2022 05 07

Kun. Valdemar Širvinski

Teesie

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kaip įveikti pašauktųjų į kunigystę krizę?

Kun. Valdemaras Širvinskis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tekstas originaliu pavadinimu „Nebijoti iššūkių supanašėjant su Kristumi – Geruoju ganytoju“ perpublikuojamas iš Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos leidinio „Teesie“ 2021–2022 m. 1 (86) nr.

Rytoj, gegužės 8 d., Katalikų Bažnyčia mini Pasaulinę maldos už pašaukimus dieną. Teksto autorius kun. Valdemaras Širvinskis yra Lietuvos kunigų seminarijų propedeutinio (parengiamojo) kurso ugdytojas.

„To dar nebuvo!“ – tokį ar panašų komentarą jau ne kartą teko išgirsti, kai atsakau klausiantiems, kiek šiemet įstojo į kunigų seminariją. Iš tiesų, metai iš metų drastiškai mažėjant besidominčiųjų kunigystės pašaukimu, viešoje erdvėje ir privačiuose pokalbiuose kyla įvairiausių pasvarstymų, kodėl taip vyksta.

Sunku nustatyti vienareikšmišką priežastį. Manau, kad vis dėlto drąsiau turėtume kalbėti ne apie pašaukimų, bet apie pašauktųjų krizę (-es), nes Dievas tikrai nenustojo kalbinti ir kviesti į šią kilnią misiją.

Tad su kokiais iššūkiais šiandien susiduria jaunuoliai, kad jie taip nedrąsiai arba visai neatveria seminarijos durų? Kokie sunkumai juos lydi pradėjus pasiruošimą kunigiškai tarnystei, trokštant panašėti į Kristų ir tarnauti kaip Jis? Kur jiems ieškoti pagalbos ir padrąsinimo? Pasiremdamas popiežiaus Pranciškaus įžvalgomis ir tikrai nepretenduodamas į galutinius ir neginčijamus atsakymus, kviečiu apie tai kartu pasvarstyti.

Eriko Ovračenko / „BNS Foto“ nuotrauka

Žema savivertė. Kartais jaunuoliai save vertina kaip nevertus ar nepajėgius tokiam gyvenimui. Kodėl? Už to dažnai slypi sunkios gyvenimiškos patirtys iš praeities: liguisti santykiai šeimose ar tų santykių nebuvimas, ankstyvos priklausomybės, asmenybių sutrikimai ir tapatybės problemos.

„Brangūs jaunuoliai! Į Krokuvą atvykote susitikti su Jėzumi“, – šiais žodžiais Šventasis Tėvas pradėjo savo kalbą šv. Mišiose per Jaunimo dienas Krokuvoje 2016 m. Remdamasis evangeliniu pasakojimu apie Zachiejų, popiežius Pranciškus parodė, kaip Jėzus keičia kiekvieno žmogaus gyvenimą. Tačiau šie pokyčiai nėra lengvi, nes, kaip pažymėjo popiežius, kelyje pas Jėzų galime susidurti su sunkumais, vienas iš jų – „žemas ūgis“. Tai gali pasireikšti mūsų gyvenime per žemą savivertę ir nepasitenkinimą.

Tačiau visada turime prisiminti, kad Dievas mus myli tokius, kokie esame, ir joks suklupimas nepakeičia šios nuostatos: „Dievui brangu tai, kas tu esi, o ne tai, ką turi: jam visiškai nesvarbu, kokius dėvi drabužius ar kokiu mobiliuoju telefonu naudojiesi; jam nesvarbu, ar laikais mados, jam rūpi tu kaip toks. Jo akyse tu esi vertingas, ir tavo vertė – neišmatuojama“ (Homilija, 2016 m. liepos 31 d. ).

Individualizmas. Be savęs nuvertinimo, dažnai žmogaus tyko kitas kraštutinumas – pernelyg aukštas savęs iškėlimas, ką paprastai įvardinam visuomenėje giliai įsikerojusio individualizmo pavadinimu. Karjera, darboholizmas, savirealizacija ir hiperindividualizmas praktikuojant tikėjimą. Popiežius, primindamas egiptiečių posakį: „Aš, o po manęs tvanas“, demaskuoja šią laikyseną, sakydamas: „Tai egoistų pagunda, kurie pakeliui praranda savo tikslą ir užuot galvoję apie kitus, jie galvoja apie save, dėl to nepatirdami jokios gėdos ir netgi save pateisindami. Bažnyčia yra tikinčiųjų bendruomenė, Kristaus Kūnas, kur vieno nario išgelbėjimas yra susijęs su visų šventumu (plg. 1 Kor 12, 12–27; Lumen gentium, 7).“ O, individualistas yra skandalų ir konfliktų priežastis (Kalba, pasakyta dvasininkams ir seminaristams Egipte, 2017 04 29).

Laikantis šios logikos, sunku priimti sprendimą paaukoti savo gyvenimą dėl kitų. Taip yra todėl, kad tai visada lemia tam tikrus apribojimus, savo siekių atsisakymą ir kartais poreikį iš esmės keisti savo mąstymą. Viešėdamas Lietuvoje Pranciškus ragino: „Eikime prieš srovę nepasiduodami tam individualizmui, kuris izoliuoja mus nuo kitų, padaro mus egocentriškus ir pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove. Susirūpinusius savo įvaizdžiu, tuo, kaip aš atrodau. Apgailėtina gyventi priešais veidrodį, apgailėtina. Gyvenimas gražus su kitais (Susitikimas su jaunimu, 2018 09 22).“

Popiežiaus Pranciškaus susitikimas Vilniuje su jaunimu, 2018 m. rugsėjo 22 d. Juliaus Kalinsko / „BNS Foto“ nuotrauka

Tikėjimo krizė šeimoje. Jau tuoj pradėsim rašyti į raudonąją knygą tas šeimas, kurios dar susirenka bendrai maldai ar kartu keliauja į sekmadienio šv. Mišias. O vertėtų prisiminti, kad būtent šeima yra pirmoji ir svarbiausia rūpesčio pašaukimu vieta. Reikšmingi yra žodžiai, kuriuos šv. Jonas XXIII pasakė pasauliečiams vienos audiencijos metu: „Duokite man šventų šeimų, o aš jums duosiu šventų kunigų.“

Būtent šeima lemia vaikų ir jaunuolių požiūrį į Dievą ir žmones, į gyvenimą ir save patį. Pagrindinis šeimos uždavinys yra supažindinti vaikus ir jaunimą su šios meilės, kurios Dievas mus moko, ryšiu. Tai ne tik emocinė meilė ar meilė, ieškanti geros nuotaikos. Tai realistiška meilė, pagrįsta aiškia tiesa apie žmogų, jo prigimtį, ribotumus, siekius ir pašaukimą. Tai pasiaukojanti ir reikalaujanti meilė, tik jos veikiamas jaunimas turi galimybę įveikti savanaudiškumą ir išmokti mylėti Dievą labiau už viską ir mylėti žmogų taip, kaip Kristus mylėjo.

Asmeninės maldos stoka. Vis augantis indiferentiškumas tikėjimo atžvilgiu lemia tai, kad dauguma jaunų žmonių šiandien gyvena taip, lyg Dievo nebūtų, pasitenkindami paviršutinišku religingumu, nesugebančiu atsakyti į žmogaus tiesos pažinimo troškimą ar norą suderinti gyvenimą ir tikėjimą. Jaunuoliai dažnai jau nieko nelaukia iš Dievo, Jo malonė, o ir dažnai Jis pats laikomi gryna abstrakcija, išgalvotais pasakojimais „nepaklusniesiems pagąsdinti“.

Nėra asmeninio Dievo – nėra ir asmeninės maldos, kurioje dažniausiai ir gimsta troškimas Viešpačiui tarnauti: „Tai užduotis, reikalaujanti vienatvės ir tylos erdvės, nes tai labai asmeniškas sprendimas, kurio niekas kitas už mus negali priimti: „Nors Viešpats kalba mums įvairiais būdais, mūsų darbo metu, per kitus žmones ir kiekvieną akimirką, vis dėlto negalima apsieiti be ilgesnės maldos tyloje, norint geriau suvokti Dievo kalbą, išsiaiškinti tikrąją įkvėpimų, kuriuos tariamės gavę, reikšmę, nuramdyti nerimą ir Dievo šviesoje iš naujo sudėlioti savo gyvenimo visumą“ (Christus vivit, 283).“

Tad jei jaunas žmogus nesileidžia į gilią maldą, neranda dvasinio vadovo ir nesulaukia paramos kokioje nors bendruomenėje, kuri gyvena su entuziazmu ir tikru tikėjimu, jis vargu ar atsilieps į pašaukimą.

Popiežiaus Pranciškaus susitikimas Vilniuje su jaunimu, 2018 m. rugsėjo 22 d. Juliaus Kalinsko / „BNS Foto“ nuotrauka

Skandalai. Kiti gi gal priešinasi pašaukimo minčiai, nes gyvena aplinkoje, kurioje piešiami vien tik neigiami Bažnyčios ir kunigystės įvaizdžiai. Ir, aišku, įvairūs seksualinio išnaudojimo skandalai, kuriuos taip mėgsta išpūsti žiniasklaida, neprisideda prie jaunuolių svarstymų apie dvasininko pašaukimą.

Kalbėdamas Romos dvasininkams, Pranciškus pasidalino jo širdžiai mielu Bažnyčios ir kunigystės įvaizdžiu: „Šiandien galime galvoti apie Bažnyčią kaip apie karo lauko ligoninę. (…) Reikia gydyti žaizdas, daug žaizdų! Yra daug žmonių, sužeistų materialinėmis problemomis, skandalais, taip pat Bažnyčioje. Žmonės, sužeisti pasaulio iliuzijų… Mes, kunigai, turėtume būti šalia, arti šių žmonių. (…) Pirmiausia gydyk žaizdą, vėliau atliksime kitus tyrimus“ (Kalba Romos dvasininkams, 2014 03 06).

Tad Bažnyčiai reikia šiandien gerų kunigų, „gydytojų specialistų“, kurie gelbėtų gyvybes, gyvenimus. Niūrių vaizdinių visuomenėje apie Bažnyčią ir dvasininkiją akivaizdoje klierikai, kunigai, vyskupai ir vienuoliai privalo paliudyti apie šio pašvęsto Dievui gyvenimo prasmingumą ir grožį. Džiaugsmingas, autentiškas, gilus, susirūpinęs dėl kitų, turintis santykio su Jėzumi patirtį ir tuo noriai besidalijantis su kitais – to iš mūsų, einančių pašaukimo keliu, laukia jaunimas ir kiekvienas tikintysis. Gražios širdies – kupinos tikėjimo, evangelinio gyvenimo pavyzdžio – persmelktos tarnystės dvasios, o ne „mandrų“ dvasingų rūbų reikia šiandien pasauliui.

Apibendrinant. Tiek galvojančiam stoti į seminariją, tiek ką tik įstojusiajam, kaip jau skaitėte, iššūkių pakanka, o ir šį trukdžių sąrašą galima būtų dar pratęsti. Mano asmeninė pašaukimo atradimo į kunigystę patirtis remiasi 3 pagrindiniais dalykais:

  • Įkvepiantis kunigo tarnystės pavyzdys;
  • Jaunimo bendruomenė;
  • Asmeninė malda.

Į tai, manyčiau, ir reiktų atkreipti dėmesį mūsų parapijose, galvojant apie būsimus seminaristus. Jie nori matyti autentiškai tikintį, užsidegusį noru skelbti Evangeliją ir džiaugsmingai tarnaujantį kunigą (aišku, taip pat seminaristą ar vienuolį), pas kurį būtų galima drąsiai ateiti išpažinties ar asmeninio pokalbio.

Jiems reikia bendruomenės – choras, patarnautojai, skautai, ateitininkai, maldos grupelės ar pan. – kad galėtų būti tikinčių ir aktyviai veikiančių bažnyčioje bendraamžių gretose. Tai diskusijų gyvenimiškais ir tikėjimo klausimais vieta, prasmingo laiko leidimo ir vienas kito palaikymo galimybė.

Eriko Ovračenko / „BNS Foto“ nuotrauka

Ir galiausiai – visas pastangas vyskupijų, dekanatų, parapijų ar pastoracinių centrų renginiuose reikia sutelkti į asmeninės maldos skatinimą. Reikia liudyti apie maldos galią ir poreikį, reikia burti jaunimo maldos grupeles ir mokyti bendrauti su Jėzumi asmeniškai bei bendruomenėje. Tikslas būtų pasiektas, jei jaunas žmogus maldoje Jėzaus nuoširdžiai paklaustų: „Ką man daryti su savo gyvenimu, koks yra mano gyvenimo pašaukimas, kad pats būčiau laimingas ir kitiems pasitarnaučiau? Kokia, Dieve, Tavo svajonė dėl mano gyvenimo?“

Ar šitie sunkumai įveikiami? Tai žinoma! Žengiant pirmuosius žingsnius seminarijoje, į pagalbą jaunuoliui ateina visa komanda – kunigų ir pasauliečių savo srities specialistų, kurie palydi į geresnį savęs pažinimą bei nereikalingų baimių demaskavimą ir atmetimą, nemažai laiko skiriama maldai, savanorystei ir įvairių įvairiausiems susitikimams bei nesumeluotiems pokalbiams apie kunigystės pašaukimo džiaugsmus bei iššūkius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tegul visi sunkumai, trukdantys šiandien atverti seminarijos (ar vienuolyno) duris, būna paskatinimas mums, kurie jau sąmoningai einame krikščioniško, Dievo mums skirto, pašaukimo keliu – tiesiog toliau daryti tai, ką darome, geriausiai – su džiaugsmu ir be murmėjimų, o maldoje – nepaliauti prašyti pjūties šeimininko – Gerojo Ganytojo – siųsti tikrų darbininkų į savo pjūtį.

Tad nepaisant visų nuostabiausių pašaukimams „pritraukti“ skirtų programų, esmė visuomet išliks ta pati – kunigystė – tai slėpinys, į kurį atsiliepti gali padėti autentiškas liudijimas ir malda – „kurioje ir iš kurios gimsta pašaukimai; ir tik per maldą jie gali ištverti ir duoti vaisių“ (Pop. Pranciškus, Regina Coeli, 2013 04 21), kurių taip laukia Dievo, tiesos ir prasmės ištroškęs šiuolaikinis žmogus.