2021 04 01

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kaip lengviau įsiminti besimokomą informaciją? 

Vaikas žiūri į kompiuterį
Unsplash.com nuotrauka

Japonų rašytojos Yoko Ogawos romanas „Begalinė lygtis“ pasakoja istoriją apie matematikos profesorių, kuris po sudėtingos automobilio avarijos gali atsiminti tik vos keliasdešimt minučių savo dabartinio gyvenimo, tačiau atsimena viską, ką išmoko ir pamatė iki tol.

Tokia istorija gali pasirodyti kaip mokslinės fantastikos dalis, tačiau psichologijos istorijoje iš tiesų yra buvę labai panašių atvejų. Konektikuto valstijoje, JAV, gyvenęs Henry‘is Molaisonas, sulaukęs 27-erių, gavo galimybę dalyvauti eksperimentinėje operacijoje: jo epilepsiniai traukuliai buvo labai apsunkinę jo gyvenimą, todėl 1953 metais gydytojai jam pašalino dalį smilkininės smegenų skilties (angl. medial temporal lobe).

Ši operacija pasiekė tikslą – vyro traukuliai buvo suvaldyti, tačiau jį taip pat ištiko ir šalutinis šios operacijos poveikis: amnezija, kuri po šios operacijos nebeleido Henry’iui susiformuoti naujų atsiminimų. Šis žmogus visą likusį gyvenimą praleido nuolatiniame esamajame laike. Kitaip tariant, dalį gyvenimo iki operacijos jis puikiai atsiminė, tačiau nebegalėjo į atmintį sudėti naujų prisiminimų, dažnai, praėjus vos kelioms minutėms po įvykio ar pokalbio, jis nebeatsimindavo nieko, kas įvyko, ar to, kas buvo pasakyta. 

Tokia vieno žmogaus tragedija paskatino mokslininkus susidomėti smilkininės smegenų skilties svarba kaupiant įvairus atsiminimus. Dabar daugelis jų sutaria, kad būtent ši smegenų dalis yra atsakinga už įvairių jas pasiekiančių potyrių susiejimą į vieną prasmingą visumą.  Susiejimo, jungimo procesas atsakingas už nuolatinį įvairių kasdienių epizodinių atsiminimų kaupimą.

Kalbant apie mokymosi procesą ir konceptualių žinių sukaupimą ilgalaikėje atmintyje: žinios yra kaupiamos smilkininės smegenų skilties. Jeigu informacija būtų kaupiama būtent šioje smegenų dalyje, tai žmonės, turintys amnezijos sutrikimų, apskritai negalėtų normaliai kalbėti, negalėtų naudoti jau turimų savo atsiminimų. Vadinasi, smilkininė smegenų sritis yra tik atminties proceso, įsiminimo dalis, o ne pagrindinė „vieta“, kurioje kaupiama konceptuali informacija.

Tad kaip žmogaus galvoje apskritai susikaupia konceptuali informacija? Dažnai sakoma, kad faktai ir idėjos juos kartojant ir „aktyvuojant“ yra integruojamos, jungiamos tarpusavyje ir taip smegenų žievėje suformuoja įvairius tinklus (būtent dėl „tinklinės“ atminties prigimties ir reikia, kad faktai jungtųsi tarpusavyje, o ne būtų paskiri informacijos vienetai). 

Šis procesas vadinamas atminties konsolidacija arba sutvirtinimu (angl. memory consolidation). Jis sudarytas iš trijų dalių. 1) tam tikru momentu gaunamos informacijos „suaktyvinimas“ darbinėje atmintyje; 2) šios informacijos susiejimas, vykstantis smilkininėje smegenų dalyje; 3) naujos informacijos sujungimas su jau turimais žinių tinklais, kurie išsisklaido po visą smegenų žievę. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vienas svarbiausių įsiminimo ir mokymosi elementų ir yra jungti, ir sieti naujai gaunamą informaciją su žiniomis, kurias jau turime. Mokantis svarbu skirstyti informaciją į prasmingus vienetus, dalis. Ne padrikuose faktuose, o informacijos jungtyse, sankaupose atsiranda jos prasmė.

Nors kartais pasitaiko atvejų, kai mums reikia įsiminti dalykus, kurie nėra labai prasmingi. Tokiais atvejais pravartu naudotis įvairiais savo pačių sukurtais akronimais. Taip pat visuomet padeda įvairi vaizdinė informacija, kuri jau yra įprasta, bet ją sąmoningai susiejus su nauja informacija ją tampa lengviau įsiminti. 

Tiesa, mokymosi procese kur kas daugiau informacijas, kuri vienaip ar kitaip susijusi viena su kita, todėl ją svarbu integruoti ir susieti su jau turimomis schemomis, informacijos tinklais. Profesorius A. Shimamura savo knygoje apie naujausių smegenų tyrimų pritaikymą mokymosi procese siūlo tripakopį metodą: kategorizuoti (arba kataloguoti), palyginti, priešinti. Mokymosi procese svarbu surasti vienų ar kitų faktų vietą atminties tinkluose, taip pat dalykus lyginti randant panašumų arba priešinti ieškant skirtumų. Pavyzdžiui, skaitydami šį tekstą, galėtumėte klausti: kas yra Henry’is Molaisonas ir kodėl jis svarbus atminties tyrinėjimams? Arba pabandyti surasti skirtumus tarp to, kaip veikia vienos ar kitos smegenų dalys? Kuo skiriasi jų vaidmuo atminties procese? 

Dar viena įdomi ir veiksminga mokymosi technika, šiek tiek besisemianti įkvėpimo iš minėtosios tripakopės informacijos analizės, yra detalizuojantis klausinėjimas, kurio metu nuolat užduodami klausimai „kodėl?“ ir „kaip?“ Paprasčiausia šį metodą būtų suprasti pagal pavyzdį, štai paprasta ištrauka iš Vikipedijos apie mėlynuosius banginius: „Mėlynasis banginis yra didžiausias žinomas kada nors Žemės istorijoje egzistavęs gyvūnas (didžiausi dinozaurai užaugdavo iki 90 tonų). Maitinasi smulkiais vėžiagyviais jų gausiai aprūpintame Atlanto vandenyne. Prieš atsivesdami jauniklių mėlynieji banginiai migruoja į šiltesnius vandenis arčiau pusiaujo.“ 

Bandant suprasti ir įsiminti šią informaciją galima užduoti sau štai tokius klausimus: Kodėl mėlynieji banginiai gyvena Atlanto vandenyne? Kodėl jie persikelia į šiltesnius vandenius arčiau pusiaujo? Nuolat klausiant ir bandant į tuos klausimus atsakyti, informacija tarsi „natūraliai“ yra sukataloguojama, palyginama ar priešinama. 

Veiksmingas būdas įsiminti informaciją yra kurti vaizdinius galvoje, o dar labiau – filmus. Pavyzdžiui, įsivaizduoti didelį mėlynąjį banginį, besimaitinantį vėžiagyviais Atlanto vandenyno vėsiame vandenyje ir beišplaukiantį vesti naujos vados kur nors arčiau pusiaujo. Svarbu pabrėžti, kad mnemoninės technikos svarbios dėl to, kad jos yra aktyvios ir sąmoningos (bent iš pat pradžių). Kitaip tariant, turi būti mąstoma tam, kad informacija „nugultų“ smegenyse.  

Informacijai įsiminti gali padėti ir įvairios metaforos ar analogijos. Pavyzdžiui, jeigu norite suprasti ir įsiminti, kaip veikia žmogaus atminties tinklai, galite įsivaizduoti populiariausią internete enciklopediją – Vikipediją. Labai panašiai informacija „išsidėlioja“ ir žmogaus galvoje: ji susijusi įvairiomis asociacijomis, žodžiais ir saitais. Nauja informacija įsiterpia tik tuomet, kai ji susiejama su sena. Pavyzdžiui, Atlanto vandenyno „puslapis“ su mėlynojo banginio „puslapiu“. Metaforos ar analogijos veikia, nes jos naują konceptualinį rėmą susieja su senuoju, sąmonei jau įprastu, todėl gerokai lengviau įsiminti. Tiesa, naudojant šią priemonę, labai svarbu akcentuoti ir tam tikrus skirtumus tarp lyginamųjų informacijos blokų, neatitikimus: juk ne visas yra tobulai panašu. 

1969 m. buvo atlikta mokslinė studija, kuri dabar jau laikoma tyrimų apie mokymąsi kanono dalimi. Tyrimo dalyviams buvo suformuluota užduotis: išmokti 18 mineralų pavadinimų. Vieniems buvo rodomas paprasčiausias mineralų sąrašas, o kitiems konceptuali, hierarchiškai sudėliota schema. Joje visi 18 mineralų buvo suskirstyti į prasminius vienetus. Iš pat pradžių pagal tai, kas jie yra – metalai ar akmenys, o vėliau dar ir pagal tai, kaip dažnai jie pasitaiko gamtoje: reti, atrandami nuolat, brangūs ir t. t. Po įsiminimo dalies buvo atliekamas ir žinių patikrinimas. Žmonės, kurie mokėsi padrikus mineralų sąrašus, atsiminė tik 18 proc. žodžių, o tie, kuriems buvo pateikta konceptuali schema – 65 proc. Tokia rezultatai, matyt, reiškia, kad žmogaus smegenims gerokai paprasčiau atsiminti dalykus, kurie susiję asociatyviais ryšiais. Ir nors iš pažiūros atrodo, kad informacijos daugiau, tačiau ji paprasčiau prisimenama, nes suskirstoma į tarpusavyje besijungiančius prasminius vienetus. Taip pat svarbu kurtis savo prasminius vienetus, informacijos dalis, o tai darant turėti omenyje, kodėl būtent taip informacija yra skirstoma. Paaiškinimas ir suvokimas „kodėl?“ visuomet padeda informaciją atsiminti greičiau. 

Pagal Arthuro P. Shimamuros knygą „MARGE: A Whole-Brain Learning Approach for Students and Teachers“ parengė Kristina Tamelytė