2021 02 05

Eglė Kairelytė-Sauliūnienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Kaip mokyti autistišką vaiką užduoti klausimus? 

Unsplash.com nuotrauka

Tėvai, auginantys įprastos raidos vaiką, puikiai žino tą amžių, kai negali žingsnio žengti nesulaukęs daugybės savo mažylio klausimų: „Kodėl, kaip, kada, kas, kam?“ – pilasi kaip iš gausybės rago. Kartais vienas kitą vejantys klausimai kai kuriems suaugusiesiems pabosta. Ne mažiau smagu ir mažiesiems užduoti tokius klausimus kaip: „O kodėl dangus mėlynas?“ Autistišką vaiką auginantys tėvai apie tokį laiką dažnai tik svajoja. Mano patarimas tokiu atveju būtų: Gana svajoti – metas veikti! Išmokykime autistišką vaiką užduoti klausimus. 

Ko reikia, kad būtų galima pradėti mokyti

Iš tiesų, jei kalbėtume apie komunikaciją kaip tokią, vienas pirminių jos tikslų – prašymai, t. y. vaikas pirmiausia išmoksta kalbėti / komunikuoti tam, kad galėtų paprašyti to, ko nori, atsisakyti to, ko nenori ir t. t. Tik vėliau mažylio kalboje atsiranda komentarų, pasakojimų, atsakymų į klausimus ir kt. Klausimai – tai tie patys prašymai, tik gerokai sudėtingesni nei prašymas daikto ar veiklos. Užduodamas klausimus vaikas prašo kažko nematerialaus, jis prašo informacijos. Vadinasi, jei norime mokyti vaiką užduoti klausimus, pirmiausia jis turi gerai mokėti paprašyti daugybės įvairiausių materialių daiktų ar veiklų ir tuos prašymus dalinti laisvai ir gausiai. Dažniausiai tam, kad būtų galima mokyti užduoti klausimus, vaikas taip pat turi mokėti ne tik paprašyti materialių dalykų, bet ir gebėti įvardyti įvairius dalykus ar daiktus, taip pat turėti iš dalies suformuotą klausytojo (kalbos suvokimo) elgesį, turėti suformuotus socialinių įgūdžių pradmenis. Juk tam, kad tavęs paklausčiau: „Kaip gyveni?“ – man pirmiausia turi rūpėti tu ir tai, kaip tau šiandien sekėsi, man turi būti svarbu, ką tu sakai, ir tai, kad tu kalbi su manimi.

Jei vaikas tam tikrus įvardytus įgūdžius turi, tuomet galime po truputį kurti situacijas, kuriose vaiką mokysime užduoti klausimus. Atsimenate, sakiau, kad klausimas – tai prašymas, vadinasi, tam, kad išmokytume vaiką užduoti klausimus, pirmiausia privalome sudaryti ar sukurti situaciją, kurioje vaikas būtų motyvuotas paprašyti, t. y. norėtų gauti informaciją. Paprastai kalbant, jei norime, kad vaikas mums užduotų konkretų klausimą, turime sukurti sąlygas, kuriomis atsakymas į šį klausimą vaikui bus svarbus ir tada mokyti vaiką ką padaryti, kad tą atsakymą gautum, t. y. mokyti užduotį konkretų klausimą pradžioje suplanuotomis, o vėliau – pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pirmieji žingsniai

Kaip ir visais atvejais, kai kalbame apie mažojo (iš tikrųjų tai ir didžiojo) žmogaus mokymą, visuomet kalbame apie tai, kad mokymo procesas turi būti smagus, įdomus ir įtraukiantis. Kad galėčiau išmokyti vaiką naujų dalykų – pirmiausia turiu pažinti jį, žinoti, kas jam įdomu ir svarbu. Pavyzdžiui, jei mano ugdomam vaikui labai patinka skaičiai, jis puikiai juos pažįsta, mielai juos dėlioja, žaidžia žaidimus, kuriuose jų yra – tai ženklas man, nuo ko galiu atsispirti, mokydama užduoti klausimus. Taigi mokysiu užduoti klausimą apie skaičius. Jei vaikas dar nežino visų skaičių pavadinimų arba jam tiesiog smagu klausyti, kaip suaugusysis įvardija jo parodytą skaičių – pradėsiu nuo klausimo: „Kas čia?“ Tada mokysiu jį užduoti tuomet, kai vaikas rodys į norimą skaičių pirštu. Jei vaikas geba įvardyti ir atpažįsta skaičius, galiu žaisti žaidimą, kuriame jis turi atspėti skaičių, tuomet mokysiu vaiką užduotį klausimą: koks? Koks skaičius? Taigi būdų ir galimybių yra aibės, tereikia pamatyti, kas vaikui įdomu, ir remiantis tuo sukurti situaciją, kurioje jam bus svarbu gauti informaciją. O tada kaip visuomet – daug praktikos ir smagybių.

Reikia pažymėti dar vieną dalyką. Labai svarbu aiškiai suprasti, ko konkrečiu atveju mokome. Kai mokome vaiką užduoti klausimą – turime sukurti situaciją, kai vaikui bus svarbus atsakymas, t. y. vaikui bus svarbi žodinė informacija, o ne jį skatins noras gauti daiktą, apie kurį klausia. Man yra tekę ugdyti vaikus, kurie sakydami: „Nori lipdyti plastilinu?“ turėjo omeny visiškai ne klausimą, ar noriu lipdyti. Išties tokiu būdu jie išreikšdavo savo pageidavimą lipdyti plastilinu. 

Kitaip sakant, tai buvo neteisingai suformuotas prašymas: „Duok man plastilino.“ Kaip jis susiformavo nesunku nuspėti. Greičiausiai tėvai ar pedagogai, prieš duodami šiam vaikui plastiliną, jo paklausdavo: „Nori lipdyti plastilinu?“ ir tuomet duodavo plastiliną. Vaikas išmoko, kad po frazės: „Nori lipdyti plastilinu“ jis gauna plastilino. Tokiu būdu susiformuoja elgesys: pasakyti frazę „Nori lipdyti plastilinu“ reiškia gauti plastilino. Taigi mokant klausimų labai svarbu neapsirikti ir nesukurti netinkamos pasekmės, kai klausimas bus pastiprintas ne atsakymu (informacija), o konkrečiu daiktu ar veikla.

Kuriame motyvaciją klausimams užduoti

Turime sukurti sąlygas, kurių metu vaikui bus svarbus atsakymas, jei norime išmokyti vaiką užduoti klausimus. Prieš imdamiesi mokymo proceso turime labai aiškiai apsibrėžti, ką konkrečiai vaikas turi norėti sužinoti, užduodamas būtent šį klausimą. Štai keli pavyzdžiai:

  • „Kas čia?“ – tikslas sužinoti konkretaus, vaiką sudominančio daikto, žmogaus, reiškinio pavadinimą. Pavyzdžiui, „kas čia?“ – kai vaikas rodo į nepažįstamą paveikslėlį knygoje ar nematytą objektą gatvėje.
  • „Kur?“ – siekis sužinoti, kur norimas ar įdomus daiktas yra arba kur kažkas išeina. Pavyzdžiui, „Kur mano kuprinė?“ arba „Kur tu eini?“
  • „Koks, kuris?“ – suteikia informacijos apie dominantį daiktą, objektą. Pavyzdžiui, „Kuris kompiuteris veikia?“, „Koks skanėstas tavo pirkinių krepšyje?“.
  • „Kaip?“ – noras sužinoti kaip padaryti norimą veiksmą, veiklą. Pavyzdžiui, „Kaip atidaryti dėžę?“, „Kaip įsijungti telefoną?“
  • „Kada?“ – noras gauti informaciją apie tai, kada vyks vienas ar kitas įvykis, bus viena ar kita veikla. Pavyzdžiui: „Kada tu grįši?“ arba „Kada bus galima eiti į lauką?“
  • „Kodėl?“ – noras sužinoti priežastį. Pavyzdžiui: „Kodėl tu su batais?“, „Kodėl tu eini į lauką?“
  • „Ar galiu?“ – tikslas gauti leidimą atlikti konkretų veiksmą ar gauti norimą daiktą, veiklą. Pavyzdžiui: „Ar galiu pažaisti kompiuteriu?“ arba „Ar galiu įsipilti sulčių?“

Taigi apsibrėžus, ką konkrečiai turėtų norėti sužinoti vaikas, prieš užduodamas konkretų klausimą, galime imti kurti mokymosi situacijas, kuriose vaikas norėtų tą klausimą užduoti. Ką turiu omenyje? Ar vaikas turės motyvaciją užduoti klausimą: „Kur?“, jei kiekvieną kartą paprašius, ko nori – jis iškart tą daiktą ar veiklą gaus? Teisingai. Vadinasi, tuo atveju, jei noriu išmokyti vaiką užduoti klausimą: „Kur?“ – turiu sukurti motyvaciją šiai informacijai. Kaip tai padaryti? Įsivaizduokime, kad mėgstamas vaiko žaislas, su kuriuo jis nuolat žaidžia pertraukų metu, visuomet guli toje pačioje vietoje, pavyzdžiui, ant sofos. Ir štai vieną dieną jis ateina žaisti ir… ant sofos tuščia. Ko norės vaikas? Paklausti: „Kur mano žaislas?“ Kaip tai gali atrodyti pamokoje? Pavyzdžiui, kelis kartus iš eilės vaiko mėgstamą daiktą pamokos metu galiu jam paduoti įdėtą į nepermatomą dėžę, įsivaizduokime, kad tai muilo burbulai. Vaikas ima dėžę – išsitraukia burbulus, pažaidžia. Po kurio laiko vėl duodu jam tą pačią dėžę – jis vėl joje randa burbulus. Taip kelis ar keliolika kartų iš eilės, kol imu ir paduodu jam tuščią dėžę. 

Vos vaikas atidaro ir pamato tuščia dėžę, jam padedu suformuoti klausimą, kurį jis nori užduoti: „Kur?“ (taikant vizualią ar žodinę pagalbą). Kai jis šį klausimą užduoda, jam pasakau informaciją: „Burbulai ant palangės.“ Vaikas nueina, kur nurodyta, ir pasiima savo burbulus. Tokių situacijų galima kurti šimtus. 

Kitas pavyzdys, kaip išmokyti užduoti klausimą: „Kas čia?“ – čia galimi keli ar keliolika variantų: 1. „Dėžutė-siurprizas“, kai matydamas mano rankose dėžutę, kurioje kaskart buvo kažkas smagaus, vaikas bus mokomas užduoti klausimą: „Kas čia?“ tam, kad parodyčiau dėžutės turinį; 2. Galiu prašyti vaiko įvardyti kelis ar keliolika dalykų, paskutinį pasilikusi tą, kurio jis nepažįsta. Tokiu atveju jam rodau daiktą – jis pasako pavadinimą, rodau kitą – jis vėl jį įvardija, rodau šeštą, septintą, o dešimtas – nepažįstamas. Natūraliai tam, kad vaikas galėtų įvardyti, jis turi užduoti klausimą: „Kas čia?“; 3. Galime paprašyti, kad vaikui svarbus žmogus (kaskart vis kitas) pabelstų į duris. Vaikas užduos klausimą: „Kas čia?“; 4. Galime žaisti slėpynes, kai vaikui patinkantis žmogus (kaskart vis kitas) slepiasi po antklode ir vos jam uždavus klausimą: „Kas čia?“ – išlenda ir ima jį kutenti; 

Kaip matote, būdų, sugalvoti smagių ir įdomių situacijų, kuriose vaikas būtų suinteresuotas užduoti klausimą, tikrai yra, tereikia atsisėsti, gerai pagalvoti ir sudaryti tinkamas sąlygas. O toliau smagi ir linksma praktika bei namuose augantis „kodėlčiukas“. Diagnozė čia visai nesvarbi.

Eglė Kairelytė-Sauliūnienė yra edukologė, elgesio analitikė, VšĮ „Abos centras“ steigėja.