2020 10 30

Holger Lahayne

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kaip jūs drįstate?

Holgeris Lahayne. Martino Kaminsko nuotrauka

Prieš gerus metus, 2019 m. rugsėjo 23 d., JT klimato viršūnių susitikime Niujorke švedė Greta Thunberg pasaulio lyderiams rėžė trumpą, bet labai piktą kalbą. Garsia fraze tapo jos kelis kartus pakartotas klausimas „How dare you?“ – kaip jūs drįstate?

Susitikimo tribūnoje jaunoji aktyvistė pasisakė kaip pasaulio jaunimo atstovė. Priešprieša buvo ryški: mes – ateities karta, pasaulio jaunimas, baiminamės dėl klimato kaitos ir atšilimo pasekmių, o jūs – (maždaug) tėvų ir senelių karta, visi tie, kurie dabar esate valdžioje, nedrįstate priimti radikalių sprendimų. Tai va, sulaukėme laikų, kai vaikai jau iš aukščiausių tribūnų akis drasko. Vaikai. Tie, kurie gimsta. Nes yra vaikų, daug jaunesnių už Gretą, kuriems jokios tribūnos nesuteikiamos. Jie net negimsta. Jų nėra tarp mūsų, jų veidai ir vardai nežinomi. Įsivaizduokime fiktyvią šių vaikų kalbą mums, argi ji negalėtų nuskambėti panašiai kaip jaunosios švedės? Pasinaudodami Gretos Thunberg teiginiais ir pritaikydami juos ne klimato kaitai, o negimusiųjų aborto temai, atverkime burną už nebyliuosius (žr. Patarlių 31, 8 ir Gretos Thunberg kalbą).

„Mes atidžiai stebėsime jus. Visa tai – neteisinga. Mes neturėtume būti čia, danguje. Mes dabar turėtume būti kitapus, žemėje, mokykloje. Jūs sakote, kad į vaikus dedate visas savo viltis. Kodėl nedėjote į mus? Kaip jūs drįstate? Jūs savo tuščiais žodžiais pavogėte mūsų svajones ir sunaikinote mūsų vaikystę. Mes nebuvome iš tų laimingųjų, kurie gimė. Mes kentėjome, mes mirėme ir tautos sumažėjo. Prieš septyniasdešimt metų prasidėjo masinis žudymas, o jūs kalbate vien apie pinigus ir sekate pasakas apie už viską labiau vertinamas žmogaus teises. Kaip jūs drįstate?

Mokslas jau senai įrodė mūsų genetinį savarankiškumą. Jūs visi žinote, kad mes – žmonės. Kaip drįstate nuo mūsų nusigręžti ir tvirtinti, kad darote pakankamai daug, nors niekur nematyti reikiamų politinių ir teisinių sprendimų? Jūs sakote, kad girdite mus ginančiuosius ir suprantate problemos rimtumą. Jūs kalbate apie tiesos sakymą, bet tokiomis kalbomis tik mus nuviliate ir liūdinate ir mes negalime jumis pasitikėti. Nes jei tikrai suprantate situaciją ir nieko nedarote, tai jūs blogi. Ir mums vis labiau atrodo, kad taip ir yra.

Dabar jūs mėgstate tvirtinti, jog pakanka padėti toms moterims, kurios mus patiria kaip asmeninę krizę. O jeigu tos pagalbos atsisakoma? Jūs netikite draudimų efektyvumu. Bet savo sotų ir patogų gyvenimą apsaugote virtinėmis įvairiausių draudimų. Jūs kalbate apie visuomenės emocinę ir psichinę sveikatą. O mūsų net iš viso nenorite įleisti į šią visuomenę. Jūs rėžiate sudėtingas kalbas apie kompleksines pastangas, o mums reikia tik paprastų: tiesiog nežudykite.

Unsplash.com nuotr.

Jūs išdidžiai cituojate savo žmogaus teisių deklaraciją: „Kiekvienas turi teisę į gyvybę“. Ar mes nesame vienas iš to „kiekvieno“? Jūs švaistotės žodžiais apie „gyvybės kultūrą“, „pagarbą kiekvieno asmens orumui“ ir „teisę į gyvybę“. Mes tais gražiais žodžiais nebetikime. Nes jūs pradėjote vis daugiau kalbėti apie „teisę į nėštumo nutraukimą“ – apie teisę į nužudymą!

Jūs nerimaujate: „gyventojų skaičius kasmet mažėja“. Tai tiesa. Tačiau mūsų vis dar dešimt kartų daugiau, negu miršta keliuose, ir trisdešimt kartų daugiau – negu nuo Covid-19. Tuo tarpu mūsų šansas netekti gyvybės nuo jūsų rankos yra vienas iš septynių. O jūs dabar garsai šaukiate, jog „verta daugybės žmonių laisvę apriboti ir dėl vienos išsaugotos gyvybės“. Jūs veidmainiai! Kodėl to įgyvendinti nepradedate nuo mūsų?

Kaip drįstate girtis kuriamomis galimybėmis negimusiuosius šalinti moderniais medikamentais, o ne išsiurbiant? Ar jūs taip suprantate pažangą? Jūs šlovinate švietimą ir ugdymą, bet pirmiau apsišvieskite patys save: juk šiandien, norėdami išsaugoti teisę „kontroliuoti savo kūną“, jau nebūtinai privalote sunaikinti kitą kūną savyje. Jeigu aukščiausia „žmogaus teisė – turėti pasirinkimą“, tai suteikite šią teisę visiems. Mums dabar jūs ją atimate!

Kasmet mūsų padaugėja bent 40 milijonų. Šie skaičiai jums per daug nepatogūs, kad apie juos kalbėtumėte. Vadinasi, jūs dar nesate pakankamai subrendę pasakyti, kas vyksta. Jūs mus nuviliate. Tačiau jaunimas pradeda suprasti jūsų išdavystę. Visos ateities kartos savo žvilgsnius yra nukreipusios į jus. Jūs negalite toliau apsimetinėti nieko nežinantys; negalite išsisukti, nes šis reikalas jau akis bado. Stenkitės, kaip norite, bet jau nepavyks jo užslėpti, nors ir kaip nepatiktų. Linija jau seniai nubrėžta. Džiaukitės, kad mūsų Tėvas čia, kur mes esame, danguje, yra pasirengęs jums atleisti. Jeigu, žinoma, atgailausite. Pasaulis bunda. Ir pokyčiai artėja, norite jūs to ar ne.“