Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kaip linksmintis kaip šventiesiems

Eduardas von Grützneris, „Trys vienuoliai užkandžiauja“, 1885 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Kai rinkau informaciją savo knygai „Gerti su šventaisiais“ („Drinking With the Saints“, 2015), ieškojau, kokių gėrimų galėčiau rekomenduoti tam tikroms liturginių metų šventėms. Ko nesitikėjau atrasti – pamokos, kaip tuos gėrimus gerti. Tąją pamoką galima „išdistiliuoti“ į penkis pagrindinius principus. Gerti kaip šventajam – t. y. mėgautis alkoholiu, kaip to iš mūsų nori Dievas, – reiškia gerti...

…saikingai

Saikingumas nėra vien tik moraliai atsakingas dalykas – jis taip pat teikia didesnį malonumą. Senovės epikūrininkai valgydavo saikingai ne dėl įsipareigojimo dorybei, bet tam, kad maksimaliai pajustų fizinį malonumą – nes žinojo, kad persivalgymas šį tikslą atims. Krikščionys gali laisvai naudotis šia įžvalga, nes Dievas nori, kad Jo kūriniai mums teiktų malonumą.

Saikingumas taip pat svarbus, nes palaiko gerą sveikatą – ir tai viena priežasčių, kodėl Bažnyčia istoriškai toleruodavo ir netgi palaikydavo alkoholio vartojimą (prisiminkime viduramžių religinius ordinus ir jų gamintą alų, vyną, viskį ir likerį). Viduramžiais ir vėliau alkoholis išvalydavo užterštą vandenį ar net jį pakeisdavo, taip pat buvo vartojamas kaip vaistas nuo įvairių negalavimų.

Šiomis dienomis, kai kartūzų vienuoliai savo pagrindiniame „Grande Chartreuse“ vienuolyne (įkurtame vėjuotųjų Prancūzijos Alpių papėdėje) pradeda karščiuoti, jie gauna valgomąjį šaukštą jų gaminamo skaniojo žolelių likerio – chartreuse.

Galiausiai saikingumas yra raktas į draugystės ugdymą. Kai geriame tik tiek, kad atpalaiduotume liežuvį, bet ne tiek, kad jo nebevaldytume, tai labai padeda geram pokalbiui ir bičiulystei. […]

Kadras iš muzikinio filmo „Tonight and Every Night“, 1945 m. Picryl.com nuotrauka

…dėkojant

Saikingumas taip pat yra dėkingumo Dievui už jo gerąsias vynuoges ir javus išraiška. Kaip sako G. K. Chestertonas: „Mes turėtume dėkoti Dievui už alų ir bordo vyną, negerdami jų per daug.“ Šiais laikais dėkingumas yra labai ignoruojama dorybė: mes susikuriame kaskart vis daugiau teisių ir vis mažiau žiūrime, ką esame skolingi kitiems. Iš tiesų kai kurie modernieji filosofai, pavyzdžiui, Kantas, dėkingumą laiko blogu dalyku, grėsme mūsų autonomijai – nes tai reikštų, kad esame kažkam kitam skolingi.

Bet katalikui džiugu dėkoti Dievui, kuris kuria, atperka ir šventina mus, ir matyti, koks Jis dosnus visų gėrybių – taip pat ir tų, kurios yra mūsų taurėse. Atkreipkime dėmesį į aludarių globėjo šventojo Arnoldo iš Metzo pareiškimą: „Iš žmogaus prakaito ir Dievo meilės alus atėjo į pasaulį.“

…atsimenant

Katalikiško pamaldumo centras yra Eucharistija, kuri reiškia „dėkojimą“, taigi dėkingumo pilnas žvilgsnis persmelkia visus katalikiško gyvenimo aspektus. Tačiau Eucharistija taip pat yra ir prisiminimas, Jėzaus įsakymo „Tai darykite mano atminimui“ įvykdymas. Dėkingumas reikalauja atminimo, ypač, kad prisimintume visus gerus dalykus, kurių nepelnytai esame gavę.

Vienas iš esminių skirtumų tarp sveiko ir nesveiko alkoholio vartojimo – ar žmogus geria tam, kad prisimintų, ar tam, kad pamirštų. Atkreipkite dėmesį į skirtumą tarp gėrimo, kuris vyksta gerose ir tauriose vestuvėse, ir gėrimo, kurį matome bare.

Cathopic.com nuotrauka

Gerose vestuvėse skirtingos kartos susirenka švęsti pergalingų ir garbingų jungtuvių tarp ištikimo vyro ir ištikimos moters; jie džiaugiasi šios naujos poros meile, kuri Dievo valia metams bėgant tik augs ir skatins turėti vaikų bei dar didesnę meilę. Ir kai susirinkusieji tai švenčia, jie taip pat prisimena savo pačių vestuves, savo tėvų santuokinę meilę ir t. t. Jie prisimena didžiąją meilės grandį ir už tai pakelia taures.

Palyginkime šį vaizdą su vidutinio amžiaus vyru, kuris geria pats sau vienas baro kamputyje. Jis aprauda savo vienišumą, savo darbą be jokių perspektyvų, savo prarastą jaunystę. Tas vyras užsisako kaskart vis naują bokalą ne tam, kad prisimintų gera, bet kad pamirštų bloga. Toks alkoholio vartojimas kaip diena ir naktis skiriasi nuo katalikiško gurkšnojimo meno.

…besilinksminant

Kitas būdas suprasti skirtumą tarp sveiko ir nesveiko gėrimo – tai apmąstyti sąvokas „malonumas“ ir „linksmybė“. „Malonumas“ reiškia pramogavimo būdą, kuris nebūtinai blogas, bet įprastai paviršutiniškas ir gali būti patiriamas vienumoje. Jaunam žmogui turbūt smagiau žaisti vaizdo žaidimus su draugais, bet galima įsivaizduoti, kad visai nieko jam būtų žaisti ir vienam.

Tuo metu „linksmybė“ reikalauja draugijos. Žmonės įprastai nesilinksmina vieni kambaryje; jie linksminasi šventėje ar geroje puotoje. Bent jau man atrodo, kad linksmybei reikia stiprios bendrystės ir išties dieviškos, įsimintinos priežasties švęsti: pagalvokite, kaip absurdiškai skambėtų, jei sakytume: „Linksmos Administracijos ekspertų dienos!“

Tačiau palinkėjimas „Linksmų Kalėdų“ vis dar turi teologinę prasmę – ir ne vien dėl to, kad čia paminime Kalėdų Mišias [žodžių žaismas: ang. Christ‘s Mass ir Christmas yra giminingi terminai – red.]. Kai kam nors linkime būti linksmiems per mūsų Viešpaties gimtadienį, mes viliamės, kad jie patirs daugiau, negu vien gerai praleis laiką.

Žinoma, visa tai turi ir rizikos: anglų kalboje yra nebevartojamas terminas „įkaušęs“ [angl. merry-drunk], kuris daug ką pasako. Bet, kaip Josefas Pieperis pabrėžia savo knygoje „In Tune with the World: A Theory of Festivity“, visos šventės turi „įgimtų pavojų ir išsigimimo užuomazgų“, nes visos šventės pasižymi išlaidumu. Bet, kaip išlaidumas neturi tapti nuosmukio priežastimi, taip ir dėl sudrėkintos gerklės negalime sau leisti būti nuskandinami.

Policijos banketas Izraelyje, 1939 m. Picryl.com nuotrauka

…rituališkai

Pieperio knyga kviečia įsiminti kitą linksmybės aspektą: ritualą. „Ritualinė šventė, – jis galiausiai tvirtina, – yra pati šventiškiausia šventės forma.“ Kodėl? Nes tikras šventinis džiaugsmas negali egzistuoti be Dievo ir be šventimo tradicijos, įtraukiančios ritualinį garbinimą ir auką. Pieperis padaro išvadą, kad be religinio ritualo šventė tampa net ne „šventvagiškomis iškilmėmis“, o kai kuo dar blogesniu – išgalvota ir dirbtine proga, kuri tampa „nauju ir dar labiau įtemptu darbu“.

Mes, pamaldūs gėrikai, galime priimti Pieperio išmintį praktikuodami du paprastus dalykus. Pirma, mūsų šventės turi remtis į liturginius metus, į tą didingą pasikartojantį pasakojimą apie Kristų ir Jo šventuosius. Kaip rašo Pieperis, katalikiška liturgija „iš tiesų yra neribotas „taip“ ir „amen“ sakymas visai tikrovei ir egzistencijai“, o kiekvieno šventojo minėjimas yra ir šventimas dėl to žmogaus ištarto „taip“ Dievui – ir kartu kvietimas mums taip pat tai daryti.

Antra, kiekvienoje šventėje, net ir kuklioje, turėtų būti šiek tiek ritualo. Lengviausias kelias tai pasiekti – tai tosto ritualas. Tostų sakymas yra maždaug tokia pat sena tradicija, kaip ir pats gėrimas, ir turi gilias religines šaknis. Senovėje šventės būdavo neatsiejamos nuo pirmos taurės išliejimo kaip aukos dievams. O, anot vieno pasakojimo, įprotis susidaužti taurėmis ar bokalais yra krikščionių „išradimas“ – stiklo skambėjimas imituoja bažnyčios varpų gaudesį, kuris nuveja šalin demonus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Katalikai turėtų būti tostų sakytojai iš prigimties, šis ritualas yra jų kraujyje: mes išpažįstame, kad formalumas nepakeičia spontaniškumo ar džiaugsmo, bet jį pripildo, išreiškia ir praturtina. O pasaulyje paplitęs noras sakyti tostą į kito sveikatą atranda naują prasmę krikščioniškame troškime linkėti ne vien kūniškų ligų nebuvimo. Tereikia vieno tosto, kad jūsų „beformis“ susitikimas taptų įvykiu, galbūt net šventu.

Minėtoje knygoje Josephas Pieperis pritardamas cituoja Nietzsche‘s aforizmą: „Visa gudrybė yra ne surengti šventę, bet rasti žmonių, kurie galėtų ja mėgautis.“ Artėjant postmodernaus nihilizmo amžiui, nekyla klausimo, ar krikščionys turėtų šventiškai mėgautis gėrimu; reikėtų klausti, ar jie liks vieninteliai, gebantys tai daryti.

Michaelis P. Foley yra JAV katalikų teologas, patristas, dėstytojas ir rašytojas. Jo tekstas originaliu pavadinimu „How to Drink Like a Saint“ perpublikuojamas iš interneto svetainės „The Catholic Gentleman“. Iš anglų kalbos vertė Simonas Bendžius