Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Kaip Japonija pateko į krizę. Ištrauka iš J. Diamondo knygos „Sumaištis“

Jared Diamond. Leidyklos „Kitos knygos“ nuotrauka

Žymiausias civilizacijų istorikas Jaredas Diamondas parašė naują knygą „Sumaištis. Kaip šalys išgyvena krizes“ (vertė Vytautas Grenda, leidykla „Kitos knygos“). „Ginklų, mikrobų ir plieno“ – knygos, laikomos viena svarbiausių norint suvokti civilizacijų raidą, – autorius dabar paaiškina, kaip įvairių krizių ištiktoms šalims pavyksta atsigauti įgyvendinus pasirinktines permainas.

Pateikiame knygos ištrauką apie Japoniją, kur J. Diamondas aptaria, kodėl Japonija ilgą laiką istoriškai buvo izoliuota nuo kitų kraštų ir kaip šią šalį ištiko viena didžiausių krizių – ji buvo priversta atverti savo sienas pasauliui.

Japonija – pirmoji neeuropietiška šalis, gyvenimo lygiu, pramonės išsivystymu ir technologijomis prilygusi Europos ir užjūrio neoeuropietiškoms visuomenėms (JAV, Kanadai, Australijai ir Naujajai Zelandijai). Šias visuomenes ji šiandien primena ne tik ekonominiais ir technologiniais laimėjimais, bet ir daugeliu politinių bei visuomeninių panašumų: pavyzdžiui, turi parlamentinę demokratinę santvarką, yra pasiekusi aukštą raštingumo lygį, o jos gyventojai iš vakariečių perėmė drabužių stilių ir muziką, ir dabar ji gyvuoja kartu su tradicine japoniška. Tačiau kitkuo, ypač visuomene ir kultūra, Japonija nuo Europos vis dėlto skiriasi labiau, nei tenykštės šalys – vienos nuo kitų. Visai nenuostabu, kad japonų visuomenė turi tokių neeuropietiškų bruožų. Būtent to ir galima tikėtis, nes Japoniją nuo Vakarų Europos skiria 13 000 kilometrų, be to, jai daug įtakos padarė ilgą bendrą istoriją turinčios Azijos žemyno kaimynės (ypač Kinija ir Korėja).

Iki 1542 metų Japonija išvis nepatyrė Europos įtakos. Tolesnis laikotarpis, 1542–1639 metai, buvo susijęs su Europos ekspansija į užjūrio kraštus, ir tada ši jau darė įtaką (nors tam kažkiek trukdė didelis atstumas), o paskui iki 1853 metų Europos įtaka buvo mažesnė. Daugumą šiuolaikinių europietiškų bruožų Japonijos visuomenė įgijo tik po 1853 metų. Žinoma, jie tradicinę Japoniją pakeitė nevisiškai – daug kas išsilaikė. Taigi ji, kaip ir išlikusieji per „Kokosų giraitės“ gaisrą bostoniečiai arba Britanija po Antrojo pasaulinio karo, ir labiau nei kitos šešios šioje knygoje aptariamos visuomenės, yra mozaika, susidariusi iš senosios ir naujosios tapatybių.

Iki Meidži restauracijos tikrasis Japonijos valdovas buvo titulą paveldintis karinis diktatorius, vadinamas šiogūnu, o imperatorius valdė tik nominaliai ir tikros galios neturėjo. Nuo 1639 iki 1853 metų šiogūnai ribojo Japonijos ryšius su užsieniečiais, tęsdami seną geografinės salyno padėties nulemtą šalies tradiciją gyventi izoliuotai, nors anksčiau izoliacija nebuvo tokia griežta. Pažiūrėjus į pasaulio žemėlapį ir palyginus Japonijos geografiją su Britų salų, ta izoliacijos tradicija iš pradžių gali atrodyti netikėta.

Žvelgiant paviršutiniškai, Japonijos salynas atrodo netoli vakarinės Eurazijos pakrantės iškilusių Britų salų geografinis atitikmuo, tik nusidriekęs netoli rytinės pakrantės. (Tiesiog pažiūrėkite į žemėlapį ir įsitikinsite.) Japonija su Britanija regisi daugmaž panašaus ploto, abi yra netoli Eurazijos žemyno, taigi galima tikėtis, kad jų ryšių su žemynu istorija panaši. Tačiau iš tikrųjų nuo Kristaus laikų į Britaniją iš žemyno buvo surengtos keturios sėkmingos invazijos, o į Japoniją – nė vienos. Ir atvirkščiai: Britanijos karinės pajėgos nuo 1066 m. po Kr. įvykusio normanų užkariavimo laikų kiekvieną šimtmetį dalyvavo kokiuose nors žemyne vykusiuose karuose, o Japonijos kariuomenės iki XIX amžiaus pabaigos, išskyrus du trumpus laikotarpius, žemyne nekariavo. Jau daugiau nei prieš 3000 metų, bronzos amžiuje, Britanija gyvai prekiavo su žemynine Europos dalimi; britų Kornvalio kasyklos europiečiams buvo svarbiausias bronzai gaminti naudojamo alavo šaltinis. Prieš šimtmetį ar du Britanija buvo reikšmingiausia pasaulio prekybai šalis, o Japonija su užsieniu vis dar prekiavo nedaug. Iš kur šie didžiuliai skirtumai, tarsi prieštaraujantys paprastiems geografija grįstiems lūkesčiams?

Prieštaravimą galima paaiškinti svarbiomis geografinėmis ypatybėmis. Nors iš pirmo žvilgsnio Japonija ir Britanija atrodo panašaus ploto ir nuošalumo, iš tikrųjų Japonija yra penkis kartus toliau nuo žemyno (už 177 kilometrų, o Britanija – už 35), 50 proc. didesnio ploto, o jos dirvožemis daug derlingesnis. Taigi Japonija Britaniją pranoksta ne tik gyventojų skaičiumi, kuris dabar daugiau nei dvigubai didesnis, bet ir pagal žemės ūkio maisto produktų kiekį, taip pat medienos ir pakrančių jūros produkcijos mastą. Kol nebuvo šiuolaikinės pramonės, kuriai reikia importinės naftos ir metalų, Japonija pagrindiniais ištekliais daugmaž apsirūpindavo pati, tad jai, kitaip nei Britanijai, prekiauti su užsieniu reikėjo nedaug. Tokios buvo Japonijos izoliacijos geografinės prielaidos. Ji laikėsi atsiskyrusi beveik per visą istoriją, o nuo 1639 metų – dar labiau nei anksčiau.

Kiniją europiečiai pirmąsyk pasiekė 1514 m. po Kr. atplaukę jūra, o 1542 metais jūros keliais pirmą kartą atvyko ir į Japoniją, kuri tada jau šiek tiek prekiavo su Kinija ir Korėja. Nuo tada šalis ėmė prekiauti su keturiomis europiečių grupėmis: portugalais, ispanais, olandais ir britais. Tiesiogiai Japonija su Europa neprekiavo: prekyba vyko Kinijos pakrantės ir kitų Pietryčių Azijos regionų nausėdijose. Šie ryšiai su europiečiais paveikė įvairias Japonijos visuomenės gyvenimo sritis – nuo ginklų iki religijos. Įspūdis, kurį japonams padarė pirmieji 1542 metais į Japoniją atplaukę ir primityviais šautuvais antis šaudyti pradėję nuotykių ieškotojai portugalai, buvo toks didelis, kad vietiniai užsidegė gamintis šaunamuosius ginklus patys. 1600 metais jau jokia kita pasaulio šalis neturėjo tiek daug ir tokių gerų šaunamųjų ginklų kaip Japonija. 1549 atvyko pirmieji krikščionių misionieriai, ir iki 1600 metų šalyje atsirado 300 000 krikščionių.

Unsplash.com nuotrauka

Tačiau šiogūnai turėjo priežasčių nerimauti ir dėl Europos įtakos apskritai, ir, konkrečiau, dėl krikščionybės. Europiečius imta kaltinti, esą jie kišasi į Japonijos politiką ir tiekia ginklus su valdžia kovojantiems vietiniams maištininkams. Katalikai mokė netoleruoti kitų religijų, valdžiai įsakius liautis neklausė, be to, japonų buvo laikomi ištikimais svečios šalies valdovui (popiežiui). Taigi tuometinis šiogūnas, nukankinęs tūkstančius japonų krikščionių, tarp 1636 ir 1639 metų nutraukė daugumą Japoniją su Europa siejusių ryšių. Krikščionybė buvo uždrausta, o japonai beveik nebegalėjo nei nukeliauti, nei juolab emigruoti į užsienį.

Pučiant nepalankiam vėjui toliau į jūrą nuplaukusiems japonų žvejams, priimtiems į europiečių arba amerikiečių laivus ir paskui sugebėjusiems grįžti į Japoniją, dažnai būdavo skiriamas namų areštas arba draudimas pasakoti apie patirtį užsienyje. Buvo uždrausta šalyje lankytis užsieniečiams, nors išimtis padaryta į tam tikrą teritoriją Nagasakio uostamiestyje įleidžiamiems kinų pirkliams ir į Nagasakio uosto akvatorijoje esančią Dedžimos salą galintiems patekti pirkliams olandams. (Tie olandai buvo protestantai, todėl Japonija jų krikščionimis nelaikė.) Olandų pirkliams buvo įsakyta kas ketverius metus į šalies sostinę atgabenti duoklę, vykstant tam tikru nurodytu keliu, kuriame juos akylai stebėdavo tarsi pavojingus sandariame inde laikomus mikrobus. Kai kuriems Japonijos domenams pavyko išlaikyti prekybos ryšius su Korėja, Kinija ir Riūkiū salomis už kelių šimtų kilometrų į pietus nuo Japonijos, – viena iš jų yra Okinava. Kartkartėmis į Japoniją prekybos reikalais atvykdavo korėjiečių, visuomenei sudarant įspūdį, kad šios viešnagės pakenčiamos kaip būdas iš Korėjos priimti „duoklę“. Tačiau visi šie ryšiai buvo nedidelio masto.

Nyderlandai su Japonija prekiavo nedaug, be didesnių ekonominių pasekmių, tačiau šaliai tai buvo reikšminga, nes olandų pirkliai tapo svarbiu žinių apie Europą šaltiniu. Privačios japonų mokyklos, be kitų mokymo kursų, siūlė vadinamąsias olandiškąsias studijas. Studijuojantiems buvo suteikiama iš Nyderlandų gautų praktinių ir mokslinių žinių, ypač iš Vakarų medicinos ir astronomijos, taip pat mokomasi apie žemėlapius, topografiją, šaunamuosius ginklus ir sprogmenis. Japonijos valstybiniame Astronomijos biure veikė tarnyba, kurios uždavinys buvo versti į japonų kalbą olandiškas knygas šiomis temomis. Daug žinių apie išorinį pasaulį (kartu ir Europą) į Japoniją patekdavo per Kiniją, jų buvo gaunama ne tik iš kiniškų knygų, bet ir iš europietiškų, kurias kinai išversdavo į savo kalbą.

Trumpai kalbant, iki 1853 metų Japonija su užsieniečiais palaikė tik ribotus, valdžios kontroliuojamus ryšius.

***

1853 metais Japonija anaiptol nepanėšėjo į dabartinę ir net buvo kitokia nei 1900 metais. Šie skirtumai svarbūs. Šiek tiek panašiai kaip Europoje viduramžiais, 1853 metais jos visuomenė vis dar buvo feodalinė ir hierarchiška, o žemė – padalyta į domenus, valdomus vadinamųjų daimių (daimyō), kurie turėjo daugiau galios nei žemvaldžiai viduramžių Europoje. Valdžios hierarchijos viršūnėje stovėjo šiogūnas iš nuo 1603 metų valdžiusios Tokugavų dinastijos, kuri valdė ketvirtadalį visos žemės, naudojamos ryžiams auginti. Norėdami vesti, persikraustyti, pastatyti ar suremontuoti tvirtovę, daimiai turėdavo gauti šiogūno leidimą. Kas antrus metus jie kartu su vasalais privalėjo praleisti šiogūno sostinėje, patys apmokėdami dideles su tuo susijusias išlaidas. Dėl to šiogūno ir daimių santykiai buvo įtempti, tačiau Tokugavų laikais šalyje kilo ir kitų bėdų: jas užtraukė didėjantis šiogūno išlaidų ir pajamų skirtumas, dažnėjantys maištai, urbanizacija ir stiprėjanti pirklių klasė. Tačiau Tokugavų šiogūnai, įveikdami sunkumus, valdžioje išsilaikė 250 metų. Šiaip pavojus būti nuverstiems jiems negrėsė, tačiau valdžią jie vis dėlto prarado įvykus kitokiam sukrėtimui – atėjus vakariečiams.

Prielaidas daryti spaudimą Japonijai sudarė jau anksčiau Vakarų pradėtas spaudimas Kinijai, kuri vakariečių trokštamų prekių gamino kur kas daugiau už Japoniją. Europiečiai vartotojai ypač norėjo kinų arbatos ir šilko, tačiau dalykų, kurių Kinija būtų norėjusi gauti mainais, Vakarai pagamindavo nedaug. Taigi didelį deficitinį prekybos balansą europiečiai turėjo atlyginti laivais į Kiniją gabendami sidabrą. Ieškodami būdo sumažinti sidabro atsargų nuostolius, britų pirkliai sugalvojo gudrų planą iš Indijos atgabentą nebrangų opijų pardavinėti Kinijai pigiau, nei ši būtų galėjusi įsigyti iš savų šaltinių. (Ne, tokia britų opijaus politika nėra išgalvotas antivakarietiškas šmeižtas: tai tikri ir, jei norime suprasti šiuolaikinę kinų nuostatą dėl Vakarų, nepamirštini įvykiai.) Nenuostabu, kad Kinijos valdžia paskelbė opijų pavojingu sveikatai, uždraudė importuoti ir pareikalavo europiečių kontrabandininkų atiduoti visas jo atsargas, laikomas laivuose, nuleidusiuose inkarą prie Kinijos pakrantės. Britanija paprieštaravo, kad taip elgdamiesi kinai neteisėtai varžo prekybą.

Unsplash.com nuotrauka

Dėl to 1839–1842 metais tarp Britanijos ir Kinijos kilo Opijaus karas – pirmas karinis konfliktas su Vakarais, kuriame Kinija galėjo rimtai išbandyti savo jėgas. Paaiškėjo, kad priešininkės sausumos pajėgos ir laivynas daug geriau apginkluoti ir parengti nei Kinijos, nors ši buvo kur kas didesnė šalis ir turėjo daugiau gyventojų. Taigi Kinija pralaimėjo ir buvo pažeminta: turėjo daryti nuolaidas, sumokėti didelę kompensaciją ir pasirašyti sutartį, pagal kurią privalėjo britų prekybai atverti penkis savo uostus. Tada tokias pačias nuolaidas iš Kinijos išsireikalavo ir Prancūzija bei JAV.

Sužinojusi apie įvykius Kinijoje, Japonijos valdžia pabūgo: jai atrodė, kad tik laiko klausimas, kada kuri nors galinga Vakarų šalis ir iš jos pareikalaus sutarties dėl panašios prekybai atvirų uostų sistemos. 1853 metais taip ir atsitiko, o ta Vakarų šalis buvo JAV. Kodėl iš galingų Vakarų valstybių būtent JAV turėjo paskatų pirmoji tapti priešiška Japonijai? Priežastis – 1848 metais jos užkariautoje anksčiau Meksikai priklausiusioje Kalifornijoje aptikus aukso, Ramiojo vandenyno pakrantę užplūdo amerikiečių laivai. Tada banginiaujančių ir prekiaujančių amerikiečių laivų pagausėjo ir visame vandenyne. Neišvengiamai kažkiek jų suduždavo, ir dalis tokių nelaimių atsitikdavo vandenyse netoli Japonijos. Taip šiek tiek jūreivių patekdavo į Japoniją, o ten juos pagal Tokugavų izoliacijos politiką užmušdavo arba suimdavo. Tačiau JAV norėjo, kad tie jūreiviai ten būtų ginami ir gautų pagalbos, o amerikiečių laivai Japonijoje galėtų įsigyti akmens anglių.

Taigi JAV prezidentas Millardas Fillmore’as į Japoniją pasiuntė komodorą Matthew Perry su keturių laivų flotile. Du iš tų laivų buvo už visus tuometinius japonų laivus nepalyginamai pranašesni patrankomis ginkluoti kariniai garlaiviai. (Japonija neturėjo ne tik garlaivių, bet net ir apskritai jokių garo mašinų.) 1853 metų liepos 8 dieną Perry su flotile nekviestas įplaukė į Edo įlanką (dabar vadinamą Tokijo), nepaklusęs japonų paliepimui trauktis perdavė prezidento Fillmore’o laišką su reikalavimais ir pareiškė dėl atsakymo grįšiąs kitąmet.

Matthew Perry. Wikipedia.org nuotrauka

Perry’io pasirodymas ir atviras jo grasinimas neįveikiama jėga Japonijai buvo įvykiai, atitinkantys mūsų krizės sąvokos apibrėžimą, – rimtas jėgų išbandymas, per kurį senieji būdai sunkumams įveikti nebetiko. Perry’iui išplaukus, šiogūnas išplatino Fillmore’o laišką daimiams, norėdamas sužinoti jų nuomonę, koks atsakas būtų geriausias; jau vien tai buvo neįprasta. Jie pateikė įvairių pasiūlymų, kuriuos siejo ne tik bendras troškimas išlaikyti Japoniją izoliuotą, bet ir suvokimas, kad apsiginti nuo Perry’io karo laivų beveik neįmanoma. Taigi kai kurie siūlė leistis į kompromisą, nes tai padės laimėti laiko apsirūpinti vakarietiškais šaunamaisiais ginklais ir gynybai reikalingomis technologijomis. Šis pasiūlymas laimėjo.

1854 metų vasario 13 dieną Perry’iui sugrįžus jau su devynių karo laivų flotile, šiogūnas sutiko pasirašyti pirmąją Japonijos sutartį su Vakarų šalimi. Nors ji sugebėjo išsisukti ir Perry’io reikalavimo sudaryti prekybos sutartį neįvykdė, vis dėlto 215 metų trukusią izoliacijos politiką turėjo nutraukti, nes padarė kitų nuolaidų: atidarė du uostus Amerikos laivams priglobti, viename iš jų leido apsigyventi jos konsului ir pažadėjo žmoniškai elgtis su amerikiečiais jūreiviais iš sudužusių laivų. Po JAV panašias sutartis su Japonija ilgai netrukus pavyko sudaryti ir britų, rusų bei olandų Tolimųjų Rytų laivynų vadams.