2021 09 07

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Kaip lenkų kunigas išrado neperšaunamą liemenę

Kun. Kazimierzas Żegleńis CR. Prisikėlimo kongregacijos / resurrectionists.ca nuotrauka

Ginklai, visur ginklai. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Čikaga tapo miestu, kuriame sutemus buvo nesaugu iš namų išeiti vienam. Ne vien dėl siautėjančios mafijos – įsibėgėjus pramoninei gamybai, šaunamieji ginklai tapo prieinami daugeliui, ir juos pirko, kas tik norėjo.

Daugiau ginklų – daugiau šansų būti apiplėštam ar nužudytam. Taip, deja, atsitiko Čikagos merui Carteriui Harrisonui Vyresniajam, jis 1893 m. buvo nušautas savo namuose. Pasikėsinimą įvykdė karjeros laiptais norėjęs lipti nestabilios psichikos kolega iš Demokratų partijos. Mero rinkimuose jis palaikė Harrisoną, nes tikėjosi, kad už tai jam bus skirta šilta vieta miesto administracijoje. Kai paaiškėjo, jog to nesulauks, vyras ir panaudojo pistoletą.

Penkiskart Čikagos meru išrinktą C. Harrisoną vietos katalikai visada palaikė, tad žinia apie tokią netikėtą žmogžudystę turėjo sukrėsti ir kunigą Kazimierzą Żegleńį. Jis buvo jaunas, 24-erių, dvasininkas, iš gimtosios Lenkijos atvykęs čia prieš trejus metus. Už Atlanto jis persikėlė bėgdamas nuo Austrijos–Vengrijos imperijos šaukimo į armiją (kadangi tuo metu ši valstybė buvo pasisavinusi didžiąją dalį Lenkijos).

Nuo 9-erių pašaukimą kunigystei pajutęs ir 18-os įstojęs į Prisikėlimo kongregacijos (rezurekcionistų) ordiną, Kazimierzas buvo atkaklus jaunuolis: ko vertas vien faktas, jog nepaisė savo tėvo noro, kad šis liktų namuose ir nebūtų kunigu. 1890 m. generaliniam ordino sekretoriui jis parašė laišką, maldaudamas išsiųsti į kurią nors kitą valstybę – nes bijojo, kad ilgi priverstinės tarnybos metai okupanto armijoje atims ne tik jaunystę, bet, svarbiausia, ir tikėjimą:

„[…] Kalbu ne apie savo kūno, bet sielos kančias ir bijau dėl savo išganymo. […] Daug kenčiu dėl pasaulio, kuris nori pačiupti mane į savo nasrus, ir tie spąstai yra kariuomenė. Kas tik ten pateks, neabejotinai praras religinį uolumą, laikui bėgant – ir pašaukimą. Maža to, žmogus gali tapti netikintis ir dėl to keliauti į pragarą. Tai – mano didžiausia baimė…“

Čikaga, 1907 m. Picryl.com nuotrauka

Kongregacijos vadovas patenkino jaunuolio prašymą ir jį išsiuntė į Romą, Kanadą, o galiausiai – į Čikagą, kur jis, vykdydamas kunigiškas pareigas, tarnavo ir zakristijonu Šv. Stanislavo Kostkos bažnyčioje. Tuo metu aplink ją Amerikoje būrėsi gausiausia lenkų bendruomenė, jai priklausė 40 tūkstančių žmonių.

Kazimierzas laisvalaikiu užsiiminėjo neįprastu pomėgiu: domėjosi medžiagomis, kurios galėtų sulaikyti kulkas. Neaišku, ar tai jam rūpėjo dar Lenkijoje, ar apie tai susimąstyti privertė Čikagos realijos, tačiau, kai įvyko skandalingoji žmogžudystė, kunigas kaip tik rašė mokslinį straipsnį apie tokius apsauginius drabužius. Ne tik rašė, bet ir bandė pats kurti, panaudodamas plieno drožles, plaukus ir samanas.

Šios priemonės veikiausiai nepasirodė patikimos, nes po mero žūties, supratęs, kad reikalai visuomenėje darosi rimti, jis dar uoliau ėmėsi tyrinėjimų. Kun. K. Żegleńis pirmenybę pradėjo teikti kitai medžiagai – šilkui. Dvasininką itin sudomino JAV fiziko ir chirurgo dr. George‘o E. Goodfellowo užrašai. Šiam žmogui tekdavo atlikti skrodimus po susišaudymų, ir keletą kartų specialisto akį patraukė neįtikėtinas dalykas – skriejusios kulkos perplėšdavo nelaimėlių drabužius (vienąkart, kai šauta iš labai arti, nuo šūvio net užsidegė marškiniai), pažeisdavo vidaus organus… tačiau po drabužiais ar kišenėse buvusios šilkinės skarelės bei nosinaitės likdavo nepažeistos.

Tada E. Goodfellowui kilo mintis – gal įmanoma šilką panaudoti kūno apsaugai? Ir jis ėmė eksperimentuoti: iš pradžių pasisiuvo 30 sluoksnių storio liemenę – kuri buvo per sunki ir per brangi masinei gamybai. Vėliau pavyko drabužio storį sumažinti iki 18 šilko sluoksnių, tačiau ir tai buvo per daug. Galiausiai E. Goodfellowas metė šį užsiėmimą ir grįžo prie savo „pirmosios meilės“ – fizikos.

Bet jo darbus tęsė kunigas Kazimierzas, pajutęs, kad gali padėti žmonėms. Atrodo, jog ši mintis jam suteikė „antrąjį kvėpavimą“ – iki tol laiškuose jis guosdavosi, kad „dvasiniai reikalai prasti“, jog per darbus neturi laiko poilsiui ir maldai (parapijoje dirbti jam tekdavo nuo 5 val. ryto iki 10 val. vakaro), o vėliau kunigas džiaugsis, kad atrado „savąjį likimą“.

Kun. Kazimierzo Żegleńio neperšaunama liemenė, užpatentuota 1897 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Talentingasis lenkas, praėjus ketveriems metams po Čikagos mero žūties, patentavo savo pirmąją neperšaunamą 1 centimetro storio liemenę, sudarytą vos iš trijų sluoksnių tankiai austo šilko (ir dar kelių sluoksnių lino ir vilnos), įmirkyto ypatinga medžiaga, kurios sudėtį autorius laikė paslaptyje (taip ir nepavyko rasti informacijos, kas gi ten buvo).

Savo išradimą dvasininkas pademonstravo viename Čikagos parke, stebint trims policininkams. Ant stulpo buvo pakabinta liemenė, o seržantas maždaug iš 100 metrų atstumo pradėjo į ją šaudyti. Šilkas savo darbą atliko: kulkos liemenės neperskrodė. Laikui bėgant, vyko kiti dvasininko bandymai: neperšaunamas drabužis buvo užvilktas ant negyvos moters, kitąkart – šuns. O galiausiai išradimą savo kailiu išbandė ir pats K. Żegleńis. Susirinkusių smalsuolių siaubui (o gal pramogai) profesionalus šaulys į jo liemenę paleido seriją pistoleto šūvių. Kunigui skaudėjo, jis pasijuto panašiai kaip daužomas plaktuku. Bet tik tiek. Visos kulkos įstrigo šilko audinyje, nė viena nepasiekė kūno.

Tai jau buvo neblogai. Pajutęs visuomenės susidomėjimą ir galimus didelius turtus, K. Żegleńis netgi raštu kreipėsi į savo ordino vadovus, klausdamas, ką daryti, jei tokios svajonės išsipildys. Mat broliai rezurekcionistai buvo davę neturto įžadus, o 1903 m. Ordino Konstitucija nurodė, kad visi vienuolių kunigų pinigai ar kitas turtas priklauso ne jiems, o vienuolijai.

Ordino generalinis sekretorius t. Paulius Smolikowskis, neperšaunamos liemenės idėjoje įžvelgęs Apvaizdos vedimą, kunigą nuramino: jis ir toliau gali kurti bei tobulinti savo išradimą – tik paprašė nuolat informuoti laiškais ir nežengti svarbių žingsnių be vyresniojo leidimo. K. Żegleńis žadėjo, kad visus uždirbtus pinigus skirs vienuolijai, tačiau P. Smolikowskis su meile atrašė, kad jam svarbiau – ne tai: „[…] jei man tektų rinktis: tie milijonai ar mano Brolio siela, aš rinkčiausi tave, mano Broli. Jei kongregacija gautų tuos milijonus, bet dėl to tektų prarasti tave – aš tų milijonų neimčiau.“

Taigi, gavęs vadovo palaiminimą, jaunasis kunigas toliau tobulino savo išradimą. Jis nepasidavė pirmajai euforijai, matė ir trūkumų – pavyzdžiui, suprato, jog naujoji liemenė apsaugo tik nuo žemo kalibro ginklų kulkų. Greičiau skriejančioms sulaikyti tektų į liemenę pridėti sunkių plieno plokščių. Reikėjo tobulinti technologiją. Be to, kunigas žinojo, kad liemenė šimtų procentų žmogų apsaugos tik tada, kai bus nepriekaištingai pasiūta. Tad reikėjo stipraus investuotojo masinei jų gamybai. Deja, nė vienas rimtas verslininkas JAV tokiu projektu nesusidomėjo.

Todėl 1897 m. dvasininkas patraukė į Europą. Šilko subtilybių mokėsi lankydamas audimo fabrikus Vienoje ir Achene. Senajame žemyne jis ėmė bendrauti su kitu lenkų išradėju – Janu Szczepaniku, kurį žmonės vadino „lenkų Edisonu“. Tiesa, rašytojas Markas Twainas (su kuriuo jis buvo susitikęs keliskart) šį lenką praminė „austrų Edisonu“ – kadangi jis gimė ir gyveno po ATR padalijimo Austrijos–Vengrijos imperijai atitekusioje teritorijoje. Pasak amžininkų, dėl „austro“ etiketės Lenkijos patriotas J. Szczepanikas labai pyko.

Janas Szczepanikas. Wikipedia.org nuotrauka

O už ką žmonės jį šitaip gyrė? Savamokslis entuziastas per savo gyvenimą sukūrė kelis šimtus išradimų, iš kurių turbūt didžiausią įtaką šių dienų visuomenei padarė telektroskopas – telegrafo liniją naudojantis įrenginys, kuris gebėjo atkurti vaizdus per nuotolį. Dėl techninių ir finansinių priežasčių tai netapo masinės gamybos preke, tačiau, kaip jau supratote, šis išradimas buvo vienu iš kertinių akmenų atsirasti televizijai.

Dar įdomu tai, kad daugiau nei prieš 100 metų J. Szczepanikas jau svarstė apie spalvotų vaizdų atkūrimą – ir vėliau jam tai pavyko: spėjo sukurti keliolika spalvotų filmų su gamtovaizdžiais. Turbūt būtų šią technologiją tobulinęs dar labiau, tačiau konkurencinėje kovoje jį nurungė JAV produkcija, kuri buvo žemesnės kokybės, bet pigesnė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dar keli faktai: „lenkų Edisonas“ pirmasis pasaulyje užpatentavo technologiją, leidžiančią filmuose įrašyti garsus ir muziką. Taip pat jam šiandien turėtų padėkoti tie, kam patinka lėktuvai, sraigtasparniai ar povandeniniai laivai – J. Szczepanikas daug laiko praleido prie šių transporto priemonių brėžinių.

Bet kunigui Kazimierzui labiausiai rūpėjo kita jo tautiečio talento pusė: J. Szczepanikas garsėjo savo išradimais ir tekstilės pramonėje. Taigi jiedu pradėjo bendradarbiauti, tobulindami neperšaunamos liemenės prototipą. „Lenkų Edisonas“ užsakė specialias stakles iš Austrijos, kad būtų pradėtos gaminti patikimos ir saugios liemenių kopijos. Jos nebuvo pigios: viena kainavo 800 dolerių (mūsų laikais – apie 5 tūkstančius eurų). Keletą jų K. Żegleńis vėliau parsivežė atgal į JAV, dar patobulino, paplonino ir daugel kartų leidosi šaudomas, kad pritrauktų pirkėjų dėmesį.

Dviejų talentingų lenkų keliai išsiskyrė. Žinoma, jiedu gavo abipusės naudos: kunigas pramoko audimo subtilybių, o pasaulietis išradėjas taip pat pasisėmė įkvėpimo. Tačiau įtampa turėjo kilti jau tada, kai J. Szczepanikas ėmė K. Żegleńio prašyti parduoti savo patentą. Šis atsisakė. Neilgai trukus J. Szczepanikas pradėjo gaminti savąsias atskiros firmos neperšaunamas liemenes – ir jų autorystę priskyrė sau. Kunigui gyvenant JAV (ir investuotojų beieškant po kitas užsienio šalis), tęsėsi metų metus trukę ginčai dėl patento teisių. K. Żegleńiui ši kova nebuvo sėkminga – jo buvęs bendražygis buvo tikra žvaigždė to meto visuomenėje, turėjo ir verslininko gyslelę, tad J. Szczepaniko vardas liemenių rinkoje skambėjo kur kas garsiau.

„Lenkų Edisonas“ sėkmingai prekiavo šiais gaminiais, o 1906 m. netgi išgelbėjo Ispanijos karaliaus, Alfonso XIII, gyvybę. Jo Didenybės vestuvių dieną, vykstant iškilmingai procesijai, katalonų anarchistas pro langą į gatvę išmetė bombą. Sprogimas nusinešė 30 žmonių gyvybes. Netoli buvęs karalius su žmona nenukentėjo – nes jų karieta buvo padengta neperšaunama J. Szczepaniko ištobulinta medžiaga.

Beje, britų organizacija „The Royal Armouries“, valdanti ginklų ir šarvų muziejus, pernai nustatė, kad ano meto šilko pagrindu naudota neperšaunama liemenė… greičiausiai būtų atitolinusi Pirmojo pasaulinio karo pradžią – nes būtų nuo kulkos puikiausiai apsaugojusi Austrijos–Vengrijos sosto įpėdinį princą Ferdinandą. Iki šiol neaišku, ar jis tokią liemenę turėjo – dalis istorikų spėlioja, kad įprastai šia apsauga princas naudodavosi, tačiau pasikėsinimo dieną kažkodėl liemenės neapsivilko.

Neperšaunamos liemenės bandymas, 1923 m. Wikipedia.org nuotrauka

O kaipgi sekėsi mūsų kunigui? Kaip jis pats rašė laiškuose – sunkiai. Jį vargino ne tik kova dėl autorių teisių, bet ir bandymai sudominti investuotojus: liemenės buvo gan patikimos, bet daugumai žmonių vis dar per brangios. 1905 m. atrodė, kad pagaliau aplankė komercinė sėkmė – Sankt Peterburge K. Żegleńis pasirašė kontraktą su Rusijos didžiuoju kunigaikščiu, caro Nikolajaus II broliu, Michailu Aleksandrovičiumi. Deja, gamyba taip ir neprasidėjo: carinės valdžios pinigus rijo Rusijos karas su Japonija.

Tais pačiais metais K. Żegleńis sulaukė dar vieno sunkaus išbandymo: Kongregacija pranešė, kad jis pašalinamas iš vienuolijos (taigi – ir iš kunigystės). Tiksli to priežastis neaiški, bet galima numanyti, kad dėl neperšaunamos liemenės tobulinimo, reklamavimo ir su tuo susijusių kelionių vyras nebegalėjo skirti laiko savo pagrindinei misijai – dvasinei tarnystei. 1905 m. laiške generaliniam sekretoriui jis rašė: „Neturiu jokių ketinimų palikti Kongregaciją, ir visas religines pareigas pradėsiu atlikti, kai tik pabaigsiu reikalus su savo išradimu.“

Kun. Kazimierzo Żegleńio neperšaunamos liemenės reklama. Prisikėlimo kongregacijos / resurrectionists.ca nuotrauka

Kas vyko toliau – tema, verta išsamesnių tyrimų ir apsilankymų archyvuose. Naršydamas po anglakalbius (ir šiek tiek lenkiškus) interneto puslapius, radau informaciją, kad pašalintas iš vienuolijos 1906 m. K. Żegleńis vedė Zofiją Piotrowską. Ar toji santuoka įvyko iš tikrųjų ir kaip ji nusisekė – neaišku. Prisikėlimo kongregacijos Ontarijo–Kentukio provincijos interneto svetainė apie tai neužsimena. Kaip ten rašoma, panašu, kad gyvybę saugantis išradimas išsvajotų turtų neatnešė – kita vertus, Amerikoje lenkų išradėjas gamino ir padangas (netgi neperšaunamas), buvo įkūręs įmonę „Zeglen Tires & Rubber Co“. Galbūt ši verslo atšaka buvo pelningesnė už neperšaunamų liemenių gamybą? Vėlgi sunku pasakyti. Iš to laikotarpio nėra išlikę jokių lenko rašytų laiškų, o minėta įmonė nebeegzistuoja.

Nėra žinoma ir tiksli išradėjo mirties data bei priežastis. Paskutinysis K. Żegleńio laiškas, rašytas Kongregacijos generaliniam sekretoriui, datuojamas 1913 m. Laiško tonas – ir liūdnas, ir viltingas:

„Mano brangus Tėve,

Rašau Jums norėdamas pranešti, jog vis dar esu gyvas ir kad toliau kovoju dėl savo išradimų. […] Deruosi su didžiausiomis pasaulio kompanijomis ir bendrauju su didžiais žmonėmis, kurie mane pagarbiai priima. Nenoriu girtis; aš tiesiog išsekęs nuo gyvenimo ir kovos! Jaučiuosi kaip sūnus Tobito, kuris mane išsiuntė į pasaulį iš Lvovo 1980 m. Mano brangiausiasis Tėve, Jūs esate Tobitas! Užtikrinu Jus, kad nepraradau tikėjimo ar pagarbos religijai, tikėjimas man padeda gyventi. Aš verkiu ir kovoju!

Jūsų nuolankus sūnus, K. Żegleńis.“

Parengta pagal užsienio spaudą