2020 09 24

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Kaip mokymosi procesą keičia videoįrašai ir konferencijos?

Alex Samuels / Unsplash.com

Lietuvoje vis didėjant COVID-19 atvejų skaičiui mokyklose, paveiktosios įstaigos turi būti uždarytos ir visas mokymosi procesas privalo persikelti į virtualią erdvę. Universitetai taip pat didžiąją dalį mokymosi proceso vykdo nuotoliniu būdu. Nors pirmojo karantino laikotarpiu tokia situacija buvo įprasta, daugelis mokytojų ir dėstytojų ją prisimena kaip „mobilizacijos“ laiką, t. y. išskirtines sąlygas, kurių reikėjo laikytis, nes kitos išeities greitai nebuvo galima surasti.

Nedaug buvo kalbama apie nuotolinio mokymosi būdo įtaką individualiam mokymosi procesui, o labiausiai – kaip videokonferencijos ir įrašai padeda suprasti, įsisąmoninti ir prisiminti informaciją. Kokia pamokų ir paskaitų, kurios vyksta pasitelkiant vaizdo įrašus ir konferencijas, specifika? Kokią tai įtaką daro mokymosi procesui? Ar įmanoma jį patobulinti, suvokiant tokio mokymosi proceso trūkumus? 

Videoperžiūra yra dvidimensė erdvė – dėl šios priežasties atsiranda esmingų suvokimo skirtumų tarp mokymosi „gyvai“ ir mokymosi su videomedžiagos pagalba: ar omenyje turėtume videoįrašus, ar tiesiogines videokonferencijas. „Gyvame“ mokymosi procese yra vaizdo gylis, kuris suteikia suvokimui keletą papildomų svarbių elementų. Pavyzdžiui, akcentuoja judesį iš vienos vietos į kitą, vaizdo tekstūrą, šešėlių kaitą, spalvas, videokonferencijos ar įrašai visuomet sumažina stereoskopinį vaizdą, vaizdas tampa plokščias, todėl gerokai skurdesnis kaip patyrimo objektas. Atrodytų, kad toks vaizdo konferencijų apibūdinimas neturėtų būti svarbus: juk pagrindinis dalykas, t. y. informacija, vis tiek yra pateikiama žodžiu, ji gali būti suvokta ir įsiminta. Taip manantieji pamiršta, jog sąmonė, suvokimas ir atmintis nesiremia vien tik kalba. 

Kai žmogaus sąmonėje formuojasi atsiminimai, jam taip pat svarbus ir tų atsiminimų „sodrumas“. Stebint videokonferenciją ir sumažinant atsiminimų intensyvumą bei sodrumą, gali nukentėti ir pats įsiminimo procesas. Prisiminimai gali būti ne tokie išsamūs, ir jų „įrašymas“ į ilgalaikę atmintį gali užtrukti ilgiau nei įprastai, kai pamokos (ar bet koks informacijos perteikimas) vyksta gyvai. Mokslininkai, tyrinėjantys atmintį, perspėja, jog ne itin išsamūs atsiminimai, įrašyti į atmintį, gali būti sunkiau iš jos „išgaunami“, nes tiesiog lieka mažiau aspektų, už kurių būtų galima „užsikabinti“, norint informaciją panaudoti mąstymo procese. 

Kitaip tariant, kuo „sodresnis“ ir išsamesnis atsiminimas, tuo paprasčiau jį vėliau panaudoti, kai jo prireikia. Taip pat manoma, kad, norint geriau panaudoti per videokonferenciją sukauptą informaciją, žmogaus „darbinė“ atmintis turi veikti intensyviau, nei tuo atveju, kai įvairūs prisiminimai buvo sukaupti gyvos paskaitos metu, o tai reiškia didesnį kognityvinį nuovargį. Tuos pačius informacijos vienetus, suprastus ir įsimintus įprastinėje mums aplinkoje, tiesiog ilgiau „apdorojame“. Normalu, kad tai išvargina ir daro mokymosi procesą mažiau efektyvų. 

Naudojantis videokonferencijomis arba videoįrašais neatsižvelgiama ir į socialinius mokymosi aspektus. Pavyzdžiui, dažnai maži vaikai mokosi kalbos iš savo tėvų: jie jam gali paaiškinti, atsižvelgdami į jo amžių ir tuometines žinias, verbaliai ir konceptualiai, ką jų išgirstas žodis reiškia. Tėvai prisitaiko prie individualios vaiko raidos, tą dažnai daro ir mokytojai, kurie gyvai bendrauja su vaikais, geba pastebėti jų žinių spragas ir padėti jiems suprasti. Paruošta vaizdo medžiaga negali išpildyti socialinio informacijos perdavimo ir supratimo aspekto. 

Vienas iš labiausiai nuskurdintų elementų mokantis nuotoliniu būdu yra diskusija. Kiekvienam pokalbiui yra reikalingas akių kontaktas, svarbūs tampa žvilgsniai, jų specifika. Kalbantis bet kokioje videoplatformoje sunku sekti kitų žvilgsnius ir juos suprasti. Kartais internetu mus pasiekia sulėtinta kito žmogaus reakcija, o tai neleidžia palaikyti „natūralaus“ pokalbio ritmo. Taip pat neužsimezgančiam žvilgsnių ryšiui svarbi ir kompiuterinės technologijos specifika: vykstant videopokalbiui žmogus mato kito žmogaus akis, žiūrėdamas į ekraną tuo pat metu turi žiūrėti ir į kamerą, kad galėtų „parodyti“ savo akis. Būtent dėl šios priežasties akių kontaktas neužsimezga, o pokalbis įvyksta „nenatūraliai“. 

Panašiai kaip tiesioginė videotransliacija nuskurdina tiesioginį patyrimą ir gali sukelti vėlesnių sunkumų sklandžiai atsiminti, taip ir vaizdo įrašas negali „reaguoti“ į specifines situacijas, į besimokančiojo individualų pasiruošimą. Itin svarbūs yra ir žmonių gestai, kūno kalba, kuri papildo žinojimą. Tai, ką mokytojas bando pasakyti rankomis ar kūno kalba, taip pat yra svarbi trijų dimensijų pasaulio dalis. Kitaip tariant, videoįrašai yra socialiai skurdūs, o socialinis mokymosi aspektas ugdymosi procese yra svarbus, jis papildo tiek žinojimą, tiek palengvina įsiminimo procesus, bando prisitaikyti prie individualių vaiko mokymosi poreikių.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbus ir kitas aspektas: naudojantis vaizdo įrašais, aplinka mums yra neįprasta, todėl reikia daugiau sąmonės pastangų suvokti tuos pačius dalykus. Pastebima, kad videoaplinkoje „priimtą“ informaciją vėliau šiek tiek sudėtingiau panaudoti ir „įprastomis“ sąlygomis, atsiranda savotiškas pertrūkis tarp vienoje aplinkoje išmoktų dalykų ir sklandaus jų „perkėlimo“ į kitą. Juk mokomės tam tikromis aplinkybėmis: kai kuriems vaikams net buvimas tarp žmonių yra svarbi mokymosi dalis. 

Mokslininkai pastebi, kad mokytis ir suprasti sunkiau sekasi ankstyvame amžiuje: maždaug iki ketverių metų. Vėlesniame amžiuje mokytis pagal vaizdo įrašus yra lengviau. Tačiau nereiškia, kad mokymosi procesas tampa lygiai toks pat, kaip ir klasėje. Manoma, kad vyresni vaikai ir suaugusieji patyrimo trūkumus kompensuoja, todėl mokymosi procesas yra sunkesnis, labiau apkraunantis smegenis ir sąmonę nei įprastinis, vykstantis klasėje. 

Kitaip tariant, tam, kad toks pats kiekis informacijos būtų įsisavintas kaip ir „normaliomis“ sąlygomis, tiesiog reikia įdėti daugiau pastangų ir kompensuoti trūkumus. Šitokį poveikį galėjome stebėti ir karantino metu: nemažai besimokančiųjų tiek universitete, tiek mokyklose pasakojo apie „zoomo nuovargį“ (angl. zoom fatigue). Tokiomis sąlygomis mokantis, dirbant ir bendraujant pavargstama nuo mums visiškai neįprasto buvimo „kartu“. Mokymosi procesas reikalauja daugiau pastangų, nei mums įprasti būdai sužinoti.

Pagrindinis klausimas, žinoma, kyla tada, kai galvojame, kaip išsisukti iš susidariusios sudėtingos situacijos. Negalime ir toliau mokytis mums įprastu būdu, nes to neleidžia susiklosčiusios aplinkybės, tačiau lygiai taip pat negalime leisti, kad mokymosi procesas nukentėtų. 

Anot kognityvinių mokslų profesoriaus Danielio T. Willinghamo, nereikėtų įsivaizduoti, kad mokymasis nuotoliniu būdu gali pakeisti mokymąsi klasėje, nes jie tiesiog nėra lygiaverčiai. 

Apsimesti, kad nuotolinis mokymasis yra „didžiulė technologinė pažanga“, reikštų meluoti sau ir nesuvokti, jog tam, kad jis bent pabandytų pasiekti tokį lygmenį, kurį pasiekia mokymasis klasėje ir „gyvai“, reikia tam tikrų priemonių. Anot D. T. Willinghamo, vienas iš efektyviausių būdų pasiekti geresnį mokymosi rezultatą yra sukurti padedančiųjų mokiniams tinklą. 

Tiriantieji nuotolinį mokymąsi pastebi, kad mokymosi medžiaga dažnai geriau būna įsisavinama tokiu atveju, jeigu mokymosi procese dalyvauja mokytojas padėjėjas arba kuris nors iš tėvų. D. T. Willinghamo pasiūlymas JAV centrinei valdžiai būtų finansuoti tokius mokymosi pagalbininkus mažoms mokinių grupelėms, ypač tada, kai vaikai dar negeba patys savarankiškai organizuotis mokymosi proceso. Tai būtų labai didelė investicija, tačiau galėtų pagelbėti kompensuoti mokymosi virtualioje erdvėje deficitą, taip pat sumažinti didžiulį nuovargį, kurį patirsime tada, kai nuolat reikės žiūrėti į dviejų dimensijų pasaulį kompiuterio ekrane. 

Parengė Kristina Tamelytė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.