Kaip katalikai galėtų prisidėti prie susipriešinimo mažinimo

Pasinaudojau proga pamėginti pažadinti žmogų „karo mašinoje“, paklausdama, kaip jaučiasi, kai tokius dalykus rašo; kai skleidžia ir daugina mėšlą, kartoja klišes: sorošinė, donskinė, landsberginė ir pan. Atsisveikindamas tvirtino vis dar netikintis, kad sakau tiesą, jog velionį L. Donskį, deja, gyvai mačiau tik kartą vienoje konferencijoje. O VDU, kur, „savo nelaimei“, mokiausi, tikrai baigiau Katalikų teologijos fakultetą („Tai jūs netgi Dievą tikite“?).

Pokalbis nebuvo malonus, bet naudingas. Iš pirmų lūpų išgirsti, su kokiu virtualiu monstru kovoja kunigas (ačiū Dievui, kol kas mus tai dar stebina). Iš esmės – su neegzistuojančia būtybe, emocijų, perimtų įsitikinimų, baimių ir vaizduotės kūriniu. Gaila žmogaus. Nes save alina ir gaišta laiką, kitus gaišina. Ką jau kalbėti apie „evangelizacinį“ poveikį aplinkai. Nei 10 gerų kitų kunigų pamokslų nesugebės jo neutralizuoti.

Poliarizacijos era

Neabejoju, kad kiekvienas šiandien savo kailiu patiriame gilaus idėjinio susipriešinimo, vadinamosios poliarizacijos, padarinius. Iš politinės sferos ši savi / svetimi būsena prasismelkė į giliausius mūsų būties ir sąžinės kampelius: net ir tikėjimo klausimais daug dažniau aštriai nusveria ne tai, kas jungia, o kas skiria. Nesu tikra, ar kas nors tiksliai žino šios vidinės epidemijos mastą, tačiau išplitusi JAV ši liga paguldė ištisas visuomenes ir Europoje. Įvairių šalių apžvalgininkai tarsi susitarę dejuoja, kad tarp atskirų grupių trūksta gebėjimo klausytis, kritiška laikysena nustumiama į paribį, kad kai kam nėra vietos po saule.

Lietuva nėra nei šio viruso tėvynė, nei vienintelė nukentėjusioji. Klausimas kitas. Ar ji galėtų būti ne problemos, o sprendimo dalis? Ar katalikų bendruomenė, taip labai besididžiuojanti savo tikėjimu bei angažuotumu, jaučiasi atsakinga prisidėti prie to, jog susiskaldymo ne tai kad neliktų, bet bent jau mažėtų? Nejaugi mums gerai taip, kaip yra? Ar tai nekvepia kokia nors erezija?

Šiek tiek socialinės politikos

„Geriausias būdas viešpatauti ir nestabdomam žengti į priekį – sėti beviltiškumo sėklą ir kelti nuolatinį nusivylimą, nors ir maskuojamą tam tikrų vertybių gynimu“, – rašo Pranciškus „Fratelli tutti“, turėdamas omenyje poliarizacijos mechanizmų, patyčių kultūros aštrinimą. „Kaip įmanoma, – tęsia jis, – šioje interesų priešpriešoje, kuri visus supriešina su visais, kur laimėti tolygu sunaikinti, – pakelti galvą ir atpažinti savo artimą arba stotis šalia tų, kurie atsidūrė nuošalyje? Projektas, kurio tikslas – visos žmonijos vystymasis, šiandien skamba kaip iliuzija“ (n. 16).

Socialiniai psichologai ir antropologai ne pirmus metus atlieka tyrimus, ieškodami būdų, kaip sumažinti karščiuojančios visuomenės temperatūrą. Apie tai savo publikacijoje rašo, pavyzdžiui, Kembridžo universiteto mokslininkai, tokie kaip dr. Lee de-Witas, dr. Sanderis van der Lindenas ir dr. Cameronas Brickas, apibendrinantys svarbius pastaraisiais metais JAV ir JK atliktus tyrimus. Noriu juos čia šiek tiek pristatyti.

Pasak autorių, tiek liberalių, tiek ir konservatyvių pažiūrų asmenys linkę savaime skirstytis į ideologinius blokus, informacijos ieško skirtinguose šaltiniuose, bendrauja tik su bendraminčiais, renkasi gyventi skirtinguose kvartaluose. Pastebima, jog neigiamas požiūris vieno į kitą stiprėja. Daugelis demokratų ir respublikonų (vyraujančių JAV politinių jėgų šalininkų), nenorėtų, kad jų vaikas tuoktųsi su kitos partijos šalininku. Vienas tyrimas patvirtino gan akivaizdų faktą: nors dauguma respublikonų sutiko, kad klimato kaita vyksta, tačiau jų parama politiniams sprendimams sumažėjo, kai juos pristatė demokratai. Žodžiu, žmonės linkę remti politiką, kurią siūlo jų grupės nariai; jiems nepatinka idėjos, kurias generuoja „ne jų“ grupės.

Žmonės linkę remti politiką, kurią siūlo jų grupės nariai; jiems nepatinka idėjos, kurias generuoja „ne jų“ grupės.

Tai kas galiausiai supriešina grupes? Esmė ta, kad labiausiai skaldančios temos dažnai yra susijusios su giliais moraliniais įsitikinimais. Klasikinis pavyzdys yra atsakomybės klausimas. Amžinas antagonizmas tarp tų, kurie teigia, jog žmogus daugybės dalykų gyvenime negali kontroliuoti, ir tų, kurie teigia priešingai, kad žmonės patys yra atsakingi už savo gyvenimo rezultatus. Auklėjant vaikus vieniems rūpi skatinti mažamečių smalsumą, kūrybingumą, nepriklausomybę, o kitiems – geras manieras ir pagarbą vyresniesiems.

Tai, kad politinė poliarizacija siejama su moraline, ypač kelia nerimą sociologams. Žmonių moralinės vertybės yra jų giliausi įsitikinimai, už kuriuos jie yra pasirengę kovoti ir mirti. Tad konfliktui sušvelninti reikia formuoti naujas politines pažiūras, gebančias suartinti žmones.

Kai moralinė ar politinė problema susiejama su konkrečia partija, ji gali tapti giliai poliarizuojanti.

Tyrimai atskleidžia ir tai, kad ne moralės pažeidimo pobūdis gali būti svarbiausias vertinimo veiksnys – išties ilgą laiką buvo manoma, jog skirtingų politinių pažiūrų žmonėms kai kurie moralės pažeidimai „sveria“ labiau nei kiti. Buvo nustatyta, kad svarbiausias kriterijus – pažeidėjo politinė (partinė) priklausomybė. Tyrime dalyvavę demokratai buvo linkę labiau nuolaidžiauti demokratams, o respublikonai – respublikonams, ir net labiau nei demokratai. Vadinasi, kai moralinė ar politinė problema susiejama su konkrečia partija, ji gali tapti giliai poliarizuojanti.

Kokie galimi sprendimai?

Nors poliarizaciją galimai paskatino įvairūs politiniai veiksniai, anot tyrėjų, galiausiai ji pasiekė tašką, kai įsijungė kai kurie psichologiniai procesai, formuojantys tapatybės ir grupių savimonę. Tad ir sprendimų derėtų ieškoti ne tik politinėje, bet ir socialinės psichologijos srityse. Štai keletas jų pateikiamų gairių.

Keliama „kontakto hipotezė“, tai yra kviečiama palaikyti kontaktą tarp skirtingų grupių žmonių. Tikimasi, kad vienam kito pažinimas gali sumažinti priešišką išankstinį nusistatymą. Svarbu aiškiai suvokti, jog neužtenka tiesiog stebėti politinių oponentų paskyras socialiniuose tinkluose – ši praktika paradoksaliai gali paskatinti žmogų nuslysti į dar didesnį kraštutinumą.

Norint sumažinti neigiamą išankstinį nusistatymą, reikia užtikrinti tam tikras sąlygas: pavyzdžiui, palaikyti ryšį su daugiau nei vienu grupės nariu, realiai keistis idėjomis ir tarp panašaus socialinio rango asmenų. Pavyzdžiui, Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje buvo pradėtas įgyvendinti „Piliečių asamblėjos“ modelis, įgalinantis prasmingesnius kontaktus tarp konfliktuojančių grupių. Airijos piliečiai tokiu būdu pateikė rekomendacijų dėl požiūrio į klimato kaitą. O britai pasiekė kompromisą, kaip išjudėti iš „Brexit’o“ aklavietės.

Kitas svarbus judesys: pažvelgti į situaciją iš kito perspektyvos. Eksperimentai patvirtina, kad užtenka neilgo pokalbio, įsijaučiant į kito situaciją, kad bent minimaliai pasikeistų žmonių požiūris į problemą. Bėda ta, jog mūsų dienomis turime vis mažiau galimybių vidujai susitapatinti su kitu. Anksčiau spausdintas žodis mums priartindavo daugybės žmonių istorijas. Pavyzdžiui, teigiama, kad literatūra, parašyta iš juodųjų vergų perspektyvos, galėjo prisidėti prie vergovės panaikinimo.

Socialiniai tinklai labiau skatina rinktis kurią nors pusę, nei matyti pasaulį kito akimis.

Deja, šiais laikais dominuojanti komunikacinė terpė – socialiniai tinklai – labiau skatina rinktis kurią nors pusę, nei matyti pasaulį kito akimis. Ir tai įpareigoja tiek šias komunikacijos platformas valdančios įmones, tiek ir vyriausybes rimtai vertinti tokį „šališkumo“ eskalavimą.

Įpareigoja ir mus, paprastus vartotojus, leisti sau daugiau sąmoningumo. Gal derėtų katalikams į sąžinės sąskaitą įtraukti klausimą: ar ugdau kritinį mąstymą ir sveikus įpročius socialiniuose tinkluose? Vienas iš sveikų įpročių galėtų būti rinktis gyvą, o ne virtualų bendravimą, dažnai iškreipiantį žinią. Sulėtinti tempą. Įsigilinti prieš reaguojant. Niekada nepažeisti kito žmogaus orumo. Atpažinti klaidą. Vadovautis išmintimi, ne emocijomis ar savo ego.

Kitas aspektas: grupes pranokstantys tikslai. Seniai žinomas principas teigia, kad tapatybe grįsti konfliktai galėtų atslūgti, iškilus visas grupes vienijantiems tikslams, sukuriantiems bendros tapatybės jausmą. Suartėjimas įmanomas, kai žmonės visi kartu patiria esą kažko didesnio nei vien mano grupė dalis. Būtent šito poreikio įkvėptos įvairios visuomenės šimtmečiais puoselėjo aljansus tarp skirtingų šalių ir kultūrų. Žinoma, aukštesni tikslai visų problemų neišsprendžia. Kai sukuriama grupė, automatiškai randasi ir jai nepriklausančių darinių.

Nereikia daug aiškinti, kokių skaudžių padarinių kartais atneša nacionalinis pasididžiavimas. „Jei norite didžiuotis, didžiuokitės homo sapiens genialumu“, – siūlo mokslininkas R. Dawkinsas. Tačiau kiti kritikuoja abstraktų žmogiškumą: „Jei tiki, kad esi pasaulio pilietis, esi niekur.“ Popiežius Pranciškus viešėdamas Lietuvoje vis kartojo, kaip svarbu atrasti ir puoselėti savo šaknis. O kartu įsilieti į platesnius vandenis, nebijant juose išnykti.

Visuotinei Bažnyčiai ir savo Tėvynei priklausantis katalikas išties yra didžiulis visuomenės turtas.

Vadinasi, Visuotinei Bažnyčiai ir savo Tėvynei priklausantis katalikas išties yra didžiulis visuomenės turtas. Jis paliudija, savo ne visada lengva ir vienareikšmiška patirtimi, kad įmanoma apibrėžta, bet atvira, nuolat besivystanti tapatybė.

„Mes ne tiek įtikinėjame, kiek repetuojame savo priežastis, kodėl kažkuo tikime, – sako sociologas Robbas Willeris. –Manau, kad norint sukurti veiksmingas politines koalicijas tokiais klausimais kaip klimato kaita, imigracija ir nelygybė, reikės visiškai naujų argumentų.“ Gal tokių, kurie savyje talpintų priešybes. Belieka laukti socialinių mokslų pažangos? Ar turime ir kitų išteklių?

Dvasinė plotmė

Nors per istoriją naujos kokybės sprendimus žmonės ne kartą rado dvasinės plotmės įžvalgose ir įkvėpimuose, vis dar esame pratę labiau apeliuoti į savo racionalų protą. Kita vertus, esame verčiami pripažinti, kad dažnai elgiamės neracionaliai, proto argumentai norimo poveikio mūsų elgesiui nepadaro.

Užaugome besirūpindami kuo aukštesniu intelekto koeficientu tikriausiai dėl to, kad jis išties mums laidavo išlikimą ir klestėjimą. D. Wechsleris apie 1940 metus sukūrė IQ nustatymo metodą, iš esmės pagrįstą loginio ir matematinio pobūdžio klausimais, susijusiais su kairiojo smegenų pusrutulio veikla. Šiandien, kai žmonėms tenka konkuruoti su dirbtiniu intelektu, keliamas klausimas, koks yra tas „tikrasis“ intelektas. Jau esame girdėję apie emocinio intelekto koeficientą (EQ), susijusį labiausiai su dešiniuoju smegenų pusrutuliu. Tačiau Howardas Gardneris sukūrė terminą „daugialypis intelektas“, nustatydamas septynis jo tipus, kuriuos vėliau išplėtė iki aštuonių su puse. Kas atsitiktų, klausė Danielis Golemanas, jei galėtume mąstyti pasitelkdami abiejų pusrutulių sinergiją?

Šiandien atsakymas į šį klausimą jau yra. Neseniai paskelbtose mokslinėse publikacijose teigiama: įsijungtų dvasinis intelektas – mąstymo superprocesas, kuris yra susijęs su pusrutulių sinchronizacija ir visų smegenų aktyvavimu. Tyrėjai kalba apie dvasinį kapitalą, įvardina įgūdžius, principus, netgi sukūrė specifinį matavimo testą SIQ.

Vienas iš svarbių įgūdžių yra sakralumo jausmas ir praktinis dvasingumo panaudojimas. Anot Stepheno Covey, dvasinis intelektas yra „vadovas, kuris visus kitus intelektus kreipia laimės link“.

Nors žmonės negali konkuruoti su kompiuteriais savo IQ, nei su gyvūnų EQ, jie yra vieninteliai, galintys kvestionuoti taisykles ir įsivaizduoti įvairias situacijas. Dvasinis intelektas praplečia visas žmonių ribas.

Yosi Amramas, tyręs įvairių religinių tradicijų patirtis, įvardino šias dvasinio intelekto dimensijas: paklusnumas sąžinei, sakralumo pajautimas, dėkingumo ir emocijų jausmas, įvykių prasmės ieškojimas, negatyvo išsiaiškinimas / priėmimas, pasitikėjimo savimi jausmas, savarankiškumas. Kiekvienas, kuris sugeba praktikuoti visas šias dimensijas, gali būti vadinamas dvasingumo Einšteinu.

Beveik visuose tyrimuose kaip kvalifikuojantis elementas pasikartoja terminas „didesnis paveikslas“, suvokimas, kad asmuo yra dalis didesnio paveikslo, kuriame viskas yra susiję, ir tai, kas atsitinka su dalimi, organiškai rezonuoja.

Kas man iš to?

Grįžkime į Lietuvą, į katalikų bendruomenę. Nežinau, kaip jums, bet man, atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, atrodo aišku, kad Katalikų Bažnyčios pirmasis uždavinys yra ne tiek valdyti procesus, kiek formuoti sąžines, palydėti į santykį su Dievu. Apginti mūsų sąžines nuo politinių ir bet kokių kitų manipuliacijų. Turi istorinį šansą prisidėti prie visuomenės dvasinės sveikatos atgavimo, jei pasiūlytų raktą į naujos kartos santarvę. Paremtą laisve.

Vidinė laisvė randasi iš tapatybės aiškumo. Vakar salezietis kunigas kuklioje Zagrebo darbininkų kvartalo parapijoje krikščionių skelbimą sutraukė į tris punktus: „Esi sukurtas pagal Dievo paveikslą“; „Dievas tave myli“; „Jis tave išgelbėjo, dovanodamas savo Sūnų“. Jeigu atsispyrę intelektualinei puikybei leistume šioms tiesoms paliesti kažką giliai sieloje, gal pasijustume perkeisti – pereitume iš baimės, virstančios agresija, į ugdančią atjautą. Gal nutiktų dar kai kas nenuspėjamo.

Bažnyčios pirmasis uždavinys formuoti sąžines, palydėti į santykį su Dievu.

Mano kuklia nuomone, popiežius Pranciškus bus prisimenamas geruoju ne vien dėl sinodališkumo revoliucijos, skaidrumo politikos, migrantų globos ar aistringo žmonių brolystės propagavimo ir liudijimo. Manau, ne mažiau svarbus yra (deja, pas mus užmarštin senkantis) dokumentas „Gaudete et exultate“ („Būkite linksmi ir džiūgaukite“). Jame kiekvienam prieinama forma atveriamas kelias, kaip būti krikščioniu šiandien, būti kasdienybės, kiekvienos dienos šventuoju. Kaip kas akimirką atpažinti gėrį ir blogį, įveikti pagundas, įgyti dorybių: kantrybės, nuolankumo, apdairumo ir drąsos, ištvermės, humoro jausmą…

Nuostabu, kad trečiadienio katechezėse Pranciškus moko dvasinės įžvalgos, savęs pažinimo, gyvo ir teigiamo santykio su Dievu. Mums nebereikia išradinėti dviračio, nei šilto vandens. Nereikia kurti Dievo pagal savo paveikslą ir sugedimą. Įsitraukimas į didžiąją Bažnyčios Tradiciją apsaugos mūsų bendruomenės upių vandenį nuo sugedimo.

Ką tai konkrečiai reiškia, kiekvienas galime atsakyti pats, atsižvelgdamas į jam skirtą malonės ir atsakomybės dovaną.

Esu dėkinga įvairioms bendruomenėms, kurios skiria laiko žmonių palydėjimui ir santykių ugdymui. Kunigams, kurie ruošiasi pamokslams, atsižvelgdami į žmonių poreikius ir Bažnyčios išmintį. Visiems, kurie stengiasi pažinti ir priimti save, pasitikėdami Dievo gailestingumu ir pagalba. Kurie žino, kaip pasakyti tiesą. Giliai tikiu, kaip sako, kunigas-žvaigždė (bet dėl to nenuvertėjantis) Luigi Epicoco, tam tikros dėmės išvalomos tik iš vidaus. Dievo akivaizdoje susitaikę su savimi ir visu pasaulio netobulumu, gebėsime atsiverti nenuspėjamam naujumui.