Kaip knyga susiranda savo skaitytoją

Tąkart pro Žuvyčių piliakalnį buvo tiesiog pravažiuota, tačiau pats pavadinimas atsakančiai prajuokino, bet – užkabino ir kažkodėl nebepaleido. Po kelių savaičių, ištaikiusi laiko, mašina, galima sakyti, pati nuvežė į Žuvyčius, o man beliko tik paėjėti iki piliakalnio ir jau pačiam tuos keliolika metrų užkopti. Atvirai tariant, kalvos pakeliui daug gražesnės ir įdomesnės, ir vaizdingesnės. O čia, praėjus kiauliškosios architektūros liekanas, – nelyginant šašas pasubinėje. Tiesa, jeigu tinkamas oras, matosi šiokia tokia Semeliškių panoramėlė ir mintyse – net patys Trakai, bet oras turi būti labai geras, akys nepavargusios ir minties žvilgsnis pagaląstas.

Paskui dėdė gūglas atnešė Elektrėnų kroniką su Vievio gimnazistės eilėmis apie Žuvyčius ir slibiną trigalvį. 

O galvoje šiaip jau kurį laiką sukinėjasi nuoroda – persergėjimas hic sunt leones – čia yra liūtų. Šitaip senųjų laikų keliautojai žemėlapiuose žymėdavo nepažįstamas ar menkai tyrinėtas sritis. Suprask: pavojinga. O ant vieno pirmųjų gaublių (atrodo, 1510 metai) yra įrašas Hic sunt dracones. 

Būtent ši istorija prasidėjo 2020-ųjų spalio šeštąją, saulėtą antradienio apypietę, prie kronikose apdainuoto Žuvyčių piliakalnio. Mat KaiKas panūdo nuosavomis akimis išvysti tai, apie ką jau kuris laikas buvo kalbama grakščiai ir ne be prieskonių. Bet netgi ožkos prieina liepto galą ir netgi gudriosios vištos uodegas išsidilgina (o dilgėlių Žuvyčiuose privešėję it tyčia) – KaiKas buvo nusivylęs. Negelbėjo nei peržydėjusių usnių, nei sudžiūvusių dilgėlių irgi kitokių stagarų poetiškoji fotosesija, nei prieskoniniai juokeliai. Situaciją išgelbėti galėjo nebent iš tikrųjų išraiškingas objektas ir ne menkiau maloni kelionė jo link.

Ką gi, gyvo arklio gal ir nebūčiau tiek varinėjęs (o gal ir būčiau, negali žinoti), bet saulėtą popietę rudeniška kelionė nuo Semeliškių Aukštadvario link, paskui pro Butrimonis ir iki pačios Punios jau yra gerai. O kur Punia, ten ir Nemunas, ir didingas jo vingis, ir akims paganyti atsiveria erdvės. O tik pasukus pro bažnyčią piliakalnio link (ir vingio) stovi koplytstulpis su šv. Jurgiu ant šaunaus žirgo ir po kojomis besiraitančiu slibinu – žemesniame tarpsnyje, aukštesniame – karalaitė, nepaprasto kuklumo ir grožio slėpiningo. Vėliau Aukso legendoje bus perskaityta Voraginiečio pateikta istorija apie Kapadokijos tribūną Jurgį, bet labiausiai įstrigs žinia apie slibiną, kuris savo kvėpavimu užnuodydavo orą. O kol kas… kol kas reikia kažkaip atsiplėšti nuo koplytstulpio apžavų. 

Hic sunt dracones!!!

Šventasis Jurgi, melski už mus! Atrodo, mūsų nė nebebandoma sergėti nuo slibinų, bet oras – visomis prasmėmis – vis labiau užnuodytas. O karalaitė? Šventosiose Knygose argi ne jos žodžiai mano mylimasis mano, aš – jo? Galgi net pats Kristus apsirengė Kapadokijos tribūnu ir išjojo į kovą už gyvenimą ir gyvenimo apstybę? 

Vienas itin garbaus amžiaus klebonas per mūsų nedažnus susitikimus vis paminėdavo: skaitau Maceinos „Cor inquietum“. Vienąkart neiškenčiau: bet jūs jau minėjote ją skaitęs. Po ilgos pagarbios pauzės: čia mano stalo knyga. 

Mūsų gyvenimai dažnąsyk audžiasi iš smulkiausių nuorodų, tik ne visuomet užtenka proto jas perprasti, „perskaityti“, atpažinti. Kartais tam prireikia papildymų, paakinimų, kartais – tik daug laiko. Šitaip nutiko ir su Maceina. Kai jau supratau turįs jį čiupti ir skaityti, jis – dingo. Ten, kur, atrodo, matydavau jį esant, jo nebebuvo, ten, kur tikėjausi jį rasti, neberadau, tie, kurie galėjo turėti, nebeturėjo. Bet vis dėlto po savaites trukusių paieškų pagaliau pavyko pasiskolinti. Ir kai jau vakarop ruošiausi pradėti skaityti, staiga prireikė atsiversti kažkokią knygą iš savos knygų spintos. Beieškant ir bekilnojant tik žiū! – Antanas Maceina, „Raštai“, III tomas, trilogija COR INQUIETUM, paantraštė: „Studijos Dievo ir žmogaus santykiams nušviesti“. Su dovanotojo parašu ir data 2000 12 08. Ir dar Cicerono citata: Jeigu šalia bibliotekos sodnelį turi, nieko nebetrūksta.