2020 10 02

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kaip laimėti rinkimus? Sėkmingo politiko gidas

Seimo nariai žiūri į išmanųjį telefoną
Pauliaus Peleckio/BFL nuotrauka

Artėjant Seimo rinkimams siūlome skaitytojams satyrišką žvilgsnį, raginantį kritiškai priimti priešrinkiminius politikų viešųjų ryšių veiksmus bei politikos ir medijų santykį.

Stebint vis labiau kaistančią Seimo rinkimų kampaniją, neretai apima svetimos gėdos jausmas – apžvalgininkai, žurnalistai ir kandidatai atrodo kaip iš medžio iškritę. Tiesa, žurnalistams iš dalies atleistina, jų darbas – kovoti dėl dėmesio. Ne sau, žinoma, reklamoms bei dėl to, kad didesnis skaitomumas leidžia įsisavinti didesnes projektines lėšas už socialiai atsakingų straipsnių publikavimą.

Kovoje dėl dėmesio žurnalistai griebiasi kiekvieno šiaudo. Skandalingai skambančios antraštės apie reitingus, nors jie keičiasi tik paklaidos ribose, ir spekuliacijos apie galimas koalicijas baigiamos žodžiais: „Kol nėra rinkimų rezultatų, sunku ką nors pasakyti“, – priešrinkiminės žurnalistikos klasika. Kaip ir ekspertams užduodami patys keisčiausi klausimai – neseniai viena žurnalistė klausė vieno akademiko, kaip burtų keliu tekęs sąrašo numerio skaičius galėtų paveikti rezultatus.

Bet politikų klaidos į akis krinta skaudžiau. Todėl siūlau trumpą, nemokamą politologo (turiu politikos mokslų bakalauro diplomą, iš baigiamojo darbo gavau aštuonetą) ir komunikacijos specialisto (jau beveik dvejus metus einu garbingas dienos redaktoriaus pareigas) vadovą, kaip laimėti rinkimus.

Rinkėjams Seimo narys atskaitingas dvi dienas per ketverius metus – per pirmąjį ir antrąjį rinkimų turus. Visą likusį laiką politikas atskaitingas medijoms. Taigi, norint laimėti rinkimus, reikia gebėti valdyti medijas. Niccolò Machiavelli‘s kadaise ragino palenkti fortūną į savo pusę šiurkštumu. Norint susitvarkyti su medijomis taip pat reikia tam tikro šiurkštumo.

Pirma didelė politikų klaida – elgtis taip, tarsi turėtų nuoseklią viziją ir puikiai parengtą programą. Tikras laiko švaistymas. Programa turi būti neilga, kad nebūtų sunku įsigilinti, bet ir ne pernelyg trumpa – nes žiniasklaida gali imti ir atkreipti į tai dėmesį, o tada gero jau nelauk. Nes ims žurnalistai klausinėti, ekspertai komentuoti, o influenceriai baisėtis feisbuke – o siaube, kokia trumpa programa, kaip neišmanu, kaip nevakarietiška. Kadangi žurnalistai pragyvena iš skandalų, rinkimus laimėti norinčiam politikui reikia jų visais įmanomais būdais vengti, kantriai laukti, kol į žiniasklaidos akiratį paklius konkurentas, ir viešai jį pasmerkti. Tada visi žinos, kad jūs – geras ir teisingas, nes smerkiate bloguosius ir neteisinguosius.

Kas gali nutikti, jei padarysite klaidą ir atsidursite žiniasklaidos taikiklyje? Na, jums gali tekti ištisas dvidešimt minučių galvoti, ką reikėtų pasakyti žurnalistams, iškęsti savo padėjėjo nepasitenkinimą, kai liepsite parašyti pranešimą spaudai, o po to žurnalistei bandyti paaiškinti, kad nu tokia programa, tokią priėmė partijos valdyba ar taryba, o kuo blogai? O jūsų konkurentai saldžiai laižosi lūpas, barškina klaviatūras ir laukia, kada paskambins iš radijo ar televizijos. Į žiniasklaidos akiratį patenkama taip pat, kaip brendant per pelkę pakliūvama į akivarą – užtenka vieną kartą ne ten pastatyti koją, padaryti vieną mažą klaidelę.

Dar yra toks dalykas kaip reitingai, kuris iš tikrųjų – bereikšmis, reikalingas nebent žurnalistams, kad turėtų apie ką rašyti. Bet jei jūsų reitingai pradeda smarkiai kristi, žiniasklaidos akiratis turi puikią progą jus prigriebti. Krentantys reitingai – dar viena priežastis konkurentams viešai pasidžiaugti jūsų nesėkmėmis. Krentantys reitingai gali sukelti dar didesnį reitingų kritimą. Bet reikia grįžti prie programos.

Į programą surašykite pažadus. Nesistenkite jų formuluoti pernelyg konkrečiai („Valstybės tarnyba bus lankstesnė, skaidresnė ir geriau apmokama“ ir „Visoje Lietuvoje įtvirtinsime vakarietiško lygio viešųjų paslaugų standartą“ – tiesiog idealūs pavyzdžiai), bet keletą išimčių padarykite. Atsimenate, kaip suveikė „Minimali alga – 1509 litai“? – štai ką turiu omeny. Be to, pažadai turi būti utopiški, bet ne pernelyg. Turi atrodyti, kad galite šį tą pasiūlyti, bet negali būti visiškai akivaizdu, kad nesugebėsite to įgyvendinti. Pavyzdžiui, viena partija žada, kad kitais žmonėmis labiau pasitikinčių nei nepasitikinčių žmonių skaičius pasieks 40 proc.“, kai šiandien tokių – 34,3 proc. Taigi, 36 procentai būtų mažoka, o 50 – šiek tiek per daug. Manau, 45 procentai būtų optimalu, bet 40 proc. – irgi saugus variantas.

Svarbiausia – nieko netikėto. Būsime vakarietiški, pagerinsime ekonomiką, esame patriotai, dėkojame už pasitikėjimą. Originalūs dalykai sukelia susidomėjimą, kilus susidomėjimui gali tekti atsakinėti į klausimus, bendraujant su žiniasklaida visada įmanoma netyčia nusišnekėti.

Nesirūpinkite, kad nepavyks rinkimų pažadų įgyvendinti. Ar kada girdėjote, kad baigiančio kadenciją politiko kas nors paklaustų: „Jūs žadėjote, kad pasitikėjimas kitais žmonėmis pakils nuo 34,3 proc. iki 40 proc., o jums valdant pasitikėjimas netgi nukrito ir štai dabar siekia vos 31,8 proc. Tai kaip čia yra? Kodėl neįgyvendinate pažadų?“ Jūs puikiai žinote, ką atsakyti: „Tai, be abejonės, koalicijos partnerių atsakomybė, o ir opozicija labai trukdė, trūko konstruktyvaus dialogo.“ Ir štai, galite dar minutę prieš kameras piktintis skaldančia opozicijos politika.

Kas iš tiesų svarbu – plakatai su jūsų nuotrauka, šūkiu, partijos emblema ir sąrašo numeriu. Kai kam gali atrodyti, jog kas parašyta šūkyje – visai nereikšminga. „Misija: Lietuva“, „Daugiau jėgos Lietuvai“, „Tau. Šeimai. Lietuvai“ – koks skirtumas, svarbu, kad skamba. Ne visai taip. Pavyzdžiui, galite žadėti: „Universalios bazinės pajamos kiekvienam gyventojui.“ Ko trūksta? Skaičiaus. Prie žodžių „pajamos“, „išmokos“ ir „minimali alga“ turi būti skaičiai. Tiesą sakant, kai yra skaičiai, žodžiai „pajamos“ ar „išmokos“ dažnai tampa nebereikalingi. Prieš tai kaip pavyzdį pateiktą bazinių pajamų pažadą galima performuluoti taip: „Po 1000 eurų. Kas mėnesį. Kiekvienam.“ Ir jūsų reitingai kyla.

Galų gale – debatai. Jeigu esate partijos vadovas, į debatus apskritai geriau neiti. Debatai – vienas vargas. Nenusišnekėti televizijoje ne taip paprasta, ypač kai jaudinatės. Jei supainiosite pavardes, pamiršite skaičius, pradėsite sakinį ir nežinosite, kaip pabaigti, jei atrodysite arogantiškas, netyčia įžeisite kokią visuomenės grupę, pats suprantate – žurnalistai, influenceriai, feisbukas pradės ūžti tą pačią sekundę. Nesėkmė vilksis paskui jus, iš pradžių kaip prie katės uodegos pririšta tarškanti skardinė, vėliau – kaip seniai išnykusių paaugliškų spuogų randai ant veido. Tiek Grybauskaitė, tiek Nausėda, kandidatuodami į prezidentus, puikiai tai suprato ir kiek įmanoma vengė debatų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kadangi debatai – gryna rizika ir beveik jokios naudos, o geriau prarasti pėstininką nei karalienę, į debatus siųskite kokį nors kitą pirmo dešimtuko ar netgi mažiau žinomą partijos atstovą. To užteks, kad partija būtų matoma, bet nekels rūpesčių vadinamiesiems lyderiams. Skvernelis ir Karbauskis – nepakeičiami savo partijoje, todėl debatuoja Veryga arba Lukas Savickas (taip, yra toks politikas). TS-LKD protingai išsisuka į viešumą nesiųsdami partijos pirmininko – kuo mažiau partija asocijuosis su Landsbergio pavarde, tuo geriau. Nors asociacija daugeliui rinkėjų tiesiog neištrinama.

Jei laimėsite, rinkimų naktį smagiai švęsite pergalę, fotografuositės su šampės taure apsikabinęs kolegas, jūsų padėjėjas pagaliau bus patenkintas, jūsų nekentėjai feisbuke nutils arba prirašys isteriško pasipiktinimo pilnų žinučių, iš kurių galėsite juoktis. Bet nuo kito ryto ketverius metus gyvensite nuolatinėje įtampoje. Kiekvienas neapgalvotas jūsų poelgis taps potencialia žiniasklaidos ir socialinių tinklų audra. Ketverius metus būsite nesibaigiančio medijų spektaklio centre. Jei esate vienas iš partijos vadovų, neišvengiamai tapsite vienu pagrindinių šio spektaklio klounų. Matysite savo bendražygių nekompetenciją, bet vis tiek turėsite palaikyti gerus santykius ir užstoti juos viešumoje. Kartais susidursite su savo bendražygių korupcija, bet jausitės bejėgis ką nors pakeisti. Žinoma, jei pats esate korumpuotas niekšas, greičiausiai nutildysite sąžinę. O vis dėlto po ketverių metų pasižiūrėsite į veidrodį ir suprasite, kad paakiai – juodesni, pagurkliai rambesni, plaukų ant galvos mažiau, o likusieji – žilesni.

Kita vertus, jei pralaimėsite, vieną, na gal dvi ar tris dienas jausitės sutrikęs ir nuliūdęs. Jūs įdėjote šitiek pastangų, ir kas iš to? Bet kadangi laimėtojais kitą rytą visi bus nepatenkinti, jūs galėsite įsitraukti į nepatenkintųjų chorą. Ar atsimenate, kaip žmonės pyko ir juokėsi iš Butkevičiaus? Arba dar geriau – iš Kubiliaus? Ir štai, pralaimėję rinkimus, galėsite piktdžiugiškai komentuoti savo priešininkų kompetencijos, kultūros ir sąžinės trūkumą. Jūs būsite pasipiktinusios tautos, o jie – atsiprašinėjančios valdžios pusėje.

Seimo rinkimus geriau pralaimėti, nei laimėti. Žinoma, pralaimėti reikia nedideliu skirtumu – jei iškrisite iš politikos nepasiekęs pensinio amžiaus, teks ieškoti pajamų šaltinio. Pergalė – karjeros viršūnė, bet po jos sekti gali tik lėtesnis arba greitesnis kritimas. Pralaimėjimas – galimybė atsispirti nuo dugno ir toliau eiti į priekį. Pergalė užkrauna atsakomybę, o pralaimėjimas – atveria galimybę parodyti savo intelektualinį ir moralinį pranašumą. Jūs – opozicija, demokratijos sargyba. Tad nepersistenkite. Viskas išeina į gera tiems, kurie nepraranda Seimo nario algos.