2021 02 10

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Kaip „mokosi“ mūsų smegenys ir kaip joms padėti? 

EPA nuotrauka

Arturas Paulis Shimamura buvo Berklio universiteto Kalifornijoje psichologijos ir kognityvinių mokslų profesorius. Jo interesų sritis nuo pat bakalauro studijų laikų buvo žmogaus atmintis ir suvokimas.

2008 m. A. Shimamura pradėjo tyrinėti ir ryšius tarp meno, sąmonės ir smegenų, t. y. kaip žmogus patiria meno kūrinius, kas vyksta jo smegenyse žvelgiant į paveikslus, fotografijas, filmus. Šių tyrimų rezultatas – 2013 m. pasirodžiusi knyga „Patiriant meną: stebėtojo smegenyse“ (angl. Experiencing Art. In the Brain of the Beholder).

2018 m. profesorius išleido ir mažą knygelę, skirtą smegenų veiklos procesams. Šioje knygoje autorius sukuria penkių žingsnių schemą, kuri turėtų padėti mokytojams, dėstytojams, taip pat ir besimokantiems efektyviau įsiminti informaciją, kurią jie nori išmokti. Schema anglų kalba vadinama „MARGE“. Šiame kodiniame pavadinime kiekviena iš raidžių reiškia vieną mokymosi struktūros (principo) elementą. M – motivate (liet. motyvuoti); A – attend (liet. sekti); R – relate (liet. susieti); G – generate (liet. atkurti); E – evaluate (liet. įvertinti). Tekstų serijoje pristatysime kiekvieną iš elementų. Šį kartą kalbėsime apie smegenų veiklos specifiką. Kituose tekstuose aptarsime profesoriaus pristatomus penkis mokymosi struktūros principus.

Anot prof. Shimamuros, vis labiau įsivyraujant modernioms technologijoms (išmaniesiems telefonams, televizoriams, internetui) tapo vis lengviau gyventi „patogiai tinginiaujant“, t. y. viską gauti, rasti ir padaryti kur kas paprasčiau, nei anksčiau buvo įprasta. Nepaisant šios situacijos, visi puikiai supranta, kad tiek fizinė, tiek protinė veikla yra būtina, jei norime, kad jos išliktų sveikos. Kitaip tariant, smegenims reikia nuolat būdrauti ir mokytis tam, kad jos neprarastų aktyvumo. 

Mokymasis yra gebėjimas įgyti žinių iš juslinių patirčių. Žinoma, gali būti įvairiausių mokymosi formų: nuo suvokimo patiriant (angl. perceptual learning), kai gydytojas mokosi „perskaityti“ rentgenogramą, taip pat konceptualaus mokymosi (angl. conceptual learning), kai istorikas ar mokslininkas sieja naujus faktus ar idėjas su jau turimomis žiniomis arba kokio nors gebėjimo ugdymas (angl. skill learning), kai kas nors mokosi groti kokiu nors muzikiniu instrumentu ar vairuoti automobilį. Shimamuros susidomėjimo objektu tampa konceptualusis arba akademinis mokymas. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Berklio universiteto profesorius pabrėžia, kad kalbėdami apie mokymosi procesus dažnai remiamės klaidingomis prielaidomis ir įsivaizdavimais, kaip veikia mūsų smegenys. Pavyzdžiui, dažnai pasitaikanti klaidinga samprata vadinama švietimo „kempinės metafora“. Tokio mokymosi efektyvumu mus dažnai įtikina ir tai, kaip dažniausiai vyksta mokymosi procesas klasėse ar auditorijose, t. y. mokytojas daug kalba, o studentai klausosi ir „susiurbia“ informaciją. Psichologinėje teorijoje šis mokymosi būdas vadinamas „iš apačios į viršų“ (angl. bottom up proccess). Apačia vadinant mūsų juslinius potyrius, tai, ką gauname „iš išorės“, o viršų suprantant kaip žinias, kurios susiformuoja. Anot prof. Shimamuros, toks mokymosi būdas nėra veiksmingas, o dažniausiai baigiasi tuo, kad besimokančiojo galvoje atsiranda daug faktų, nesusijusių vienas su kitu. 

Kur kas efektyvesnis metodas mokytis yra „iš viršaus į apačią“ (angl. top-down processing), kuris jau egzistuojančias žinias naudoja padedant atidžiau išsirinkti, kurią juslinę informaciją apdoroti. Netgi be nuolatinio socialinių medijų srauto mūsų smegenis nuolat „atakuoja“ įvairi informacija. Knygoje autorius pateikia klasikinį percepcijos pavyzdį: piešinį, kuriame, priklausomai nuo to, apie ką galvojame, matome arba antį, arba kiškį. Anot profesoriaus, tai klasikinis supratimo ir mokymosi „iš viršaus į apačią“ pavyzdys. Stebintysis turi susitelkti į vieną minčių – nori matyti kiškį ar antį, o tuomet sąmoningai susitelkti į tuos bruožus, kurie svarbūs atpažinti vieną iš minėtų gyvūnų. Pavyzdžiui, norint matyt kiškį, reikia susitelkti į kiškio ausis ir t. t. Tai, kokį gyvūną matysite, priklausys nuo to, kaip naudojate savo žinias rinkdamiesi svarbią juslinę informaciją. 

Akademinio mokymosi metu jungiame gaunamas žinias su informacija, kurią jau turime. Galima būtų įsivaizduoti smegenis kaip asmeninę vikipediją, kiekvienas „straipsnis“ turi būti sujungtas ryšiais, kad formuotųsi visuminis vaizdas. Tam, kad mokymasis būtų kuo efektyvesnis, turime informaciją kategorizuoti į schemas, kurios padeda struktūruoti informaciją. Ryšiai tarp naujos ir jau galvoje turimos informacijos yra tokie pats svarbūs kaip ir pati naujai gaunama informacija. 

Pavyzdžiui, dar 1967 m. atliktas atminties tyrimas leidžia galvoti apie tai, kaip svarbu sieti informaciją su jau turimomis žiniomis. Tyrimo dalyviai gavo 52 korteles, kuriose buvo nurodyti įvairūs žodžiai. Jie turėjo suskirstyti korteles į krūveles. Patys galėjo rinktis, kiek „kategorijų“ susikurti, nuo dviejų iki septynių. Dalyviams buvo leidžiama susikurti jų pačių kategorizacijos sistemą, pavyzdžiui, į kategoriją  „gyvi organizmai“ įdėti tigro ir arklio korteles. Jeigu žmonės pasirinko didesnį skaičių kategorijų, vėliau jiems buvo paprasčiau prisiminti konkrečius žodžius, kuriuos ten sudėjo. 

Tiesa, mokymosi procesas nepasibaigia tik informacijos kategorizavimu. Besimokantysis turi būti tikras, kad informacija bus įsisavinta. Svarbu nuolat kartoti ir vėl iš naujo „ištraukti“ iš atminties mums reikalingą informaciją, vėl iš naujo „sugeneruoti“. Profesorius Shimamura sako, kad vienas iš geriausių pavyzdžių tai padaryti – pasakoti kitiems, ką išmokai, sužinojai, išgirdai. Nuolat praktikuojant informacijos atkūrimą ir „ištraukimą“ iš atminties, smegenys aktyviai dirba, todėl nelieka pasyvios. 

Paskutinis svarbus dalykas mokantis – kartkartėmis įvertinti, ką iš tiesų išmokai. Šis procesas susideda iš paties mokymosi proceso stebėjimo, bandymo paklausti savęs, ar koks nors išmoktas dalykas iš tiesų buvo suprastas adekvačiai. Galvojant apie šį procesą taip pat galima įsivertinti, ar reikia daugiau laiko skirti mokytis vieną ar kitą dalyką. Profesorius Shimamura akcentuoja, jog suvokimas, ką iš tiesų žinai ir ko nežinai, svarbus mokymosi efektyvumui didinti. Pavyzdžiui, jeigu negalite savais žodžiais apibūdinti to, ką perskaitėte, galbūt reikia skirti daugiau laiko tam dalykui? 

Pagal Arthuro P. Shimamuros knygą „MARGE: A Whole-Brain Learning Approach for Students and Teachers“ parengė Kristina Tamelytė