2021 05 18

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.
Santuoka viduramžiais
Iš XIV a. iliustruoto rankraščio. The British Library nuotrauka

2021 05 18

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kaip Katalikų Bažnyčios mokymas apie santuoką suformavo vakariečių psichologiją

Profesinis tapatumas jums svarbesnis nei šeiminis? Siekiate asmeninių tikslų, nepaisydami visuomenėje nusistovėjusių papročių? Dažniau jaučiate kaltę nei gėdą? Linkstate pasitikėti nepažįstamaisiais? Tikriausiai esate keistokas ar keistoka (angl. weird), teigia Harvardo universiteto žmogaus evoliucinės biologijos profesorius Josephas Henrichas.

Kartu su dviem kolegomis prieš dešimtmetį jis sukūrė dabar psichologijoje ir kituose socialiniuose moksluose įsitvirtinusį terminą „WEIRD“ – tai akronimas, apibūdinantis vakarietiškų (angl. western), išsilavinusių (angl. educated), industrinių (angl. pramoninių), turtingų (angl. rich) ir demokratiškų (angl. democratic) visuomenių narius. Įprastai keistais laikome tuos, kurie yra kitokie nei mes, tarkime, kitose istorinėse epochose gyvenusius ar tolimų mums nepažįstamų kultūrų atstovus. Tačiau žymus antropologas J. Henrichas atkreipia dėmesį, kad iš tiesų vakariečiai keisti, palyginti su dauguma žmonių, kada nors gyvenusių ar gyvenančių šioje planetoje.

Mes nebijome elgtis kitaip, nei įprasta visuomenėje. Mąstome analitiškai, t. y. skaidome objektus į dalis, pirmenybę teikiame objektų kategorijoms, o ne sąryšiams tarp jų. Štai paprasto psichologinio eksperimento rezultatai: analitiškai mąstantys žmonės, kuriems parodyti trys – kiškio, šuns ir morkos – paveikslėliai, sugrupuos pirmus du kaip žinduolius į vieną kategoriją, o holistiškai mąstantieji į porą sujungs triušį ir morką kaip jo maistą. Dar vertiname elgesio nuoseklumą – „buvimą savimi“. Esame linkę laikytis beasmenių taisyklių ir nedaryti išimčių draugams ar giminaičiams srityse, kur galioja visuotinės taisyklės. Pavyzdžiui, mintis apie melagingą liudijimą teisme dėl artimo žmogaus mums atgrasi. Gebame būti kantrūs dėl tikslo – renkamės didesnį atlygį ateityje nei mažesnį tučtuojau.

Globalioje ir istorinėje perspektyvoje taip galvoti nėra įprasta.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Naujausioje, pernai išleistoje, knygoje „The WEIRDest People in the World: How the West Became Psychologically Peculiar and Particularly Prosperous“ (liet. „Keisčiausi žmonės pasaulyje: kaip Vakarai tapo savotiški psichologine prasme ir labai klestintys“) J. Henrichas pateikia teoriją, kaip susiformavo keistoka vakarietiška psichologija. Remdamasis svarbiais antropologų, psichologų, ekonomistų ir evoliucinių biologų tyrimais, jis parodo, kad pagrindą pasauliui, prie kurio esame pripratę, viduramžiais padėjo Katalikų Bažnyčia. Autorius polemizuoja su paplitusiu manymu, kad teisė, mokslas, demokratija – kolonos, ant kurių laikosi Vakarų pasaulis – iškilo dėl racionalumo. Pasak jo, itin didelė psichologinių pokyčių, prasidėjusių dėl to, ką jis vadina, Katalikų Bažnyčios „santuokos ir šeimos programa“, reikšmė.

Knygoje remiamasi prielaida, kad žmonės – ne tik gamtinės, bet ir kultūrinės būtybės. Evoliucijos teorija teigia, jog žmogus keičiasi, prisitaikydamas prie gamtos sąlygų, o kultūrinės evoliucijos teorija papildo – ir prie kultūrinės aplinkos. Technologijos, kalbos, socialinės institucijos laikui bėgant formuoja ne tik mūsų motyvacijas, asmenybes, emocijas, bet ir smegenis, hormonus, anatomiją. Kitaip tariant, žmonija karta po kartos pritaiko savo protus bei kūnus ir prie socialinių normų, maisto draudimų, lyčių vaidmenų, gramatikos ir pan. Būtent dėl genetinės ir kultūrinės koevoliucijos tarp visuomenių egzistuoja nemenki psichologiniai skirtumai.

Giminystės ryšiai visų pirma evoliucionavo kaip būdas medžiotojams-rinkėjams organizuotis ir bendradarbiauti. Su sėslia žemdirbyste ir poreikiu apsaugoti teritoriją nuo kitų grupių giminystė intensyvėjo ir radosi tokios normos kaip organizuoti klanai, giminaičių vedybos, patrilokalinė šeima (sutuoktiniai gyvena su vyro tėvais), bendra nuosavybė, protėvių garbinimas. Santuoka buvo svarbi visuomenės institucija, įgalinusi šeimas plėstis į klanus bei karalystes, jos dėka būdavo užmezgami ir palaikomi ekonominiai ir socialiniai ryšiai tarp grupių. Šeimų patriarchai administruodavo vedybinius reikalus, savo seseris, dukras, anūkes ar pusseseres pasitelkdami grupių susivienijimams puoselėti. Net atsiradus ikimodernioms valstybėms su kariuomenėmis ir mokesčius renkančiomis biurokratijomis, giminystės ryšiai vyravo tiek elito, tiek paprastų žmonių gyvenime. Taip pat ir ikikrikščioniškoje Europoje.

Tačiau didžiulis pokytis įvyko su Vakarų krikščionybe, išskirtine tuo, kad konkuravo ne tik su kitomis religijomis, kurių buvo gausu Romos imperijoje, bet ir giminystės institucijomis, gentiniais lojalumais. Raktas į sėkmę, anot antropologo – išskirtinis draudimų, įpareigojimų ir prioritetų rinkinys santuokos ir šeimos klausimais. Katalikų Bažnyčia pripažino tik monogaminę santuoką, draudė tuoktis giminaičiams, tėvams susitarti dėl vaikų santuokų, skatino neolokalinę šeimą (sutuoktiniai gyvena atskirai nuo tėvų), paveldėjimą testamentu, asmeninę nuosavybę etc. Autorius šią „programą“ vadina atsitiktiniu katalikybės genialumu, nes ji ne tik padėjo religijai plisti, bet turėjo ir nenumatytų socialinių ir psichologinių pasekmių.

Iš pirmųjų svarbios šios: gentinių ryšių išardymas, susilpnėję ryšiai su išplėstine šeima ir gimtosiomis žemėmis, geografinis ir santykių mobilumas, priklausomybė nuo Bažnyčios, kliovimosi tinklų (angl. safety nets), suteikiančių stabilumą, paramą nelaimės atveju poreikis. Iš antrųjų: individualizmas, analitinis mąstymas, gėdos pakeitimas kalte, intencijų akcentavimas moralėje, nekonformizmas. Visos šios išvardytos pasekmės savo ruožtu paskatino darbo pasidalijimą, priklausymą nuo formalių institucijų ir sutarčių, savanorišką būrimąsi į religines, o vėliau ir sekuliarias organizacijas, konkurenciją tarp miestų, gildijų, vienuolynų, universitetų, verslų. Šie socialiniai pokyčiai dar labiau sustiprino ir taip jau keistą vakariečių psichologiją, kas galų gale turėjo įtakos politikos, mokslo, teisės, ekonomikos, religijos raidai.

Prof. Joseph Henrich
Prof. Joseph Henrich. Kris Snibbe/Harvardo universiteto nuotrauka

Visuomenėse, kur stiprūs giminystės ryšiai, sėkmingas gyvenimas reiškia prisitaikymą, laikymąsi tradicijų, apskritai tariant – orientaciją į kolektyvą, holistinį mąstymą. Tuo metu keistoka psichologija, sumažinusi priklausomybę nuo tokių ryšių, tapo derlinga dirva moksliniams atradimams, demokratiškesniam politiniam valdymui, individo teisių sampratos plėtotei, ekonominėms naujovėms. Knygos autorius teigia, kad ne Apšvietos mąstytojai, tokie kaip Johne‘as Locke‘as ar Jeanas-Jacquesas Rousseau išleido racionalumo džiną iš butelio ir šitaip sukūrė modernų pasaulį. Jų idėjos tebuvo dalis ilgo kaupiamojo kultūrinės evoliucijos proceso, formavusio Europos gyventojų keistoką psichologiją.

Tačiau grįžkime prie Katalikų Bažnyčios „santuokos ir šeimos programos“, kuri, anot J. Henricho, prasidėjo III a. Pirmąja jos apraiška įvardijami Elviros sinodo, vykusio minėto amžiaus pradžioje, nutarimai, pagal kuriuos vyras, vedęs mirusios žmonos seserį, turėtų susilaikyti nuo Komunijos penkerius metus, o vyras, vedęs marčią – iki mirties. Autoriaus sudaryta svarbiausių šios programos nutarimų lentelė baigiama 1983 m. popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu leisti tuoktis antros eilės pusbroliams. Gentinių ryšių išformavimui lemtingas buvo ankstyvas Bažnyčios draudimas tekėti už velionio vyro brolio ar vesti velionės žmonos seserį, nes našlė ar našlys išeidavo už giminystės tinklo susiradę porą kitur. Kraujomaišos supratimas buvo vis plečiamas ir XI a. įtraukė pusbrolius iki šeštos eilės ar ne kraujo gimines pagal santuoką, krikšto vaikus, vėliau laikui bėgant siaurėjo. Už kraujomaišą grėsė ne tik draudimas priimti Komuniją, bet ir atskyrimas nuo Bažnyčios, kas turėjo neigiamų pasekmių – ne tik dvasinių, bet ir socialinių, pavyzdžiui, su ekskomunikuotu  žmogumi nutraukiamos sutartys, buvo galima negrąžinti skolų.

Knygos viršelis.
Knygos viršelis.

Weberiško užmojo knygoje šuoliuojama per Vakarų istoriją gana spėriai, tačiau esminiai argumentai pagrindžiami gausia socialinių tyrimų medžiaga. Pavyzdžiui, pristatomas Giminystės intensyvumo indeksas, kuris parodo, kad kuo ilgiau visuomenė buvo veikiama Katalikų Bažnyčios mokymo apie santuoką ir šeimą, juo ji keistesnė. Autorius net glumina preciziškumu: „Kiekvienas dešimtmetis Vakarų bažnyčios veikimo visuomenėje sumažina pusbrolių vedybų rodiklį 60 proc.“ Įdomus autoriaus paaiškinimas vadinamajai „itališkai mįslei“ – kodėl šalies šiaurinė dalis ekonomiškai klestinti, o pietinė gan skurdi ir ramybės neduoda mafija? Pasak jo, Pietų Italija niekada nebuvo nukariauta Karolingų imperijos: iki XI a. Siciliją valdė musulmonai, o likusią dalį – Rytų Bažnyčia. Tokia istorinė patirtis, kaip teigiama, paaiškina, kodėl vedybos tarp pusbrolių iki šių dienų Pietų Italijoje įvyksta kur kas dažniau, o kraujo donorystė (taip matuojamas pasiryžimas padėti nepažįstamiesiems) kur kas retesnė nei Šiaurėje.

Skaitant gali kilti klausimas, ar tikrai autoriaus apibūdinami psichologiniai pokyčiai įvyko dėl kultūrinio prisitaikymo, o ne dėl natūralios atrankos, veikiančios per genus. J. Henrichas teigia, kad kultūrinė evoliucija stipresnė nei genetinė. Jei socialinė ir ekonominė sėkmė būtų sieta su išgyvenimu ir dauginimųsi – tiek kultūrinė, tiek genetinė evoliucija galėjo formuoti keistoką psichologiją. Tačiau panašu, kad kultūrinis prisitaikymas pasipriešino natūraliai atrankai viduramžių Europos miestuose, kur plūdo žmonės iš kaimiškų vietovių, būrėsi į gildijas, vienuolynus, universitetus. Genetine prasme miestai buvo tarsi kapinės, nes ten buvo didžiausia tikimybė mirti nuo užkrečiamųjų ligų nei kaimuose, miestiečių gyvenimo trukmė buvo iki 50 proc. trumpesnė. Taigi natūrali atranka turėjo veikti prieš keistoką psichologiją, dėl kurios kaimiečiai nuolat kraustėsi į miestus. Taip pat ir prieš vienuolynų – tikrų genetinių kapinių – augimą. Miestai Europoje išliko ir suklestėjo tik dėl to, kad kultūra pergalėjo genus ir laikui bėgant įgalino efektyvias valdymo institucijas bei mokslinius atradimus, leidusius pagerinti sanitarines sąlygas, išrasti skiepus ir pan.

Išsami ir ambicinga mokslinė studija „The WEIRDest People in the World: How the West Became Psychologically Peculiar and Particularly Prosperous“, siekianti paaiškinti vakarietišką modernybę, tikrai patiktų knygos „Ginklai, mikrobai ir plienas“ gerbėjams. Paties autoriaus žodžiais tariant, jis savo analizę apie civilizacijų skirtumus pradeda ten, kur Jaredo Diamondo analizė nusilpsta. Biologiniai ir geografiniai veiksniai gerai paaiškina, kodėl antrojo tūkstantmečio pradžioje labiausiai klestėjo išvystyto žemės ūkio šalys Indija ir Kinija, Vidurio Rytai, tačiau tik atodaira į kultūrinę evoliucijos pusę leidžia suprasti, kodėl pramonės perversmas prasidėjo ne kur kitur, o Anglijoje ir Vakarai tapo išskirtinio intelektualinio, technologinio ir politinio progreso vieta – įsitikinęs J. Henrichas.

Jo teorija, kaip dera moksle, yra ir gali būti kritikuojama. Pavyzdžiui, dėl paviršutiniško požiūrio į katalikybę, teigiant, kad kraujomaišos draudimai buvo geras būdas Bažnyčiai praturtėti; proto-individualistinių tendencijų ir atstovaujamosios valdžios antikinėse bei kitose kultūrose ignoravimo; perspaustų teiginių, kaip antai – dėl vakariečių nonkomformizmo.

Galima pakritikuoti antropologams apskritai būdingą reliatyvizmą. Nors, mano nuomone, šiuo atveju autoriaus nesyk pakartojamas priminimas, kad ne visi pasaulio žmonės galvoja kaip mes, yra sveikas. Tai ypač aktualu socialiniuose moksluose, kai, atlikus tyrimą su vakariečiais, daromos išvados apie visus žmones. Ar politikoje, kai stebimasi, kodėl nesiseka demokratinių normų „eksportas“ į visuomenes, kur giminystės ryšiai stipriai įsišakniję. Vertinga pamoka apie mūsų pačių gyvenimus, smarkiai veikiamus kultūros, ir ne tik šiandienės, o sukauptos per kartų kartas. Tik, žinoma, nepasiduodant kultūriniam (kaip ir genetiniam, geografiniam ar ekonominiam) determinizmui. Ypač provokuoja J. Henricho akcentuojama nenumatytų pasekmių idėja. Kas galėjo pamanyti, kad Katalikų Bažnyčios mokymas apie santuoką ir šeimą atvers kelią į tai, ką laikome modernybe?

Plačiau apie autorių ir jo knygą anglų kalba čia: https://henrich.fas.harvard.edu/.