. Bendradarbiavimas su ja energetikos srityje net ir aklam cinikui tapo akivaizdžiai nepatikimas bei nemoralus. Tad, žvelgiant į artimiausius dešimtmečius, užtektinai patikimos ir, svarbiausia, žalios energijos galėsime gauti tik iš vieno šaltinio – atominių elektrinių.

Atominė jėgainė Doelyje, Belgijoje. EPA nuotrauka

Didžiausia problema, kuri kyla atominės energijos srityje, nėra elektrinių pavojus ar radioaktyvios atliekos. Didžiausia problema yra tai, kad po Fukušimos tragedijos Vakarai (ir ne tik) nusprendė žengti ne pirmyn, o atgal. Kaip žinoma, jau šiais metais Vokietijoje turėjo užsidaryti paskutiniai atominiai reaktoriai ir tik karo padiktuotos sąlygos privertė vokiečius apsigalvoti. Nuo 2011-ųjų iki 2020-ųjų pasaulyje buvo uždaryti arba numatomo veikimo laiko nepratęsė 65 reaktoriai. Daugelyje Vakarų šalių prabėgo apie 20 metų nuo tada, kai paskutinį sykį buvo imtasi statyti atominę elektrinę.

Sulig mąžtančia atominių elektrinių veikla menko ir atominės energetikos išmanymas bei gebėjimas statyti atomines jėgaines. Technologijų srityje galioja tas pats dėsnis, kurį kiekvienas patyrėme moksluose ar darbe – non progredi est regredi. Atominė energetika yra saugi ir žalia su viena sąlyga – jei nesustosime tirti šios srities ir ieškoti iškylančių problemų sprendimo. Tad viskas, ko reikia šiuo metu – išmokti tai, ką pamiršome, ir nenustoti tobulėti.

Polemika dėl atominės energetikos verta atskiro straipsnio, tačiau čia užteks paminėti pagrindinius oponentų argumentus. Pirmasis – saugumas ir avarijos pavojus. Šis argumentas šiek tiek primena žmones, bijančius skristi lėktuvu, nes jis gali nukristi, bet nebijančius važiuoti automobiliais, nepaisant nepalyginamai didesnės tikimybės žūti keliaujant žeme nei oru. Panašiai ir čia – nuo šiluminių anglimi, nafta ar dujomis kūrenamų ir net vandens elektrinių veiklos, norint pagaminti tą patį kiekį elektros, miršta šimtais kartų daugiau žmonių. Be to, saugumas dėl augančių investicijų ir dėmesio tik didėtų. Tiesa, dar yra ir saugumo karo atveju aspektas. Su tuo susijęs antrasis šio teksto punktas.

Kitas priekaištas atominėms elektrinėms – radioaktyvios atliekos. Tačiau ir čia požiūrį į šalutinius energijos produktus keičia dabarties perspektyva. Jei sudėtume visas (!) atliekas, sukurtas per visą (!) atominių jėgainių veikimo laikotarpį, 1,8 metrų aukščio atliekų krūva teužimtų vieną futbolo stadioną. Žvelgiant visos planetos mastu, tai yra neįtikėtinai mažai. Ypač turint omenyje, kad anglies šiluminių elektrinių atliekos dėl negriežtai reglamentuoto tvarkymo išskiria daugiau radiacijos nei tinkamai palaidotos atominių jėgainių atliekos. Kitaip tariant, savaime atliekos iš atominių jėgainių yra pavojingesnės, tačiau dėl itin mažo jų kiekio jas daug lengviau apdoroti ir pasiekti gamtai bei žmogui saugesnį rezultatą, nei, pavyzdžiui, anglimi kūrenant šilumines elektrines.

Idealiu atveju, žinoma, turime siekti, kad visa mūsų išgaunama energija mus pasiektų iš atsinaujinančių šaltinių, užtikrinančių ir žalumą, ir nepriklausomumą. Tačiau kol kas šie šaltiniai nėra nei tobuli, nei užtektini, o įprastos šiluminės elektrinės nėra nei žalias, nei kaip kad šio karo atveju patikimas bei etiškas šaltinis. Todėl atominė energetika yra visomis prasmėmis būtina. Net jei Vakarams sugrįžti prie atominės energetikos bus taip pat sunku, kaip mokiniams po vasaros atostogų sugrįžti į mokyklą, tai padaryti privaloma. Mat mūsų ateities perspektyvos energetikos srityje be atominių jėgainių yra tokios pat neužtikrintos kaip moksleivio be mokyklos.

2. Daugiau karinės galios

Panašiai kaip ir atominės energetikos atveju, karyba yra ta Vakarų stiprybė, kurią sumenkino ne kas kita, bet bėgantis laikas. Žinoma, pagrindiniai sąjungininkai vis dar technologiškai pirmauja savo karine galia, ir karas Ukrainoje tai darkart įrodė. Tačiau taip pat sugriovė iliuziją, kad karyba, ypač konvencinė, tėra savotiškas praeities reliktas, simbolinės galios sritis.

Čia tinka sveikatos apsaugos analogija, su kuria buvo nutikę kažkas panašaus kaip su karyba. Viena vertus, medicina Vakaruose per pastaruosius kelis dešimtmečius padarė milžinišką pažangą. Tačiau kartu per šį laiką Vakaruose buvo mažinamos ligoninių apimtys, lovų skaičiai, infekcinių ligų skyriai. To tiesiog reikėjo vis mažiau ir mažiau. Ligoninių traukimasis skaudžiai atsiliepė smogus pandemijai.

Žinoma, ilgainiui sveikatos apsaugos sistema prisitaikė, bet ne vienoje šalyje patyrė sunkiai pakeliamas apkrovas. Labiausiai kentėjo skurdžiausios pasaulio šalys, tačiau to priežastys akivaizdžios – bendras šių šalių ekonominis lygis. O Vakarų šalys kentėjo ne todėl, kad neturėjo resursų pasiruošti, bet todėl, jog nemanė, kad reikia ruoštis. Tad čia gebantiesiems pasiruošti galioja dvigubas imperatyvas – ir gelbėti savo piliečius, ir, esant reikalui, ištiesti pagalbos ranką skurdžiausioms šalims.

Tai, kad virusas užklupo mus nepasiruošusius, nebūtinai reiškia, jog ligoninių apimčių mažinimas buvo neracionalus, žvelgiant iš tuometinės perspektyvos. Lygiai taip kaip lėšų, skiriamų karybai, mažėjimas nebūtinai visada buvo neracionalus. Tačiau dabar matyti, kad karyboje, kaip ir medicinoje, nebegalėsime sau leisti negalvoti apie neįtikėtinus scenarijus.

Karas Ukrainoje Vakarų karybos pramonę užklupo pasiruošusią panašiai kaip Covid-19 medicinos sistemą – užtektinai, kad nebūtų pralaimėta, bet per mažai, kad būtų laimėta. Net galingosios JAV, suteikusios kur kas daugiau karinės paramos Ukrainai nei kitos sąjungininkės (matuojant absoliučiais skaičiais), nebuvo pasirengusios panašiam scenarijui. Mat pasirengimui žvalgybos dovanoto pusmečio neužtenka. Karinės technikos gamybos apimtys mažėjo jau ne vieną dešimtmetį, o kai kuri ginkluotė buvo iš viso nustota gaminti. Dažno ginkluotės elemento, kurio šiandien trūksta Ukrainoje, atsiradimas fronte priklauso ne tik nuo politinės valios, bet ir nuo gamybos pajėgumų, kuriems sugrįžti į senas vėžes užtrunka ilgiau, nei norėtume.

Reikia pabrėžti, kad būtinybė ginkluotis, kaip paaiškėjo per pastarąjį pusmetį, yra padiktuota ne karo, o priešingai – taikos siekio. Niekas nežinome, kas iš tiesų nulėmė agresorės sprendimą pulti. Tačiau akivaizdu, kad priimant sprendimą veikė bloga valia. Ją atgrasyti gali tik galia.

Kai kas pasakytų, kad ginklavimasis dabar yra pavėluotas ir beprasmiškas. Esą gal ir būtų buvę logiška iš pažiūros neproporcingai ginkluotis 2020-aisiais, bet dabar taip nebėra, nes Rusija jau nusilpo, o Kinija į panašią avantiūrą nesileis. Tačiau tai būtų tas pat, kas sveikatos apsaugos srityje tikėtis, jog daugiau niekada nebeturėsime pandemijų. Būsimos pasaulio tvarkos ir potencialių agresorių veiksmų analizė reikalautų plataus masto įvairialypių studijų. Tačiau šiandien viena aišku ir be jų – karinė agresija nėra praeito amžiaus reliktas, tad nėra ir gynyba.

Ukrainiečių kariai naudoja JAV suteiktą 155 mm. haubicą. 2022 m. liepa. Sergėjaus Kozlovo / EPA nuotrauka

3. Mažiau pasaulinės vienybės iliuzijos

Vienas iš dalykų, kurį, rodos, po truputį imame suvokti šio karo metu, yra tai, kad mes nesame pasaulio bamba. Žinoma, pirmiausia tai justi žvelgiant konkrečiai iš mūsų, Rytų Europos, perspektyvos. Tačiau bendriausia prasme turiu omenyje Vakarų (be abejo, apibrėžiamų ne geografiškai) ir likusio pasaulio skirtį, tiesa, turinčią daug pilkų zonų.

Didžioji pasaulio gyventojų dalis, jei žvelgiame į jiems atstovaujančių valstybių pozicijas, karą Ukrainoje mato kitaip, nei mes norėtume. Jis jiems ne tik nėra svarbus, bet ir nėra vienareikšmis. Dėl skirtingų priežasčių – pradedant istorine kolonializmo patirtimi ir baigiant Rusijos įtaka – su dominuojančiu po vasario 24 d. susiformavusiu Vakarų diskursu nesitapatina ne tik Kinija, Kazachstanas ar Iranas. Tame pačiame linkstančių palaikyti Rusiją šalių sąraše aptinkame Pakistaną, Angolą, Alžyrą, Sudaną. Prie jų priskaičiavę neutralias Indiją, Braziliją, Saudo Arabiją pamatome, kad į karą nors kiek panašiai kaip mes žvelgia vos trečdaliui pasaulio gyventojų atstovaujančios valstybės.

Suvokimas, kad vakarietiška pozicija nebūtinai atstovauja pasauliui, nereiškia, jog kitokia pozicija yra tokia pat pagrįsta ar kad pasaulio bendruomenė nesmerkia Rusijos veiksmų. Akivaizdu, kad dauguma neutralių šalių tokių nuostatų laikosi dėl pragmatinių priežasčių arba dėl principinio nusistatymo prieš bet ką, ką palaiko Vakarai. Tačiau suvokus vakarietiško pasaulio matymo nevisuotinumą svarbu padaryti kitokias išvadas.

Rusijos ambasadorius JT Vasilijus Nebenzija kalba JT Saugumo Tarybos posėdyje 2022 m. rugpjūčio 24 d. EPA nuotrauka

Pirma, turime stengtis valstybes, kurios šiuo metu nesitapatina su Vakarais, patikimomis priemonėmis įtraukti į elementariomis pasaulio tvarkos nuostatomis grįstą koaliciją. Visų pirma patiems, kiek įmanoma, laikantis šių nuostatų. Taip pat parodant istoriškai nepatikliai į Vakarus žiūrinčioms valstybėms, kad esame patikimi partneriai. Galiausiai privalome suvokti, kad klausimą; „O kaip karas Sirijoje / Etiopijoje / Jemene?“ užduoda ne tik Rusiją palaikantieji. Karas Ukrainoje išskirtinis tuo, kad jame turime aiškų vieną agresorių ir aiškią auką, jame nekyla klausimų, kas yra teisinga, o kas ne. Tačiau daugelio žmonių gyvybėms pavojų kelia kiti karai. Tai svarbu suprasti, siekiant susikalbėti su šalimis, nesitapatinančiomis su vakarietiška pozicija.

Antra, privalome atsisakyti iliuzijos, kad toks įtraukimas bus dažniausiai sėkmingas. Štai LKMA ir ateitininkų organizuotame studijų savaitgalyje vykusioje diskusijoje buvo suformuluota tokia dilema: viena vertus, akivaizdu, kad JT Saugumo Taryba negali atlikti tiesioginių savo funkcijų tol, kol joje yra veto teisę turinti Rusija ir Kinija. Kita vertus, pašalinus vieną iš jų, Saugumo Taryba nebeatspindėtų didžiųjų ir galingųjų pasaulio valstybių spektro, o pašalinus abi, Taryba taptų NATO atstovaujančių valstybių taryba. Tačiau dabartinėje situacijoje nebeverta jaudintis dėl pastarojo fakto, nes ši Taryba de facto nebeegzistuoja nuo vasario 24 d. Tiesą sakant, ir nuo dar anksčiau – Rusijos veiksmų Sakartvele, Kryme, Sirijoje. Juk Tarybos tikslas yra „užtikrinti tarptautinę taiką ir saugumą“, tad, veto teisę turinčiai jos narei ėmus veikti užtikrinant karą ir nesaugumą, Taryba tapo oksimoronu, realybėje neegzistuojančia prieštaringa idėja.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Aplinkybėmis, kuriomis gyvename, jaudinimasis, kaip išlaikyti pasauliui atstovaujančius darinius, rodo, jog neatsisakėme iliuzijos, kad mūsų pasaulėžiūra taps universali. Tai nereiškia, jog nereikia dėti pastangų, kad tokie dariniai gyvuotų. Tačiau nereikia pamiršti, kad tikslas yra ne jie savaime, o tai, ką jie turėtų ginti. Jei mums svarbios minimalios pasaulio tvarkos prielaidos, turime susitaikyti, kad jas reikės ginti. Ir ginti ne tik kaip pasaulinę, visiems priimtiną tikrovę, bet ir kaip subjektyvią mūsų bendruomenės nuostatą.

Kai kam šis kvietimas atsisakyti iliuzijų apie jungtinę tautų bendrystę gali pasirodyti kaip kvietimas sugrįžti į šaltojo karo laikus. Taip nėra. Pirma, nes ir be kvietimo Rusija, taip pat Kinija ir kitos autoritarinės valstybės mus prie jo iš dalies grąžina. Antra, nes pasikeitusios istorinės aplinkybės ir, norisi tikėti, nors kiek pasikeitęs mūsų partnerių Vakaruose mentalitetas keičia mažų valstybių vaidmenį. Ukraina, taip pat ir tokios valstybės kaip Lietuva, turi galimybę nebebūti tik beveidžiu įrankiu didžiųjų žaidime. Net jei dėl to taip pat reikia nuolat kovoti.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.