Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Kaip mašinos Beethovenui padėjo…

Portretas.
Kompozitorius Ludwigas van Beethovenas. Augusto von Klöberio litografija (1818 m.). Wikipedia.org nuotrauka

Vokietijos katalikų savaitraštis „Christ in der Gegenwart“ šią savaitę reaguoja į naujausius dirbtinio intelekto pasiekimus kuriant... Beethoveno muziką.

Redaktorius Simonas Lukasas feljetone pavadintame „Netobulumo vertė“ primena, kad būtent menas ilgą laiką buvo laikomas paskutiniu žmogaus bastionu technologijų persmelktame pasaulyje.

Gal mašinos ir moka geriau analizuoti, žaibiškai spręsti komplikuotas matematines problemas ar duoti į kaulus geriausiems pasaulio šachmatininkams, tačiau meno kūriniui sukurti reikia tikros emocijos, kurią geba patirti vien jaučianti, gyva būtybė. Tačiau mašinos tokia emocija nepasižymi… Bent jau taip buvo manoma iki šiol. Kol atėjo diena, kai mokslininkams kilo mintis sumaitinti dirbtinam intelektui 10 ooo Ludwigo van Beethoveno (bei kitų jo epochos kompozitorių) kūrinių ir paspaudus mygtuką nurodyti sukurti dešimtosios Beethoveno simfonijos tęsinį – tai yra parašyti po kompozitoriaus mirties likusią nebaigtos partitūros dalį.

Idėja buvo sėkmingai įgyvendinta. Prieš kelias dienas Bonoje, praėjus beveik 200 nuo didžiojo muzikos genijaus mirties, įvyko dirbtinai pratęstos simfonijos premjera. Reakcijos į šį kūrinį, kaip ir buvo galima tikėtis, nebuvo vienareikšmės. Štai kelios optimistinės antraštės: „Tai kas buvo nebaigta, pagaliau atilikta,“ – džiaugėsi savaitraštis „Die Zeit“), „Technikoje glūdi didžiulis potencialas,“ – žadėjo dienraštis „Frankfurter Allgemeine“. Tačiau muzikos ekspertas Thomas Schmollis žurnale „Der Spiegel“ teigė naujojoje dirbtinio intelekto kompozicijoje pasigendęs meninės vertės. Kita vertus, nors ir pro sukąstus dantis, jis pripažino, kad šis muzikos kūrinys iš tiesų skamba taip tarsi jį būtų parašęs žmogus – koks nors ribotų gabumų Beethoveno mokinys, norėjęs kad jo kūrinys skambėtų kuo panašiau į mokytojo.

Toliau belieka laukti, ar ši pašaipi pastaba liks pagrįsta, ar nutiks taip, kaip nutiko su daugeliu kitų nepasitvirtinusių prognozių dėl kompiuterio galimybių ribotumo. Savo svarstymus „Christ in der Gegenwart“ redaktorius tęsia atkreipdamas dėmesį į dar vieną svarbią dimensiją, pranokstančią techniškai padaromus dalykus.

Beethovenas nepajėgė užbaigti savo kūrinio, nes tuo metu buvo atsidūręs sunkioje gyvenimo krizėje. Jį vargino ne tik silpstanti klausa, bet ir nuolatinis spengimas ausyse. Be to jis susidūrė su finansinėmis problemomis, o sveikata prastėjo ir dėl priklausomybių.

„Gyvenu tarsi tremtyje,“ – rašė jis laiške savo broliui „Nedaug trūksta, kad pats nutraukčiau savo gyvybę.“ Šių pasisakymų šviesoje atsiskleidžia dar viena minėto projekto atradimas. Informacinių technologijų ekspertai iš begalės užrašų ir rankraščių, kurios jie sumaitino dirbtiniam intelektui, išskaitė „dvasingumo patirtį“. Užrašai rodo, kad kompozitorius buvęs gilios vidinės pajautos, kad jį vis labiau traukė bažnytinė muzika, kad jis norėjo išreikšti tai, kas sunkiai leidžiasi išreiškiama garsais.

Tokiu atveju galime geriau suprasti, kodėl paskutinis Beethoveno kūrinys liko tik fragmentas. Juk tai tiesiogiai atitinka jo pilną lūžių ir tuštumų gyvenimą. Išprususi publika turėtų būti pajėgti priimti net ir tokias kūrybos spragas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Baigdamas feljetono autorius pasiūlo paprastą išvadą: gali būti, kad dabarties pasaulis, kuriame visus žmogiškuosius netobulumus ir trūkumus tarsi lygintuvu užlygins mašinos, artimiausiu metu praturtės keliais naujais muzikos kūriniais, tačiau žmogiškumo požiūriu toks pasaulis bus labiau nuskurdęs.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu