Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Kaip ištverti sunkius laikus

Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo nuotrauka

Ta nuotrauka labai graži, ir tiek. Sulaukusi savo valandos. Ne ta prasme, kad dabar nieko daugiau nėra gražaus prieš akis. Yra sniegas, baltas balčiausias peizažas, mieste ir už miesto, ypač ten. Sniegas daugsyk vadavo iš tamsybių, net metafizinių. Kai sninga, dažnai norisi melstis. Tą sakydavo mums per paskaitas Šv. Rašto profesorius. Išeitų, kad biblinė tiesa. Bet posūkis nelabai vykęs. Girdėjau patarimą: nekalbėk apie tiesą, sakyk, kas gražu, ir tada patikėsime.

Ant nuotraukos nėra jokio užrašo, viskas čia be žodžių. Nepažįstu tų dviejų žmonių. Net nežinau, kur ir kada vyksta veiksmas. Buvo tarp nuotraukų, surinktų iš tremtinių gyvenimo. Begalinės vandenų platybės nuotraukos fone tikrai primena Sibirą. Vis prisimenu, kaip pavasarį patvinus Obės upei vanduo užliedavo didžiausias pievas. Po langu kelis mėnesius tyvuliuodavo jūra. Panašus vaizdas. Ir ten stoviniuota palei vandenį, laukta, žiūrėta kitam į akis. Upė tremtiniui – tai mintys apie laisvę, apie namus, sugrįžimą. Valtelė antai paruošta. Gal atsisveikinimo kadras? Bet ne, nešvytėtų šitaip tiedu veidai, nebūtų šventinių drabužių.

Švyti jie vienas nuo kito. Nuo ko dar daugiau. Panašių žvilgsnių prisižiūri prie altoriaus ar šiaip, be progos, netyčia. Vyrukas suėmęs merginos ranką. Dieviškojo „Nebijok!“ variacija. Vyro delnas didelis ir stiprus. Mergina iš laimės, gal iš nuostabos visu kūnu siūbtelėjusi į priekį. Ne atsisveikinimas tai. Sandoros sudarymas, pažadas nesiskirti ir neapleisti. Tas pats altoriaus sakramentas. Ir dar daugiau. Jeigu čia Sibiras ir tremtis, tiedu jauni žmonės jau nebe belaisviai. Išplaukę tolyn, nebepagaunami, laimingi.

Važiuodamas suteikti ligonių patepimo ir Šv. Komunijos, išgirstu lietuviško pokario istoriją. Kaimo mokyklos mokytojas išėjo partizanauti, buvo vietinio būrio vadas. Žinoma, būrys ilgai neišsilaikė. Ką suėmė, kas padėjo miške galvą, kas pasidavė ar turėjo slapstytis. Buvęs mokytojas su svetimais dokumentais pabėgo į Rygą. Jo žmona ir vaikai čia, Vilniuje, kur saugiau, visi irgi pakeitę vardus. Kartais jiems pavyksta susitikti. Vyras, slapta atvažiavęs, laukia pasirinktoje bažnyčioje. Motina su vaikais sėdasi už kelių suolų kaip nepažįstami žmonės. Vaikams negalima sakyti, kad čia jų tėvas. Valandėlė žiūrėjimo vogčiomis vienam į kitą, tai ir viskas, nieko daugiau. Žvilgsniai trumpi, nes nežinai, ar tave seka, vyras juk toliau medžiojamas čekistų. Jį sučiups paskui kitoje Vilniaus vietoje, ant tilto per geležinkelį, po nebylaus pasimatymo su moksleive dukra. Dar po kurio laiko ateis iš Maskvos pranešimas, kad buvo likviduotas. Ir šiandien, kai jaunesnioji duktė pasakoja, kartojamas tas klaikus žodis. Bet man vis tiek tik dar labiau norisi tikėti, kad viskas čia neužbaigta, gyva. 

Garsus dvasininkas, atlaikęs sudėtingiausią onkologinę operaciją, rašo, kaip negalėjo nei melstis, nei kalbėti ir apskritai buvo praradęs nuovoką, kas jis ir kur. Tik slaugių ir gydytojų žvilgsniuose, prisilietimuose jis vėl pajusdavo, kas esąs. Atgaudavo buvusią tapatybę. Jis šventai įtikėjęs Dievo žvilgsnį, dovanojamą mums.

Nežinau, ar yra čia kas bendra su pandemija, karo grėsme, žmonių susipriešinimu, visais kitais šio meto sunkumais. Gal nebūtinai ir reikia specialaus pritaikymo. Be visų kitų priemonių ištverti negandas, siekti taikos ir santarvės, pasitikėjimo ir pagarbos, visada bus ir paprastas stovėjimas dviese susiėmus rankomis. Koks dar būtų didesnis mūsų džiaugsmo ir laimės šaltinis? Ir ten, kur baimė ir prietarai nėra paėmę viršaus, būtinai atrasi ką nors panašaus į šį paveikslą. Jis gydo. Jis neįkyriai gražus. Ir vilties čia daugiau nei bet kuriame pamoksle apie viltį.

Fotografas, užfiksavęs šį kadrą, aišku, nė neįtarė esąs talentas, atliekąs misiją, palikęs meno kūrinį. Tokiais atvejais vėl patyliukais įsijungia anas papildomas žvilgsnis, kaip įprasta sakyti – iš aukštybių, nežemiškas, permatantis visa, kas paslėpta nuo mūsų akių. 

Bet vis tiek nuostabiausia, kad apreiškimo medžiaga – tik žmonės. Mūsų kūnai. Tikra žolė. Tikras sniegas už lango. Tikras pavasaris, kuris ateina.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien