Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 12 03

Rūta Kapočiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Kaip mūsų bažnyčiose atlaisvinti vietos jaunimui?

Vyskupas Linas Vodopjanovas teikia Eimantui Gasevičiui Sutvirtinimo sakramentą. Dalios Briedienės nuotrauka

„Lektoriaus tarnystė liturgijoje – tai pašaukimas, kurį dovanoja pats Dievas. Ne šiaip skaitymas, kai į amboną stoja skaityti bet kas. Ši tarnystė reiškia leisti kitiems išgirsti Dievo žodį, nes būtent skaitant arba klausantis Šventasis Raštas tampa gyvu Dievo žodžiu, kalbinančiu dabar, raginančiu, džiuginančiu, perspėjančiu ir paliečiančiu.“ (Kun. Artūras Kazlauskas).

Bažnyčioje skaitinius skaityti pradėjau 2003-iaisiais. Skaitydavau eilinėmis dienomis ir sekmadieniais: lankiau Šv. Onos bažnyčią Vilniuje. Vargonininkė Danutė vadovavo bendruomenės chorui ir rūpinosi žmonėmis, kurie per šv. Mišias skaitydavo skaitinius. Ji suformavo mano įgūdžius ir požiūrį į liturgijoje dalyvaujančius pasauliečius. Esu dėkinga Danutei už įskiepytą pagarbą ir meilę Dievo žodžiui.

Vilniuje penkerius metus lankiau Šventojo Rašto grupę, šiuo metu gyvenu Zarasuose, lankau Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, bendrauju su lektoriais ir pati skaitau skaitinius per šv. Mišias. Nuotoliniu būdu klausausi Krekenavos bazilikos klebono kun. dr. Gedimino Jankūno Šventojo Rašto komentarų. Popiežiui Pranciškui paskelbus Bažnyčioje Sinodinį kelią, aktualūs ir įdomūs kunigo komentuojami Apaštalų Darbai. Pacituosiu kun. dr. Gediminą Jankūną, kalbantį apie lektorius bažnyčioje:

„Dievo žodžio skaityme yra toks labai specialus dalykas: kada esame kviečiami jį skaityti arba pasiryžtame skaityti viešai, mes turime skaityti skelbdami – tai nėra užuojautos pareiškimas, tai nėra eilėraščio deklamavimas – tai žinios skelbimas. O mes gerai žinome, kad kiekvienas, kuris skelbia žinią, pirmiausia, svarbiausia ir labiausiai už viską trokšta būti išgirstas. Ar bus žinia išgirsta, ne tiek priklauso nuo klausytojo, kiek nuo skelbėjo – ar skelbėjas viską padarė, ką galėjo, ar panaudojo visą savo išmintį ir kūrybiškumą, kad žinia, kurią jis turi paskleisti, būtų išgirsta?

Tam kartais reikia garso, o kartais aiškumo ir taisyklingos tarties, taip pat lėtumo ir dar daugelio dalykų, kad žinia, kurią aš skelbiu čia ir dabar, pasiektų ne tik greta esančiuosius, bet ir toliau sėdinčiuosius ar pačiame gale stovinčiuosius. Per retorikos pamokas mus mokė, kad reikia kalbėti pačiame gale sėdinčiam žmogui, balsą ir garsą projektuoti taip, kad girdėtų tave netgi be mikrofono. Suprantama, kad garsas tada įgauna jėgą ir kryptį. Tai vadiname skelbimu.“

Kanauninkas Vilnis Viktoras Cukuras ir Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios lektoriai. Vlado Tvardausko nuotrauka

Skaityti skaitinius Zarasų bažnyčioje mane pakvietė parapijietė Kotryna, kuri vasarą buvo atsakinga už lektorių tarnystę. Per karantiną teko talkinti parapijos klebonui kun. dek. Vydui Juškėnui, ieškančiam naujų lektorių. Pandemijos metu skaityti skaitinius Viešpats padrąsino jaunas mamas Neringą, Gintarę ir Dalytę, jų vaikai tą žiemą ruošėsi priimti Pirmąją Komuniją. Visos moterys skaitinius skaito nuolatos, taip pat jos lanko ir Šventojo Rašto grupę. Per trejus metus susibūrė dešimties nebijančių įsipareigoti parapijiečių grupė, dauguma jų lanko ir Šventojo Rašto užsiėmimus – neįmanoma tapti geru lektoriumi nepažįstant Biblijos.

Daugiau kaip dvidešimt metų mūsų parapijoje skaitinius skaito Audronė, Dalia ir Vanda. Drauge su parapijos klebonu kun. dek. V. Juškėnu perskaitėme Evangeliją pagal Morkų, vėliau – ir pagal Luką. Šį sezoną dar kartą skaitome evangelistą Morkų, nes į grupę įsitraukė keturi nauji žmonės. Nuo 2019-ųjų bendraujame su paaugliais, atėjusiais į bažnyčią ruoštis Sutvirtinimo sakramentui – pakvietėme juos skaityti skaitinius per šv. Mišias. Šią patirtį bandysiu aptarti išsamiau.

Mūsų bažnyčioje kiekvienais metais Sutvirtinimo sakramentui ruošiasi 30–40 jaunuolių, su jais dirba religijos mokytoja Danguolė. Pasiūlymas skaityti skaitinius vaikinų ir merginų buvo sutiktas atsargiai, visi tvirtino esantys be galo užimti, ir tik pora jaunuolių pakviesti iš karto atsiliepė. Vis dėlto mes nuėjome į bažnyčią ir išbandėme mikrofoną. Sutarėme, kad visi galės bent kartą skaitinius paskaityti viešai. Vėliau nuolat rinkdavomės bažnyčioje šiokiadieniais arba pasilikdavome sekmadieniais po šv. Mišių; su kiekvienu skaitovu ruošdavomės atskirai, aptardavome konkrečius skaitinius, tam tikslui naudojomės telefonais, tapome socialinių tinklų bičiuliais.

Sunkią karantininę žiemą penki jaunuoliai nuolatos talkino per šv. Mišias; vienos merginos mama sutiko skaityti skaitinius drauge su dukra. Deja, vėliau, šiai grupei jau priėmus Sutvirtinimo sakramentą, bažnyčioje moksleivių sutikti man neteko, tik kartą per Kalėdas mačiau dvi merginas iš visos sutvirtintųjų grupės.

Kitais metais su jaunimu darbą tęsėme. Tuo metu klebono kun. dek. V. Juškėno pastangomis buvo atnaujinta bažnyčios įgarsinimo sistema. Skaityti tapo lengviau, patogiau ir maloniau. Sutvirtinimo sakramentui žiemą ruošėsi 28 moksleiviai, šeši iš jų skaitė skaitinius ir visuotinę maldą sekmadieniais per dešimtos valandos šv. Mišias ir per Sumą. Trys jaunieji skaitovai gegužės, birželio mėnesiais ir liepos pradžioje dalyvavo devyndienyje meldžiant kun. Alfonso Lipniūno užtarimo.

Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Kęstučio Vanago / „BNS Foto“ nuotrauka

Audronė, viena iš devyndienio iniciatorių, yra ir mūsų bažnyčios lektorė. Į kvietimą devynis sekmadienius melstis už parapijos jaunimą atsiliepė ir trys kitos bažnyčios lektorės – Neringa, Gintarė ir Dalytė, kurios dalyvavo kartu su savo paaugliais vaikais Aurėja, Deimantu ir Dovile. Iš Sutvirtinimo sakramentui besiruošusiųjų paminėsiu vardus ištvermingiausių, kurie dalyvavo devyndienyje bei lanko šv. Mišias ir po Sutvirtinimo sakramento teikimo iškilmės. Tai Adrija, Ernestas, Eimantas ir Monika.

Adrija skaito skaitinius bažnyčioje nuolatos. Eimantas įsipareigojo skaityti kartą per mėnesį. Ernestas išvyko mokytis į Panevėžį, bet ruošdamasis Sutvirtinimo sakramentui jis devynis mėnesius nepraleido nė vieno sekmadienio ir visuomet skaitė per Mišias skaitinius arba visuotinę maldą: tapo geru lektoriumi.

Ypač džiugu būdavo matyti bažnyčioje drauge su sūnumi besimeldžiančius abu Ernesto tėvus. Jau antri metai šiokiadieniais per vakaro šv. Mišias skaitinius skaito Monika. Per šias šv. Velykas ji priėmė Krikštą, o liepos pradžioje ir Sutvirtinimo sakramentą. Mūsų parapijietė Irena lydi Moniką malda ir patarimais jau aštuonerius metus.

Eimantas Gasevičius. Rūtos Kapočiūtės nuotrauka

Pasidalinsiu šešiolikmečio Eimanto Gasevičiaus mintimis apie jo įkrikščioninimo patirtį: „Pirmajai Komunijai ruošiausi nuo mažens, drauge su prosenele kalbėdamas poterius. Mano šeimoje visi katalikai – tėtis, mama, senelė rūpinosi ir padėjo man. Pats, tiesą sakant, nesupratau, kas yra Pirmoji Komunija, kuo ji tokia reikšminga, bet žinojau, kad manęs laukia kažkas nepaprasta – kai ją priimsiu, rodėsi, gausiu pačią didžiausią dovaną.

Visa šeima nekantriai laukėme tos dienos. Labai bijojau ką nors nuvilti savo netinkamu elgesiu. Nežinojau kas bus, kas gali nutikti, todėl jaudinausi. Dieną prieš priimant Pirmąją Komuniją mane aplankė mintis, kad viskas dabar pasaulyje pasikeis – bus geriau, šviesiau ir lengviau. Ruošiantis buvo sunkių momentų, bet aš juos įveikiau. Priėmęs Pirmąją Komuniją jaučiausi be galo laimingas, kad esu katalikas ir Bažnyčios narys, pradėjau dažniau lankyti šv. Mišias, tiesa, ne kiekvieną sekmadienį, nes gyvenu kaime.

Ruošdamasis Sutvirtinimo sakramentui lankiau privalomus užsiėmimus, džiaugiausi, kad tai paskutinis etapas ir drąsiai žengiau priimti vyskupo patepimo šventąja krizma. Visi man brangūs, artimi žmonės buvo pakviesti į šias iškilmes ir dalyvavo šv. Mišiose. Tai buvo nuostabi ceremonija ir įsimintina diena. Ruošiantis Sutvirtinimo sakramentui daugiausia naudos davė skaitinių skaitymas per šv. Mišias: aš įveikiau baimę kalbėti prieš auditoriją ir išmokau drąsiai ginti savo nuomonę, kalbėdamas apie tikėjimą. Skaityti bažnyčioje, skleisti tikėjimą yra kilnu: aš gerbiu ir žaviuosi kunigais, taip pat vyskupais, kurie iš meilės žmonėms pasirinko dvasininko kelią.

Aš visuomet galėjau rinktis, ar noriu ruoštis Pirmajai Komunijai, ar noriu ruoštis priimti Sutvirtinimo sakramentą – dariau tai, ką daryti patarė mano širdis.“

Apie devyndienio maldos patirtį Eimantas rašo: „Knyga „Lauko lelijos“ kviečia mąstyti apie tikrąją laimę ir moko jos siekti; kunigas Alfonsas Lipniūnas sako, kad laimės laukti nereikia, – laimė nėra kažkas, kas gali ištikti ateityje, o būsena, kurioje mes galime gyventi dabar, jei esame santarvėje su Dievu. Tai labai paguodžia. Tikrai jaučiau kun. Alfonso globą: kai tik prašydavau užtarimo, iš karto jausdavau palengvėjimą, tarsi jis mane saugotų.

Jei būčiau pakviestas dar kartą į tokią maldos grupę, mielai sutikčiau prisijungti, ypač kai dalyvauja giminės ir pažįstami. Devyndienio metu drauge meldėsi mano močiutė Genovaitė, teta Dalia, pusseserė Dovilė, mano mokytoja Aušra, bičiuliai Adrija, Aurėja, Emilija ir Ernestas. Smagu buvo melstis garsiai ir skaityti ištraukas iš kun. Alfonso knygos – reikėtų dažniau taip susirinkti maldai, kad bendruomenė neiširtų.“

Adrija Zajančkauskaitė. Rūtos Kapočiūtės nuotrauka

Šešiolikmetė Adrija Zajančkauskaitė apie dvasinio gyvenimo patirtį rašo: „Priėmusi Pirmąją Komuniją nutolau nuo Bažnyčios: mane atgrasė būtinybė mokytis maldas atmintinai. Buvo nemalonu, norėjosi išvengti tikybos pamokų, kurios asocijavosi su kalimu. Vėliau, nuėjusi į septintąją klasę, išgirdau, kaip per pamokas mokytoja kalba apie tikėjimą, – ir aš susidomėjau.

Ruošdamasi Pirmajai Komunijai ir vėliau lankydama bažnyčią matydavau tik senus žmones. Yra tokia nuomonė, kad bažnyčią lanko seni, pavargę, pasyvūs žmonės. Ir apskritai – lankyti bažnyčią šiais laikais „nemadinga“, o žmonės, kaip žinome, vaikosi madų. Jaunimas „neranda“ savęs Bažnyčioje, nes jaunam yra lengviau bendrauti su jaunu.

Pradėjusi ruoštis Sutvirtinimo sakramentui ir skaityti skaitinius per šv. Mišias, turėjau galimybę geriau pažinti parapijiečius, įsižiūrėti į juos. Anksčiau eidavome į bažnyčią su tėvais tik per didžiąsias šventes, dabar pati viena dalyvauju šv. Mišiose kas savaitę – niekuomet nebūčiau patikėjusi, kad man tai nutiks. Visgi aš gerai jaučiuosi šv. Mišiose, man įdomūs pamokslai, išgirstu labai gilių ir išmintingų patarimų. Nesu mėgėja per daug atvirauti apie asmeninius dalykus, todėl apie gyvenimą už mokyklos ribų su klasės draugais nesikalbame.

Ruoštis Sutvirtinimo sakramentui nusprendžiau pasitarusi su tėvais. Galvojau apie būsimą šeimą ir apie santuoką; dažnai girdėdavau aplinkinius sakant, kad, nepriėmus Sutvirtinimo sakramento, negalima tuoktis bažnyčioje, o aš tikiu, kad tuoktis Dievo akivaizdoje yra gera. Apie tai, kam iš tiesų reikalingas Sutvirtinimo sakramentas, niekas man taip ir nesugebėjo paaiškinti. Mano tėvai gerbia mano nuomonę ir pasirinkimus, jei būčiau nusprendusi atsisakyti ruoštis Sutvirtinimo sakramentui, jie, manau, nebūtų prieštaravę ir nebūtų stengęsi manęs įkalbėti.

Adrija Zajančkauskaitė. Vlado Tvardausko nuotrauka

Į devyndienio pamaldas taip pat atėjau daugiau iš smalsumo. Buvau įsitikinusi, kad pakaks vieno bandymo ir ateityje vargu ar norėsiu dalyvauti. Vis dėlto klydau: pozityvi patirtis buvo tai, kad, nusprendusi ištvermingai dalyvauti visus devynis sekmadienius, buvau priversta pakeisti savo tvirtą išankstinį nusistatymą. Devyndienyje dalyvavo labai skirtingo amžiaus žmonės, bet tai netrukdė, netgi priešingai – buvo patrauklu. Kunigo Alfonso Lipniūno knyga „Lauko lelijos“ yra įdomi ir vertinga.

Galimybė viešai garsiai skaityti bažnyčioje išlaisvino mane iš auditorijos baimės ir leido geriau pažinti save. Mano tėvai iš pradžių labai stebėjosi, kai pradėjau skaityti bažnyčioje skaitinius, bet dabar didžiuojasi, kad esu savarankiška ir sugebu išmintingai pasirinkti.

Sutvirtinimo sakramento teikimo iškilmėse susirinko visų mūsų tėvai, broliai, seserys; pirmą kartą mačiau tokią jauną ir šviesią bažnyčią – buvo gražu. Vasarą aš ketinu nuvykti į Taizé vienuolyną Prancūzijoje, nes ten renkasi tikintis jaunimas iš viso pasaulio, ir neabejoju, kad kelionė bus įspūdinga. Ar turėčiau priėmusi Sutvirtinimo sakramentą gauti tokią brangią dovaną, kaip kelionė į garsų vienuolyną? Ruoštis nusprendžiau pati, todėl Sutvirtinimo sakramentas man jau yra didžiausia dovana. Bet kelionės jauniems žmonėms atveria naujus horizontus, praplečia akiratį, tad kodėl ir aš negalėčiau išbandyti savęs piligriminėje kelionėje?..“

Daugumos šių jaunuolių tėvai bažnyčią lanko tik per didžiąsias šventes ar per artimųjų ir kaimynų laidotuves. Suprantama, tėvų ir aplinkinių suaugusiųjų nuostatos turi įtakos vaikų pasirinkimui, visgi priežasčių, kodėl sutvirtintieji nebelanko šv. Mišių, reikėtų ieškoti giliau. Jeigu peržvelgsime bažnytinę viešąją erdvę ar lietuvišką katalikišką spaudą, nedaug rasime straipsnių, diskusijų, išsamios informacijos apie katechetų darbą parapijose.

Ar katechetai dirba su jaunimu provincijoje, ar tokia prabanga gali džiaugtis tik didieji miestai ir sostinė? Kaip į šią problemą žiūri vyskupai? Juk būtent provincijos parapijose kas metai susirenka per trisdešimt keturiasdešimt jaunų žmonių, apsisprendusių ruoštis Sutvirtinimo sakramentui. O katalikiškos bendruomenės, ar jos pakankamai atsakingai ir rimtai žiūri į galimybę priimti naujus narius? Ar jos yra pasiruošusios išnaudoti kiekvieną palankią situaciją užkalbinti, susipažinti, pasislinkti ir atlaisvinti vietos jaunimui?

Kanauninkas Vilnis Viktoras Cukuras ir bažnyčios lektoriai Eimantas Gasevičius ir Ernestas Guogis. Gintarės Laudanskienės nuotrauka

Rašau „atlaisvinti vietos“ turėdama mintyje ne perkeltinę prasmę, bet tiesioginę. Tarp mūsų lektorių, kurie gerai pasiruošę ir mielai skaito per šv. Mišias, yra labai aiški nuostata – bažnyčioje pirmiausia skaito paaugliai, nes kiekvienas atėjimas skaityti skaitinius jiems yra ir galimybė priimti Komuniją, o jei reikia – atlikti išpažintį. Mes – vyresnieji – lankysime šv. Mišias nepriklausomai nuo to, ar reikės mūsų, kaip lektorių, pagalbos, ar nereikės, o jauniems žmonėms yra svarbu įsišaknyti tikėjime, todėl juos praleidžiame į priekį, apglėbiame dėmesiu ir meile.

Juk atėjęs jaunimas nesupranta šv. Mišių eigos ir nesuvokia atskirų liturgijos dalių prasmės, nes bažnyčios, deja, nelankė. Jiems yra gyvybiškai svarbu aktyviai dalyvauti skaitant skaitinius, patarnaujant šv. Mišioms, giedant jaunimo chore, savanoriaujant, vykstant į piligrimines keliones ir panašiai.

Mano manymu, trūksta platesnės ir gilesnės parapijų veiklos šioje srityje analizės vyskupijų lygmeniu, trūksta parapijų veiklos vertinimo ir rekomendacijų: kaip dirba bendruomenės, kuriose jaunimas tampa visaverčiais savo parapijų nariais? Kaip joms tai pavyksta? O gal tokių bendruomenių iš viso nebėra?

Mačiau internete nuotraukas iš Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios, kur visi, besiruošiantys Sutvirtinimo sakramentui, per šv. Mišias sėdi pirmuose suoluose, skaičiau parapijos puslapyje paskelbtą kun. Mariaus Venskaus bene dešimties punktų programą-planą, kur buvo numatyti etapai darbui su sutvirtinamaisiais, taip pat ir Pirmajai Komunijai besiruošiančiais, ir bent aštuoni žmonės – religijos mokytojai ir katechetai – susirinkę prie apskritojo stalo parapijos namuose tariasi, kaip įgyvendins tas gaires.

Kaip sekėsi, kokie rezultatai? Mačiau nuotraukų, kur visi besiruošiantieji Sutvirtinimo sakramentui pamaldas sekmadieniais lanko drauge su tėvais, o šv. Mišios aukojamos atskirai šiai parapijiečių grupei. Juk tai puiki proga evangelizuoti ne tik vaikus, bet ir tėvus. Ar Bažnyčia tokia galimybe pasinaudoja? Juk jei į bendruomenę neįsilieja jaunimas, tokia parapija neturi ateities. Kodėl gražus, gyvybingas jaunų žmonių būrys jau po mėnesio ruošimosi sakramentui pradeda tirpti, akys užgęsta, ausys užsikemšamos grotuvų ausinukais, o žvilgsniai per šv. Mišias naršo po mobiliųjų telefonų ekranus? Jie ateina džiugūs, smalsūs, visada labai nuoširdūs, bet priėmę Sutvirtinimo sakramentą daugiau bažnyčios nelanko…

Kodėl bažnytinės bendruomenės devynių mėnesių nėštumas toks bergždžias? Juk šie jaunuoliai ateina į bažnyčią net devyniems ilgiems mėnesiams ir ateina jie savo noru: ko mes nepadarome arba ką mes darome ne taip?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien