2021 11 23

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kaip menas padeda išgyventi kūdikio netektį. Pokalbis su Monika ir Justu Tekučiais

Feisbuko „Sauja pastelių" nuotrauka

Persileidimas yra gana dažna problema, su kuria susiduria besilaukiančios moterys. Šis išgyvenimas moterims yra labai sunkus, jos dažnai jaučia kaltę ar netgi gėdą. „Moterys vengia apie tai kalbėti, tai susiję su gėda. Tu neišnešiojai, nesugebėjai atlikti to, kas atitinka visuomenės standartus“, – sako Monika Tekutienė, kuri po sunkios savo patirties pradėjo vesti dailės terapijos užsiėmimus persileidimą patyrusioms moterims.

Su MONIKA IR JUSTU TEKUČIAIS kalbame apie tai, kaip gyventi po persileidimo ir kaip šį skausmą patyrusioms moterims gali padėti menas.

Papasakokite apie patirtį, persileidimo metu netekus pirmojo vaikelio. Kaip jums pavyko įveikti skausmą, sukeltą netekties? Ar sulaukėte aplinkinių palaikymo?

Monika: Tai buvo sunkus išgyvenimas: priėmėme kaip vaiko netektį. Gedėdami jautėme visas netekties stadijas: neigimą, liūdesį, susitaikymą… Labai daug apie tai kalbėjome, ir tai mus gelbėjo. Sužinojome, kad ir kitos poros susiduria su panašiais išgyvenimais. Dalinantis savo patirtimi su vyresnėmis poromis jos liudijo, kad moterys, ilgiau gyvenusios šeimoje, yra patyrusios ne vieną persileidimą ir augina ne vieną vaiką, ir tai yra natūralus reiškinys, tačiau kažkodėl mūsų visuomenėje vis dar apie tai nėra kalbama. Tas kalbėjimas padėjo suprasti, kad esame ne vieni, kad taip nutinka ir kad tai nėra diagnozė – mes galėsime susilaukti vaikų! Nes jausmas tuo metu buvo toks, kad čia jau viskas, pabaiga.

Justas: Tuomet jaučiau visišką bejėgiškumą. Pamenu, kai važiavau iš ligoninės, palikęs Moniką, galvojau: ką aš, Dieve, galiu padaryti geriausiai, ką aš išvis galiu šioje situacijoje pakeisti? Kilo mintis, kad čia padėtų minčių restartavimas. Po persileidimo praėjus keliems mėnesiams nusprendėme išleisti visas santaupas kelionei po Kiniją, tai padėjo atitolinti tas liūdnas mintis.

Monika: Kelias savaites keliavome po kaimus, iki kurių patiems reikėjo nusigauti, turėjome pasidarę tokią knygutę su įvairiais paveiksliukais…

Justas: Juose buvo pavaizduota, pavyzdžiui, kiauliena – tam, kad nesuvalgytum ko nors, ko europiečiai nėra įpratę valgyti. Pasiruošimas kelionei padėjo nuvyti tas mintis ir žiūrėti į priekį, nesikoncentruoti į blogą situaciją, gailintis savęs ar kitų, bet šiek tiek galvoti apie ateitį ir tikėtis jos gražios.

Ar jūs galėtumėte prisiminti, kiek laiko truko netekto vaikelio gedėjimas?

Monika: Įprastai natūralus gedėjimas turėtų praeiti per šešis mėnesius. Bet nuo persileidimo praėjus trims mėnesiams, grįžusi iš Kinijos sužinojau, kad vėl laukiuosi. Atsirado baimė ir nerimas, kaip bus su šiuo nėštumu. Nuolat bandžiau įveikti nerimą, nes jo buvo nemažai. Pajutus kažką keista baimindavausi, kad gal jau vėl įvyks persileidimas, dažniau lankydavausi pas gydytojus, norėdama nusiraminti. Man padėjo tai, kad turėjau žmogų, kuriam galiu išsakyti tai, kas buvo sunku, neramu. Nereikėjo apsimesti, tvardytis…

Asmeninio archyvo nuotrauka

Justas: Esame tikintys, ieškojome prasmės toje nelaimėje. Klausėme, kodėl mums tai nutiko, o po to bandėme žiūrėti į priekį, atrasdami viltį šioje situacijoje.

Monika: Mums padėjo dėkingumas: dėkojome už tai, kad nors tiek teko pabūti vaiko tėvais, suprantant, kad ta dovana kartais būna skirta trumpam laikotarpiui. Tą priėmėme su pasitikėjimu ir dėkingumu, ir tai turbūt buvo mūsų didžioji kelionė.

Justas: Ir šiuo metu kartais pagalvoju, kad kitos poros, patyrusios persileidimus, ne visuomet turi kūną, kurį galėtų palaidoti, o kartais tą kūnelį palaidoja savo šeimos kape. Norint užbaigti gedėjimą svarbu turėti vietą, kur būtų galima nueiti ir prisiminti netektį. Mes, praradę vaisių, deja, neturime tos vietos, kur galėtume jį prisiminti, bet per Vėlines jį prisimename.

Ar mūsų visuomenėje moterys linkusios dalintis tokiomis skaudžiomis patirtimis? Ar jos jaučia kaltę? Kodėl?

Monika: Persileidimas yra viena dažniausiai pasitaikančių nėštumo komplikacijų. Šį fenomeną būtų galima pavadinti stigma. Moterys vengia apie tai kalbėti, tai susiję su gėda. Tu neišnešiojai, kažko nesugebėjai atlikti, kas atitinka visuomenės standartus. Matome begalę moterų, vaikštančių su vežimėliais, matome besilaukiančių. Persileidimą patyrusios moterys pačios save izoliuoja – atsiskiria nuo draugių, auginančių vaikus, nenori eiti ten, kur yra jų daug. Trisdešimt procentų tą išgyvenusių moterų susiduria su depresija, potrauminio streso sutrikimu, jaučia nerimą, baimę, patiria miego sutrikimų. Maždaug pusė depresijos ir nerimo sutrikimų, sukeltų gimdymo ir nėštumo komplikacijų, lieka nediagnozuoti. O pagalbos tikrai reikia.

Ar moterims, patyrusioms persileidimą, yra teikiama psichologinė pagalba? Ar joms reikia tos pagalbos? Ar vyrai linkę užjausti savo moteris, patyrusias persileidimą?

Monika: 2019-aisiais atliktas tyrimas Lietuvoje atskleidė, kad 90 procentų moterų nesulaukė psichologinės pagalbos, bet ji buvo joms reikalinga. Vis dar nedrįstama apie tai kalbėti.

Justas: Kai pradėjome kalbėtis su artimais žmonėmis po persileidimo, jie sakė, kad ir tam nutiko, ir tam, ir tada supratome, kad ši nelaimė yra palietusi daugelį, kurie nėra linkę apie tai kalbėti. Aišku, ne visi vyrai yra vienodi, bet drąsinčiau visus vyrus, abejojančius, ar moteriai reikia tos pagalbos – jos tikrai reikia. 

Monika, esu girdėjusi, kad jūs vedate dailės terapijos užsiėmimus, kurie padeda moterims, patyrusioms persileidimą, taip pat ir besilaukiančioms moterims. Kaip ši terapija padeda išgyventi sunkius jausmus? 

Feisbuko „Sauja pastelių“ nuotrauka

Šiuo metu studijuoju Sveikatos mokslų universitete dailės terapijos magistratūrą. Rašau magistrinį darbą apie persileidimą patyrusias moteris. Dailės terapija apima dailės, medicinos, psichologijos, psichoterapijos aspektus, jos poveikis yra grindžiamas tuo, kad kurdamas žmogus ištraukia iš savo pasąmonės potyrius, kuriuos paverčia vaizdiniais. Ši saviraiška padeda įvardyti tai, kas sunkiai apibūdinama žodžiais. Toks pavertimas vaizdiniais ir jų interpretavimas kalbant padeda suvokti užslėptus, sumišusius jausmus ir juos priimti. Ši terapija moliu ar kitomis dailės priemonėmis padeda saugiai išreikšti tai, kas mumyse susikaupę. Analizuodami kūrinį, žmonės pažvelgia į savo problemą iš kitos perspektyvos, susidėlioja prioritetus, žmogui ateina kažkoks supratimas, kas vyksta su juo.

Nesu nei dailininkė, nei keramikė, bet čia mes siekiame ne estetinio rezultato, bet, priešingai, mūsų užduotis yra panaudoti priemones, siekiant terapinio tikslo. Šiuo metu dirbu nuotoliniu būdu, nuo gruodžio 6 d. pradėsime naują grupę. O nuotoliniu būdu vedu šiuos užsiėmimus todėl, kad moterims pagalbos reikia visoje Lietuvoje, ir ją dažniausiai gauna didmiesčiuose. Į mano grupes susirenka žmonių iš visos Lietuvos ir netgi užsienio.

Gali kilti klausimas, ar nuo to nesuprastėja kokybė? Tačiau ši praktika taikoma ir užsienyje. Asmeninės žmogaus savybės lemia, kuri praktika – gyva ar nuotolinė – yra labiau jam tinkama. Intravertėms lengviau turėti šiokį tokį atstumą, vietą, kur jos jaučiasi saugios. O priemones turime visas, kokių reikia. Mūsų kursas trunka dvylika susitikimų, jis trunka tris–keturis mėnesius. Bet jei jaučiu, kad man trūksta kompetencijos, siunčiu moterį pas psichoterapeutą, ypač jei jaučiu, kad jai reikia individualios pagalbos.

Ką jūs veikiate dailės terapijos užsiėmimų metu?

Dailės terapijos sesijos struktūra yra tokia: pirma dalinamės praėjusios savaitės jausmu – kuo gyvenome. Tuomet piešiame pagal tam tikrą temą, kuri iškyla per terapinį procesą. Trečioji dalis yra refleksija, interpretacija: viena grupės dalyvė parodo savo piešinį, o kitos grupės dalyvės reflektuoja, kalbėdamos apie tai, ką jos patyrė, žvelgdamos į jį. Apie tai, kaip jautėsi piešdama, kalba ir pati jį piešusi  moteris. Aš užduodu tam tikrų klausimų, padedančių geriau įsisąmoninti ir suprasti, nes reflektavimas, kalbėjimas yra ne mažiau svarbus nei pats piešimo procesas. Tai tarsi tiltas tarp pasąmonės ir sąmonės, kuomet tai, kas buvo nesąmoninga, tampa sąmoninga. Ieškome prasmių, kabliukų piešinyje, kurie galėtų padėti geriau pažinti save.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dailės terapija yra grupinė, jos metu svarbu padrąsinti kitą, kad jis yra ne vienas. Mūsų ciklą sudaro trys etapai. Pirmojo etapo tikslas yra „išgyventi“ sunkias emocijas. Antras etapas – darbas su kūnu, nes dažnai persileidimą patyrusios moterys yra nepatenkintos savo kūnu, nes jis negalėjo išnešioti vaikelio, todėl reikia jį priimti, sugrįžti į jį. Trečias etapas – resursų paieška, prarastos savivertės atkūrimas, savęs sustiprinimas.

Ko norėtumėte palinkėti būsimoms mamoms ir tėčiams? 

Justas: Kantrybės išbūti kartu ir palaikyti vienam kitą.

Monika: Palinkėčiau priimti savo bet kokius jausmus, jų neignoruojant. Esu skaičiusi, kad su jausmais reikia banguoti. Atėjus jausmui jį pajausti, bet stipriai neįsitraukti. Jei jaučiame, kad kažko yra per daug, reikia nebijoti kreiptis pagalbos į specialistus, ir tai nėra nei gėdinga, nei baisu – tai yra natūralu.

Lapkričio 23-iąją katalikiškasis pasaulis mini Negimusio kūdikio dieną, siekiant atkreipti dėmesį į moteris, patyrusias abortus ir persileidimus. 

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu