Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kaip mokyti vaikus pralaimėti?

Vaikas žaidžia pievoje
Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka

Nežinau kaip jūs, o aš tarp savo draugų turiu porą, kurios niekuomet nekviečiu žaisti stalo žaidimų (nors, prisipažinsiu, juos labai mėgstu). Mielai su jais geriu kavą, tikrai noriai plepu, einu pasivaikščioti, bet... niekada nebežaidžiu stalo žaidimų. Kodėl? Nes jei jie, neduok die, pralaimi – visi aplinkui ima gailėtis apskritai pradėję žaisti. Juokais juos vadiname „ūmiąja porele“. Tiesa ta, kad tai tikrai išsilavinę ir labai geri žmonės, nuostabūs ir patikimi draugai, bet... vaikystėje jų greičiausiai niekas neišmokė pralaimėti. Todėl net ir dabar, prabėgus trims dešimtmečiams, su jais ir toliau niekas nenori žaisti. Taigi, kaip padaryti, kad taip nenutiktų jūsų vaikui? Ogi išmokyti jį pralaimėti.

Kodėl reikia mokėti pralaimėti?

Noras laimėti ir būti pirmam užkoduotas mūsų genuose dar nuo tų laikų, kai išgyvendavo tik stipriausieji. Ir nors dabar tiesioginis išlikimo klausimas daugelyje valstybių nebekyla, tačiau noras pirmauti ir toliau mus lydi nuo mažų dienų: „Kas pirmas nubėgs iki sūpynių?!“, „Kas iššoks aukščiau?!“ ir t. t. Daugeliu atvejų rungtyniavimas tampa smagiu žaidimu, tačiau ne iškart ir, deja, ne visada. Todėl mes šeimoje ir aš savo darbe vadovaujamės labai svarbia taisykle: „Tam, kad mokėtum laimėti, pirmiausia turi išmokti pralaimėti.“ Vien jau dėl to, kad net jei labai norėčiau sukurti pasaulį, kuriame mano vaikai (ir biologiniai, ir mažieji mokinukai) nuolat laimėtų, deja, bet tokio pasaulio sukurti negaliu. Būna situacijų, kai per futbolo rungtynes labai norisi išbėgti į aikštelę, kurioje dvigubai didesnis berniukas, ką tik įspyręs mano sūnui į koją, įmušė lemiamą įvartį… Bet to nepadarau. Aš didžiuojuosi savo sūnumi, kuris labai stengėsi, bet jam nepavyko, giriu jį už šias pastangas, vėliau kartu aptariame klaidas. Ir nors jam vis dar labai sunku ir skaudu pralaimėti, bet mokomės, ir žinau, kad ateis diena, kai jis bus čempionas būtent todėl, kad išmoko atsistoti, paspausti priešininkui ranką ir žaisti toliau. Gal ir geriau mokytis iš svetimų klaidų, bet tiesa ta, kad tik mokėdamas priimti savo klaidas gali sukurti, atrasti, pažinti ir sužinoti. Taigi, jei jūsų vaikas nusimena ar supyksta pralaimėjęs – tai visiškai normalu, visi norime laimėti, ir mums visiems liūdna ar pikta, kai nepavyksta. Bet štai jei pralaimėjus po namus skraido kauliukai, žaidimo figūrėlės ir žaidimo lenta, jei po pirmo pralaimėjimo vaikas meta žaidimą ir daugiau niekada nebeima jo į rankas – tai jau labai aiškus signalas: laikas mokytis, kad laimėti svarbu, bet būti atkakliam, labai stengtis, o jei nepavyksta – atsistoti ir bandyti vėl – kur kas svarbiau. Ir kartais taip nutinka, kad tu vis tiek imi ir… pralaimi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Geriausia vieta pirmam pralaimėjimui

Strategija: „Įmesk į vandenį – pats išplauks“ – ne ta, kuria vadovaujuosi ar kuriai pritariu. Visada norisi paklausti: o ką jūs darysite, jei neišplauks? Ir dar daugiau, ar stresinėje situacijoje įgytos žinios yra tos, kurias su malonumu ir užsidegimu vaikas taikys ir toliau? Stresinėje situacijoje nesimokome, stresinėje situacijoje bandome išgyventi. Turiu draugę, kurią dėdė taip „mokė“ plaukti. Vandens ji nekenčia iki šiol… Taigi, jei norite vaiką išmokyti pralaimėti, pradėti geriau ne stipresnių ir vyresnių bendraamžių pilnoje aikštelėje, tikintis, kad kažkaip vaikas ims ir išplauks pats, o saugiai namuose ar ugdymo centre, su žmogumi ar žmonėmis, kuriais vaikas pasitiki. Kai aš savo centre mokau vaikus pralaimėti – visuomet tai darau suplanavusi ir taip, kad vaikas ne šiaip „išplauktų“, bet tai padarytų profesionaliai ir krauliu. Aplinka, kurioje vaikas mokysis pralaimėti, turi būti jam patogi, saugi, čia jis turi jaustis ramus ir neįsitempęs. Taip pat labai svarbu apmąstyti sąlygas, kuriomis vaiką mokysite, ir nuo kokio žaidimo pradėsite. Geriausia rinktis žaidimą, kuris vaikui būtų paprastas ir mėgstamas. Viso žaidimo metu reikia girti ir skatinti vaiką už pastangas, kurias jis deda žaisdamas, o ne tik už rezultatą. Kaip elgesio analitikė pasakysiu, kad kiekvieną kartą, prieš imantis mokyti, reikia labai aiškiai apsibrėžti tikslinį elgesį, t. y. kokį tiksliai įgūdį nori suformuoti, taip pat atsižvelgti į vaiko individualius ypatumus ir turimus įgūdžius. Nuo to priklauso ugdymo metodas ir strategija. Vieno visiems tinkančio kelio nėra, bet visgi galiu pasidalinti dviem strategijomis, kurios gali jums tikti.

Greitas versus pilnas smagių iššūkių būdas pralaimėti

Taigi jūs ir vaikas esate jaukioje ir saugioje aplinkoje, pasirinkote veiklą, kuri vaikui įdomi ir patinka – tad tegu prasideda žaidimas! Tam, kad „užkabintumėte“ mažąjį – pirmus kartus būtinai leiskite jam laimėti, taip jis ne tik pajus pergalės skonį ir užsidegs azartu, bet kartu sukursime sąlygas mokytis. Juk jei mokome vaiką pralaimėti, turime sudaryti sąlygas, kuriomis vaikas norės pergalės. Mes, elgesio analitikai, tai vadiname motyvacinių sąlygų formuoti įgūdį sudarymu. Na, o tada galima rinktis vieną iš dviejų.

Pirmas variantas – greitas būdas pralaimėti, pavadinkime jį: „Kas čia buvo?“ Šiuo atveju žaidimas, kurį žaidžiate, turi būti labai greitas, paprastai baigiamas ir lengvai bei greitai vėl pradedamas iš naujo. Tuomet po pirmo vaiko pralaimėjimo reikia labai greitai pateikti vaikui teisingos reakcijos modelį: „Nieko tokio, bandom dar kartą.“ Po to greitu tempu reikia pradėti žaidimą iš naujo ir… vėl leisti vaikui laimėti. Tokiu būdu sukuriama situacija: pralaimėjai, nieko tokio, vėl laimėjai. Palaipsniui pauzė tarp pralaimėjimo ir naujo žaidimo ilginama. Tai daroma atsižvelgiant į vaiko reakciją. Būtina vaiką pagirti ir papildomai apdovanoti specialiu prizu už tai, kad jis pralaimėjo, bet sureagavo ramiai: „Tu šaunuolis, tu likai ramus, nors nepavyko.“. Taigi, po pirmos nesėkmės leidžiame vaikui laimėti – ir puiku – pirmas žingsnis žengtas, pirmas pralaimėjimas įveiktas, toliau jau reikia tik daug praktikos, kai vaikas yra giriamas ir jaučiasi vertinamas už įdėtą darbą, o ne už rezultatą. Žinoma, vėliau, kai rami vaiko reakcija į nesėkmę jau suformuota, prizų už kiekvieną ramią reakciją pralaimėjus reikia palaipsniui atsisakyti, bet pagirti vaiko nepamirškite niekada.

Antras būdas – mano mėgstamiausias. Paanalizuokime, o kodėl vaikas verkia ir pyksta pralaimėjęs? Todėl, kad laimėti kur kas smagiau. Tokiu atveju atsakymas labai paprastas – reikia padaryti, kad pralaimėti būtų smagiau, nei laimėti, arba, kalbant taikomosios elgesio analizės terminais – diferencijuoti elgesio paskatinimą. Tai padaryti labai paprasta, tereikia šiek tiek fantazijos. Dar prieš pradėdami žaidimą, su vaiku susitariame, kad pralaimėjęs turės atlikti laimėjusiųjų sugalvotą užduotį. Taigi, kai pirmą kartą pralaimi tėtis – jam galime duoti užduotį: suvalgyti ledus be rankų; sušokti gulbių šokį; nušokuoti ant vienos kojos iki spintos ir atgal; pasakyti savo vardą atvirkščiai ir t. t. Užduotis galvokite kartu su vaiku. Ir analogiškai, kai pirmą kartą pralaimės vaikas, mes galime jam duoti „baudos užduotį“: suvalgyti tris porcijas ledų; be pertraukos pažiūrėti tris mėgstamus filmukus ir pan., kaip sakiau, tai priklauso nuo jūsų fantazijos. Kai vaikas nustos nervintis pralaimėjęs, pamažu užduotis už pralaimėjimą galima daryti vis paprastesnes ir mažiau motyvuojančias, bet ši strategija gali likti nuolatinė, ją lengva perkelti į kitas erdves: darželį, mokyklą, draugų kompaniją. Taip pralaimėjimas vaikui tampa mažiau aversyvus, jam tikrai smagu, kai kiti pralaimi (jis gali sugalvoti jiems užduočių), bet lygiai taip pat jis puikiai jausis, o kartais net ir norės pralaimėti pats.

Visuomet išlaikykite šaltą protą

Mokymo pralaimėti metu sunkiausia išlaikyti šaltą protą. Ir čia kalbu ne apie vaiką, o apie mus. Kai pralaimėjęs vaikas ima siautėti – sunku išlikti ramiam. Sunku, bet būtina. Labai svarbu papildomai nepaskatinti audringos vaiko reakcijos į pralaimėjimą savo dėmesiu. Juk jei kiekvieną kartą pralaimėjęs ir puolęs į ašaras vaikas sulauks apkabinimo, čiūčiavimo, liūliavimo, guodimo, ilgų litanijų apie tinkamą ar netinkamą elgesį ir kt., tai pralaimėjimą pavers įvykiu, kurio metu vaikas – dėmesio centre. Jam tai gali patikti, taip pat tokiu būdu jis mokysis, kad pralaimėjimas – kažkas labai ypatingo ir svarbaus, vadinasi – į jį būtina ypatingai reaguoti. Todėl tiesa ta, kad vaikui pralaimėjus ir ėmus verkti ar rėkti – mūsų reakcija turi būti kiek įmanoma ramesnė. Geriausias būdas įvardyti emociją, kurią jaučia vaikas, ir dar kartą paskatinti jį už pastangas, kurias jis įdėjo, ir patiems ramiai grįžti prie žaidimo, pasiūlius vaikui pabandyti pažaisti dar kartą. Vaikas verkia – jūs jo laukiate. Nebarate, nemoralizuojate, laukiate. Kartais laukti tenka ilgai, bet tai irgi mokymas bei mokymasis, ir, patikėkite, vertas jūsų pastangų. „Aš žinau, kad tu dabar pyksti ir esi labai nelaimingas. Tu taip stengeisi, bėgai iš visų jėgų, sukūrei net tris puikias progas ir įmušei du įvarčius, bet jūs vis tiek pralaimėjote. Man irgi būtų labai pikta ir liūdna, bet tu esi tikras šaunuolis, tu stengeisi iki galo. Žinau, kad kitą kartą tau tikrai pavyks.“ Tai yra tai, ką aš sakau savo sūnui. Ir taip, jam pavyksta. O jei nepavyksta – jis žino, kad yra vertinamas ne už pergales, o už pastangas ir už tai, kad nepasiduoda ir nenuleidžia rankų. Ir ar jis laimės, ar pralaimės, jį vis tiek mylėsim, nes mums jis brangus ne dėl pergalių.

Eglė Kairelytė-Sauliūnienė yra edukologė, elgesio analitikė, VšĮ „Abos centras“ steigėja.