2021 03 24

Asta Kriščiūnaitė-Volbikienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kaip įveikti prieinamumo visiems iliuziją Lietuvos muzikos mokyklose?

Vargonai
Cathopic.com nuotrauka

Scena, klausytojų sustingęs kvėpavimas, mirtina tyla prieš pasigirstančius pirmuosius akordus. Tuos, kuriuos šlifavai mėnesių mėnesiais. Nuo pražios iki paskutinės natos. Nuo to pirmo iki paskutinio iškvėpimo. Gilus panirimas į muziką. Tikslumas, didžiulis emocinis krūvis ir nepaprastas malonumo antplūdis – pažįstama kiekvienam, kuris nors kartą stovėjo scenoje. Ir, žinoma, visa tai vainikuojantys plojimai, įvertinimą reiškiantis klausytojų atsistojimas ar šūktelėjimai „bravo!“ Tai kiekvieno atlikėjo svajonė. Pastiprinanti jį užliejančią euforiją, katarsį. Tu pakyli nuo instrumento, atsigręži į žmones ir sugeri visą jų siunčiamą energiją tau. Nusilenki. Giliai. Su didžiuliu dėkingumu, nes žinai, kad be jų nebūtų tavęs.

Toks jausmas apima stebint ir klausant Leifą Ove Andsnesą, Martha Argerich ar Khatia Buniatishvili, kurią „The Guardian“ apibūdina kaip vieną labiausiai įkvepiančių muzikai menininkių šiandien. Jie visi tarsi įkūnija paveikslą žmogaus, kuris išpildė savo troškimą, pašaukimą ir talentą. Jie yra iš tų, kurių Lietuvoje priskaičiuojama vos keletas procentų, kurie nemeta muzikos mokyklos, kurie ją baigę neparduoda instrumento ir toliau sėkmingai tęsia muziko profesionalo karjerą. 

O kaip su likusiais procentais? Ar šiandien apie juos kas nors diskutuoja? Ar jie ir lieka tik statistika, pilkąja zona? Svarbu pastebėti, kad jų, pašauktųjų, yra tiek mažai, kad toji likusi dauguma Lietuvoje turi žaisti pagal jų standartus. Ir neretai tie standartai tampa vaiko nemeilės muzikai ar net sau priežastimi. Keista, kaip muzikos mokykla, būdama neformaliojo vaikų švietimo segmentu, gali išugdyti nemeilę, kur regis turėtų klestėti vaiko saviraiška su muzikos pagalba? Ir man, jau gerą dešimtmetį tyrinėjančiai tą pilkąją zoną – keista. Todėl kviečiu šiandien pasikalbėti tema, kuri iki šiol Lietuvoje yra tabu – kodėl šiandien muzikos mokyklose prieinamumas visiems tėra daugiau teorija nei praktika? 

Vakarų Europoje, Skandinavijoje profesionalus muzikinis švietimas pasiekiamas kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo jo prigimtinių, fizinių ir mentalinių galimybių, tai yra jo teisė apibrėžta įstatymiškai. Muzikinis švietimas yra atviras kiekvienam, toks, kokio siekia ir Lietuva. Ir per trisdešimt, ypač per pastaruosius penkiolika metų, muzikos mokyklų veidas pasikeitė stipriai. Turbūt labiausiai dėl to, kad tapus neformaliojo vaikų švietimo dalimi 2005 m. muzikos mokyklos prarado teisę nepriimti ir atmesti visus „netinkamus“. Nors iki šiol ir galime pamatyti simbolišką stojamųjų egzaminų terminą kvietimuose mokytis, bet jis likęs be turinio ir prasmės. 

Unsplash.com nuotrauka

Galbūt tik kaip paguoda tiems, kurie ilgisi „anų laikų“, kai į muzikos mokyklą pakliūti buvo tik pateptųjų teisė ir mokykla galėjo rinktis, kas iš tos gausos turės galimybę mokytis. Toks tarsi dievų žaidimas ruošiant profesionalius atlikėjus. Ir užbėgdama už akių noriu pabrėžti, kad profesionalo rengimas ir profesionalus ugdymas nėra tapatūs dalykai. Iš čia ir kyla didžiausias nesusikalbėjimas šiandien atsakant į klausimą – ko siekiame?

Paminėti pokyčiai muzikos mokyklas ištiko taip netikėtai ir visiškai nepasiruošus, kad dar ir šiandien ne visi atsikvošėjo kur atsidūrė, kam priklauso ir kokią misiją atliepia. Ir iš visos jau šiandien muzikos mokyklas pasiekiančios vaikų įvairovės kaip senais gerais laikais norima užauginti mocartus. Iš visų padaryti konkursų laureatus. Scenos žvaigždes. O jei vaikas priešinasi, spaudžiama tol, kol jis padaro, ko prašomas, arba atsisako mokytis muzikos. Dažniausiai apie trečiuosius mokymosi metus. Moksliškai apibūdinant tokią situaciją – neformalusis muzikinis vaikų švietimas vis dar nepajėgia visavertiškai įtraukti vaikų atliepiant jų individualius poreikius, bet siekia daugiau integruoti juos į sistemą, t. y. ne sistemą pritaikyti prie besimokančiųjų, o besimokančiuosius pritaikyti prie sistemos.

Ši problema yra sisteminė ir plačiai paplitusi. Muzikos mokyklų steigėja, savivaldybė, vertindama įstaigų darbo kokybę, naudoja kiekybinį instrumentą, kuris visiškai netinkamas ir iki šiol yra nekvestionuojamas. Inertiškai tebegaliojanti plika statistika: kiek konkursų, festivalių ir medalių mokykla prikaupė. Bet nė vienas lentelės vertintojas nė nenumano, kaip tokie sąrašai gimsta. Taip ir užsisuka begalybės ratas ir visi jame lieka įkalinti – vadovai, mokytojai, mokiniai ir jų tėvai: vertinamas rezultatas neaprėpia neformaliojo vaikų švietimo siekiamybės – „ugdyti kompetencijas, teikiančias galimybių asmeniui tapti aktyviu visuomenės nariu, sėkmingai veikti visuomenėje, padėti tenkinti pažinimo ir saviraiškos poreikius“ (Neformaliojo vaikų švietimo koncepcija, 2012). 

Kas palaiko sistemos stagnaciją ir ką turėtume permąstyti

Dėmesys muzikos mokyklose sutelktas tik į profesinių kompetencijų ugdymą, edukacines (mokymosi), socialines ir asmenines kompetencijas paliekant užribyje kaip antraeiles arba apskritai jas nuvertinant ar neigiant esant būtinas. Iki šiol pernelyg dažnai muzikos mokykla visuomenėje ir pačioje institucijoje suvokiama tik kaip įstaiga, į kurią vaikas ateina išmokti (profesionaliai) groti instrumentu. Natūralu, kad atsakas – mokyti groti. Tačiau toks požiūris dabartiniame pasaulyje yra pernelyg siauras ir nepakankamas, mechaniškas, klasifikuojantis besimokančiuosius, stokojantis kūrybiškumo, pokyčių ir žinių įvairovės, orientuotas tik į profesinių žinių perteikimą, priėmimą, įsiminimą ir (at)kartojimą, pvz., viešų atsiskaitymų metu. Muzikos mokyklose mokiniams pristatoma tikrovė dažnai pateikiama, tarsi ji būtų nekintanti, statiška, suskaidyta ir nuspėjama arba komentuoja mokinių egzistencinei patirčiai visiškai tolimus dalykus. Būtina akcentuoti, kad iki šiol muzikos teorijos pamokose galime aptikti D. Ūsaitės „Solfedžio“ (1996), R. Kašponio „Solfedžio“ (pirmą kartą išleista 1969 m.) vadovėlius – daugiau nei 20 metų senumo ir savo turiniu gerokai nutolusius nuo neformaliojo vaikų švietimo idėjų arba visiškai neatitinkančius jų. Taip pat likusios laikmečio neatitinkančios ugdymo formos ir formaliojo vertinimo sistema.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Besimokančiojo rezultatas Lietuvoje = mokytojo darbo rezultatas. Iki šiol dominuoja nuostata, kad apie mokytoją nuspręs pagal tai, kaip jo mokiniai groja. Bet ši nuostata nėra nekintanti aksioma. Pavyzdžiui, Norvegijoje dominuoja kur kas platesnis požiūris – stiprus pasitikėjimas mokytoju. Ir kai tau 30 ar 60, nereikia niekam įrodinėti, kad tu esi geras ir gali „kietai“ painterpretuoti ir dar į savo mokinį meistriškai sudėti visą tą gėrį, kad būtų tikrai akivaizdu, jog kad interpretacija yra tavo, o ne to aštuonmečio žmogaus. Vaikams sudaromos sąlygos augti, kiekvienam individualiai pagal savo galimybes. Kam norisi turėti hobį, o kai kam – siekti profesionalo aukštumų. Gerbiamas kiekvienas vaikas ir jį ugdantis mokytojas: nėra geresnių ir prastesnių, silpnesnių ar stipresnių, vietos atsiranda visiems. Ir tai išties siektina geroji patirtis, kuri pamažu reiškiasi ir Lietuvoje, tačiau, deja, vis dar nėra dominuojanti. 

Mokytojo profesija – viena sudėtingiausių profesijų, nes rezultatas auga kitame žmoguje. Dažnai lieki nematomas, nepastebimas, šešėlyje. Tas, kuris visada „serga“, kad pasisektų. Padrąsina, padeda ieškoti,  sudaro visas sąlygas saviraiškai, eksperimentavimui, iššūkiams ir klaidoms, t. y. neužkerta tam kelio ir nesiima pats viską daryti už savo ugdytinį. Taip pat padeda mokytis ir palieka daug erdvės vaiko balsui, jo pasauliui, jo patirčiai, užsipildo matydamas, kaip vaikas susipažįsta su savimi, savo stiprybėmis, silpnybėmis, talentais, kaip jis konstruoja ir iškonstruoja save, kaip jis priima visą gyvenamą pasaulį ir save jame. Tokiame būvyje negirdėti tavo „“, visada egzistuoja tik „mes“. Vienas dėl kito. Kartu. Tačiau kartais atsitinka taip, kad mokytojo ego yra didesnis už pedagoginį pašaukimą, ir muzikos mokyklos nėra išimtis, o kartais tampa net norma, tuo labiau kad pati sistema tai išprovokuoja ir palaiko. Tokio tipo pedagogai visada nori būti matomi. Ryškūs. Jie visada pabrėžia, kad čia „mano“ ir „čia padariau“, „čia mano nuopelnas“, „čia mokiau“, „čia interpretavau“. Jie visada, paklausti apie darbą, pasakoja apie save. Kalba apie pedagogiką, kur nėra vaikų. Jiems ganėtinai sunku su savimi, nes jie, kaip ir jų mokiniai, nuolat kupini baimių patirti nesėkmę. Sunku ir jų kolegoms. Kolektyve, kuriame atsiranda nors keli egocentriški mokytojai, susidaro apsunkintos sąlygos sukurti bendradarbiavimu grįstą kultūrą, nes jie karštai kovoja už savo būvį ir sistemos nekintamumą ne dėl to, kad tiki tuo, ką daro, bet dėl to, kad nori būti ir išlikti svarbūs. Ir tai mūsų stipriai sergančios sistemos šalutinis poveikis. 

Besimokantysis traktuojamas kaip tuščias indas. Besimokantysis į diskusiją įneša daugybę pirmojo lygio patirties ir net šiek tiek žinių, kas turėtų būti gerbiama, atpažįstama ir pripažįstama. Juk vaiko pašaukimas – būti Subjektu, kuris veikia ir keičia visuomenę. Todėl neatsitiktinai apibrėžtas muzikos mokyklų ugdymo tikslas – išlaisvinti žmogaus potencialą, nepriklausomai nuo to, ar jam baigus muzikos mokyklą jis bus atlikėjas, gydytojas ar pardavėjas. Ir šiandien vaiko-objekto niekas negina. Niekas negina vaikų, kurie išnaudojami suaugusiųjų poreikiams tenkinti, kuriais yra manipuliuojama. Tai pažeidžia jauno žmogaus integralumą bei skatina jį atsižadėti savasties.

Visi paminėti segmentai, kurie gali veikti pavieniui arba visi kartu, dar 1970 m. buvo sukritikuoti edukologijos guru P. Freire ir pavadinti engiamųjų pedagogika. Ši kritika tuomet pasuko švietimo vairą humanistinės pedagogikos kryptimi. Lietuvoje, prabėgus net 50 metų, ji vis dar laikoma siekiamybe.  Muzikos mokyklų išlikimo status quo. Ir šis pasyvus būvis yra didžiausia grėsmė, kokią tik gali sau šiandien sukelti pati sistema iš vidaus. Muzikos mokyklų nekintamumas, uždarumas ir elitiškumo palaikymas nesustabdo pasaulio kismo ir evoliucijos, bet palengva jas išstumia „iš žaidimo“ į užmarštį. Delsimas permąstyti aukščiau paminėtus segmentus sudaro sąlygas lygiagrečiai rastis naujoms alternatyvoms, naujoms formoms, kurios, būdamos nepasiekiamos muzikos mokyklose, bus pasiekiamos jau kitur kiekvienam vaikui ar net suaugusiajam, nepaisant jo prigimtinių, fizinių ir mentalinių galimybių. Tai yra žmogaus teisė. Galbūt to nenori girdėti muzikos mokyklos, bet girdi visas likęs pasaulis, kuris tikrai ras būdų užpildyti besiveriančias tuštumas.