Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

Kaip nukauti pavydą?

Mozaikos, vaizduojančios pavydą, fragmentas. Notre-Dame de Fourvière bazilika Lione, Prancūzijoje. Rartat / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Kevin Vost, Septynios mirtinos nuodėmės: Tomistinis vadovas ydoms ir nuodėmėms pažaboti, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2020

Iš anglų kalbos vertė Darius Kaunelis

Knyga Septynios mirtinos nuodėmės skirta tiems, kas suvokia griaunamąją nuodėmės galią, trokšta pažinti jos prigimtį ir ketina stoti į rimtą kovą su ja. Kevinas Vostas savo mintis grindžia didžio viduramžių teologo šv. Tomo Akviniečio įžvalgomis, Evagrijaus Pontiečio, šv. Jono Kasijono, romėnų rašytojo Prudencijaus, šv. Jono Klimako, šv. Grigaliaus Didžiojo ir kitų įvairių amžių iškilių šventųjų veikalais, psichologų ir filosofų darbais.

Kevinas Vostas (g. 1961) – JAV psichologas, lektorius. Klinikinės psichologijos daktaro laipsnį įgijo Adlerio profesionaliosios psichologijos mokykloje (Čikaga). Dėsto Šv. Tomo Akviniečio koledže Našvilyje, Ilinojaus universitete Springfilde, MacMurray ir „Lincoln Land Community“ koledžuose (abu Ilinojaus valstijoje). Parašė daugiau kaip dešimt knygų katalikiškosios katechetikos, apologetikos, dvasinio augimo temomis, šventųjų biografijų. Autorius gerai išmano antikinę filosofiją ir viduramžių scholastus, turi išsamių moderniosios psichologijos žinių.

***

Ar nesate žalias (o gal mėlynas) iš pavydo?

Visi mes esame pažeidžiami pavydo ydos, bet tik retas mūsų iš tiesų nori patirti tą slogią emocinę būseną, kuri aplanko, kai esi žalias iš pavydo. Pavydas yra vadinamas teisėta yda ne todėl, kad jis turėtų kažką bendro su teisingumo dorybe, bet todėl, kad jo keliamos nemalonios emocijos yra interpretuojamos kaip automatinė ir neišvengiama bausmė už jį.

Kai kurie žmonės giriasi savo ydomis, tokiomis kaip rajumas, gašlumas, kartais ir kerštingumas, nes laiko save išsilaisvinusiais hedonistais arba tiesiog atvirais žmonėmis, kurie visas kortas linkę dėti ant stalo. Bet retai kuris giriasi savo pavydu; kai kurie pavyduoliai savo pavydą linkę įvairiopai teisinti ir neigti. Pavydas yra nemaloni, nepatogi ir gėdinga yda. Prieš imantis laiko patikrintų priemonių pavydui pažaboti, pirmiau dera įnešti aiškumo terminų klausimu, nes egzistuoja tendencija painioti terminus „pavydas“ ir „pavyduliavimas“. Griežtai pasakius, pavydas reiškia liūdesį dėl kažkieno kito gėrio, o pavyduliavimas – liūdesį atsiradus galimybei prarasti savo gėrį.

Katalikų pasaulio leidinių nuotrauka

Pavyduliavimas grįstas savininkiškumu ir įtarumu, pavyzdžiui, pavydus sutuoktinis ar draugas baiminasi, kad jo partneris gyvenimą susies su kitu asmeniu, o jų santykiai nutrūks. Tiek pavydas, tiek pavyduliavimas akivaizdžiai gali būti laikomi yda, bet čionai savo dėmesį sutelksime į didžiąją ydą ir mirtinai pavojingą nuodėmę – žaliaakį žydrasielį pavydą.

Ar jūsų sąžinės gelmėse nesislepia gremėzdiška žaliaakė pabaisa?

Gali būti sunku išrauti pavydą iš mūsų sąžinės kertelių. Mat jis gimęs iš puikybės, ir mes tos puikybės galime turėti per daug, kad pripažintume, jog ši įnoringa ir pikta yda mums nesvetima. Bet ilgai negalime savęs kvailinti, nes diskomfortas, kurį pavydas teškia į patį mūsų sąmonės centrą, pernelyg akivaizdus. Pamąstykime: kai išgirstame, jog mūsų pažįstamam pasisekė arba jis kažko pasiekė, kad ir materialinėje srityje, – tarkime, buvo paaukštintos jo pareigos, jis įsigijo naują būstą ar automobilį, buvo pagerbtas už kilnų ir dvasingą poelgį, gerą darbą savo bendruomenei, – ar mes džiaugiamės dėl to žmogaus ir drauge su juo, ar mums tampa nemalonu, jaučiame, tarsi jo sėkmė bestų į tam tikrą mūsų trūkumą?

Mums būtų labai naudinga išmokti gaudyti šiuos savo liūdesio dėl kito žmogaus gėrio momentus, vos tik jie įžengia į mūsų psichiką ir nusveria žemyn mūsų lūpų kampučius. Turime medžioti ir pavydo dukteris, prisimindami šv. Tomo Akviniečio žodžius, jog jos pasirodo paeiliui viena po kitos, ir nevengti sau kelti tokių klausimų:

  • Kai išgirstu apie pažįstamo žmogaus sėkmę, gal duodu progą pasireikšti pavydui per liežuvavimą? Gal apkalbu žmogų, mėginu pabrėžti jo trūkumus, duodu kitiems suprasti, kad jis visai „ne toks“? Ar tikrai galvoju, kad toks elgesys mane padaro nors kiek vertingesnį?
  • Kalbant apie menkinimą, ar minėtomis aplinkybėmis nepasidarau toks įžūlus, kad puolu menkinti to žmogaus pasiekimus jam į akis? Gal jį erzinau arba iš jo juokiausi jam esant arba jam už akių, nes norėjau jį pažeminti? Ar netiesiogiai nepažeminau kolegos pasiekimo demonstratyviai kukliu pagyrimu – apskritai pozityviu, bet sumenkinančiu tikrąją jo
  • Jei mano paskalos ir menkinimas pasiekė tikslą, ar aš jaučiau džiaugsmą dėl kito nesėkmės? Jei taip, ar tai toks džiaugsmas, kuriuo turėtų mėgautis Kristaus sekėjas?
  • Jei mano paskalos arba menkinimas nedavė lauktų rezultatų, ar mano nesėkmingas bandymas pakenkti sukėlė man graužatį dėl kito žmogaus klestėjimo? Jei taip, dabar tikriausiai suprantu, kodėl pavydas yra vadinamas teisėta yda su joje įausta bausme?
  • Jei pavydą jaučiu jau ilgą laiką, ar suprantu ir pripažįstu, kad mano mintys, jausmai ir veiksmai yra nuodėmingos neapykantos maistas? Ar suprantu, jog neapykanta yra priešinga artimo meilės dorybei? Ar būtent tokio gyvenimo Kristus iš manęs tikisi? Kaip galėčiau sutriuškinti šią neapykantą ir augti gailestingąja meile?

Sakramentinės strategijos:

Dievo namuose nėra vietos pavydui. Ištyrę savo sąžinę dėl pavydo ir jo šeimos narių, savuosius pastebėjimus turime įsidėmėti, iki pasieksime klausyklos slenkstį. Pats šios bjaurios nuodėmės prisipažinimo aktas smogia į paširdžius ją palaikančiai puikybei, o per Susitaikinimo sakramentą gali būti atleistos netgi mirtinosios pavydo nuodėmės, ir mūsų širdis vėl bus atverta Dievo gailestingumo dalijamoms malonėms. Beje, Susitaikinimas yra ne vienintelis sakramentas, kurį mums suteikė Kristus, kad pajėgtume nugalėti pavydą. Įsiklausykime į šv. Pauliaus žodžius. Per Krikšto sakramentą mes tampame „vienas Kūnas Kristuje“ (Rom 12, 5). Švenčiausiosios Trejybės veikimu mes esame padaryti broliais ir seserimis Kristuje ir Jo didžiojoje šventųjų bendruomenėje. Šv. Paulius mums sako: „Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais“ (Rom 12, 15). Jei Dievas išlieja gėrį ant vieno iš savo vaikų, kas mes tokie, kad jaustume dėl to pagiežą ar nusiminimą?

EPA nuotrauka

Prisimindami didį Krikšto sakramentą, mus paženklinusį neištrinama žyme ir Kristaus Kūno narystės antspaudu, turėtume pajusti didžiulį norą priimti nuolatinę Dievo malonę – vienytis su visų savo brolių ir seserų džiaugsmu. Stebėk savo žingsnius, kad pavydas negalėtų tavęs pargriauti. Pavydo maršą savo sieloje pastebėti nėra labai sunku. Mes jau matėme, jog pavydo dukterys veikia pagal aiškiai atpažįstamą veiksmų schemą. Bet jei norime šią ydą nugalėti, turime treniruotis ją prigriebti, iki jai žengiant pirmą matomą žingsnį, kol jos nuodai dar nepradėję cirkuliuoti mūsų sieloje. Čionai vėl vertėtų prisiminti šv. Jono Klimako įvardytą nuodėmingų aistrų vystymosi schemą, kurios žingsniai ar etapai yra provokacija, susidomėjimas, sutikimas, nelaisvė, kova ir aistra. Galbūt jums praverstų apmąstyti visus šiuos šešis žingsnius, galbūt nebūtinai.

Pradžioje vertėtų apsiriboti pirma stadija – proto aistra, pirmuoju postūmiu, ta pirmąja suvokimo akimirka, kai išgirdus apie kažkieno sėkmę sukausto instinktyvus skausmas ar liūdesys, antrąja stadija, kai racionalus protas ima nagrinėti tokios emocinės reakcijos pasekmes ir galiausiai nulemia trečiąją stadiją – ar leidžiame užplūsti aistrai ir apsinuodijame pavydo nuodais, kurie tik ir laukia parankios progos, kad galėtų mus išprovokuoti veikti. Aš siūlau šiuos tris žingsnius sujungti į „trijų R“ grandinę – reakcija, refleksija ir rezoliucija.

Dar kartą prisiminkime: bet kokią pavojingą mintį ir iš jos galinčią išsivystyti nuodėmingą aistrą verčiau nugnybti dar neišsiskleidusią. Ankstyvąjį aistros pumpurą, proto aistrą, pirmąjį  postūmį, provokaciją aš apibūdinu kaip reakciją – iš esmės automatinį kūno atsaką į dirgiklį, kuris suaktyvina procesą. Sukilus pavydui, pirmoji reakcija yra diskomfortas ir kiti nemalonūs išgyvenimai vos išgirdus apie pažįstamo asmens sėkmę. Tai įvyksta praktiškai refleksyviai, nebent per Dievo malonę ir atsiliepdami į ją, ir uoliai stengdamiesi esame išsiugdę dorybes, kurios neutralizuoja pavydo refleksą ir refleksyvų liūdesį galbūt transformuoja į tokį pat refleksyvų džiaugsmą dėl kito žmogaus gėrio.

Jei trokštame įgyti tokią dorybę, turime išmokti kuo anksčiau savyje pagauti pavydo keliamas emocijas ir atpažinti jas tokias, kokios jos ir yra. Aš pats kartais jas patiriu, ironiška ir tai, kad kartais man galėtų tikti Evagrijaus Pontiečio patarimas pradedantiesiems supjudyti vieną nuodėmingą mintį su kita – taigi galėčiau pasitelkti puikybę, kad, užuot pakurstęs pavydą, jį nuvyčiau: „Tokios žemos emocijos manęs nevertos!“ Man gali kilti pagunda pritaikyti šį metodą sau pačiam, bet, žinoma, yra geresnių metodų, nes puikybė, kaip jau kalbėjome ir dar kalbėsime, yra net didesnis blogis už didžiąsias ydas! Vis dėlto pirmas žingsnis turėtų būti labai paprastas – tiesiog išsiugdyti jautrumą šioms pradinėms savo reakcijoms. „Oi, štai ir vėl išlindo šis bjaurus jausmelis. Ar tik į mano duris nesibeldžia pavydas?“

Žmogus su šuns galva, simbolizuojantis pavydą. Gotikinės freskos fragmentas, Dalbynederio bažnyčia Danijoje, 1511 m.

Kai pradinės reakcijos, įžiebiančios pavydo aistrą, patenka į mūsų sąmonės prožektoriaus spindulį, ateina laikas refleksijos stadijai. Šv. Jonas Klimakas šio proceso pradžią įvardijo kaip susidomėjimą, kai pradedame pokalbį su savimi apie tai, kaip reaguoti.

Ar maitinsime pirminį postūmį savo mintimis ir žodžiais, o gal pamėginsime jam pasipriešinti ir nuskinsime jį dar pumpuro fazės?

Prisiminkime Evagrijaus Pontiečio knygą Antirrhetikos, kurioje kalbama apie aštuonias klastingas mintis. Jo surinktas Šventojo Rašto citatų rinkinys nekalba konkrečiai apie pavydą, nes pavydo senajame sąraše nebuvo. (Kaip pamenate iš pirmos dalies, po poros šimtmečių šią ydą į sąrašą įtraukė šv. Grigalius Didysis.)

Vis dėlto mes tikrai galime atsižodžiuoti sprogstantiems pavydo pumpurams. Ar yra Rašto eilučių, skirtų parodyti pavydui jo vietą? Jei pavydas jums išties kelia problemų, vertėtų pasirankioti tokių eilučių ir iš jų susidaryti ginklų arsenalą. Antai, anksčiau minėtos Laiško romiečiams eilutės (12, 5 ir 12, 15) mums primena, kad mes esame viena Kristuje, kad esame pašaukti džiaugtis su  besidžiaugiančiais. Taip pat vidinį pokalbį su pavydu galime vesti apmąstydami jo prigimtį ir kentėjimą, kurį jis atneša tiek mums, tiek tiems, kuriems pavydime, ypač jei leisimės pavydo skatinami ir išleisime į laisvę jo dukteris (kol esate panirę į šiuos apmąstymus, dar kartą dirstelėkite į garbingojo Luiso iš Granados citatą, kuria buvo pradėtas šis skyrius).

Paskutinioji – rezoliucijos – fazė lemia, ar mūsų širdyje laimėjo dorybė, ar yda, gailestingumas ar pavydas. Žinoma, netgi jei vienu konkrečiu atveju pavydas laimėjo mūšį ir mes pajutome liūdesį dėl kito gėrio bei panorome imtis veiksmų ir sugadinti to žmogaus šventę, galime pasimokyti iš savo nesėkmės ir padaryti išvadą, ką turėtume daryti kitą kartą, kad laiku parodytume pavydui jo vietą, kai mus apniks panašios piktos mintys.

Jei meldžiatės už tuos, kuriems pavydite, jūsų pavydas prastas. Maldos už tuos, kuriems pavydime, pila lietų ant pavydo parado. Pavydas yra liūdesys dėl kito gėrio, liūdesys, kuriuo jūsų nemėgstantis žmogus galėtų mėgautis kaip dalyku, už kurį geriau tėra tik tai, ką turi žmogus, kuriam pavydima. Dėkojimas Dievui už gėrį, kurį Jis suteikė pavydimajam asmeniui, ir prašymas Jo tą gėrį išsaugoti yra puiki tiesioginė kontrataka prieš pavydą ir visas jo dukteris.

Kevinas Vostas. Jutubo kadras

Pradėti galime nuo pirmųjų paties Kristaus maldos žodžių, kurių Jis mus išmokė Evangelijos pagal Matą 6-ame skyriuje, būtent – „Tėve mūsų“. Jis mus išmokė sakyti mūsų, o ne mano Tėve, ir taip priminė, kad visi esame Dievo vaikai, susieti su Kristumi šventųjų bendryste. Taip pat mes Jo prašome duoti mums – ne man – kasdienės mūsų duonos. Meldžiamės, kad Dievas duotų visų svarbių dalykų, kurių mums reikia, ir kad Jis jų taip pat duotų ir mūsų artimui. „Tėve mūsų“ malda primena, kad Dievas gyvenime teikia daug įvairaus gėrio, ne tik duonos ir kitų materialinių gėrybių. Dievas mums dovanoja ir įvairių dvasinių gėrybių, o dvasiniame pasaulyje neveikia nulinės sumos principas. Vieno asmens sėkmė neneša nuostolio kitam. Jei bet kuris Kristaus Kūno narys auga malone ar dorybėmis, visi turime pagrindo džiaugtis ir švęsti šią dovaną.

Jei pavydo yda mus nudažė žaliai ir mėlynai, mums būtų labai patartina dažnai kartoti Viešpaties maldą, ypač pabrėžiant bendrystę ženklinančius žodžius ir mintis. Taip pat maldoje dera prašyti, kad Dievas mums suteiktų išminties atpažinti ir jėgų pašalinti pavydą iš mūsų sielų, o jį savyje atpažinę, prašymuose įvardykime žmogų, kurio atžvilgiu jaučiame pavydą.

Dorybės, kurios nežada pavydui lengvos duonos

Mūsų maldos, prašant pagalbos kovoje su pavydu, turėtų mums priminti mūsų tikslą ugdyti dorybes, kurios užkerta kelią pavydui mintyse, žodžiuose ir darbuose. Taigi turėtume melsti ir šių dorybių.

Gerumas, pavyzdžiui, yra šiltumas, atjauta ir rūpestingumas artimo gerovei. Kai kitas pasiekia ko nors gero, nejaučiama liūdesio, o priešingai, stengiamasi žmogui padėti pasiekti dar daugiau! Kaip pabrėžia brolis Lovasikas savo genialiame traktate apie gerumą, Kristus mums nurodo kitiems daryti tai, ko norėtume iš  jų sulaukti, o ne tik reaguoti į kitų elgesį. Vadinasi, turime būti aktyvūs. Neturime sėdėti ir laukti, kol kas nors paprašys pagalbos, bet privalome aktyviai ieškoti būdų padėti ir pasitarnauti savo artimiesiems taip, kaip norėtume, jog su mumis būtų elgiamasi jų vietoje. Pavydas maišosi su gerumu taip pat prastai kaip ir su malda, o štai gerumas ir malda dera kuo puikiausiai. Jei pavydas yra nutvėręs jus savo tamsiais nagais, visas savo maldas stenkitės baigti vienu paprastu prašymu: „Dieve, padėk man būti geram“, o tuomet eikite ir būkite geri kiekvienam sutiktam žmogui – netgi jei, Dieve sergėk, kurį nors iš jų ištiks koks nors didis gėris ar šlovė!

Kita dorybė, būtina pavydui įveikti, yra nuolankumas; jo angliška reikšmė humility kyla iš žodžio humusas, t. y. žemė – žemas, lygus žemės paviršiui. Būdami nuolankūs, suvokiame savo vietą Dievo visatos hierarchijoje. Mes nesprendžiame, kas gaus konkrečią dovaną, įgis talentą, įgūdžius, dorybes, ką laimės ar sulauks sėkmės. Tai yra Dievo apvaizdos kompetencija. Nuolankusis dėkos Dievui už visa, ką Jis mums duoda, išvengdamas egoistiškos pagiežos, kai atrodo, jog kitiems Dievas dalija didesnes dovanas nei mums. Šv. Paulius lakoniškas: „Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save“ (Fil 2, 3). Praktikuojant kuklumą, neteks prasmės mūsų gynybiniai bastionai, mes mažiau apsikrausime rūpesčiais dėl savivertės ir būsime mažiau kamuojami pavydo. Manydami, jog kiti yra geresni nei mes, nebejaučiame poreikio ginti ar demonstruoti savo išpūsto reikšmingumo. Taip pat mažiau tikėtina, jog patys kentėsime pavydą, o ir kitų pavydas mums mažiau kenks. Tai puikiai iliustruoja incidentas iš antikos stoiko Epikteto gyvenimo. Išgirdęs, kad paviešinta viena iš jo ydų (galbūt tai buvo liežuvavimo veiksmas, paskatintas liežuvautojo pavydo Epiktetui), Epiktetas nei nuliūdo, nei supyko, nei mėgino apsiginti. Jis atsakė maždaug taip: „Matyt, jis nežinojo apie kitas mano ydas, nes antraip būtų paminėjęs ir jas!“

Taip turėjo atrodyti šv. Martynas Poresas (veido 3D rekonstrukcija). Cicero Moraeso / Wikipedia.org nuotrauka

Įvykiai iš šv. Martyno Poreso gyvenimo dar labiau pabrėžia nuolankumo dorybės vertę. Dominikonų brolis šv. Martynas, ispanų hidalgo2 ir laisvę gavusios afrikietiškos kilmės vergės sūnus, neretai sulaukdavo patyčių, būdavo vadinamas mulatų šunimi. Šv. Martynas Poresas nesipriešino patyčioms, netgi nenumodavo į jas ranka, bet siekdavo surasti tuos, kurie iš jo tyčiojasi, ir padaryti jiems ką nors gero. Sulaukęs draugų priekaištų dėl tokio elgesio, jis sakydavo: „Tegu tie žmonės iš tiesų mane pažįsta.“

Štai galbūt įtaigiausias jo nuolankumo pavyzdys: kartą jam teko slaugyti senyvą pasiligojusį dvasiškį, kuriam kitą dieną turėjo būti atlikta kojos amputacija. Dvasiškis ėmė koneveikti slaugytoją ir vadinti mulatų šunimi, galbūt pavydėdamas šv. Martynui Poresui jaunystės, gyvenimo džiaugsmo ar sveikatos. Anot liudytojo, šv. Martynas Poresas patyliukais kikendamas išėjo iš kambario. Jis buvo išsiaiškinęs, kad dvasiškis labai mėgsta salotas su kaparėliais. Kitą dieną jis vėl aplankė ligonį ir atnešė šiam jo mėgstamų salotų. Dvasiškis su apetitu suvalgė patiekalą ir, pažinęs brolio šv. Martyno Poreso gerumą, maldavo atleidimo, o jo koja sugijo.  Nuolankumas neliepia būti patenkintiems savo vidutiniškumu, nesėkmėmis ar pasyvumu, priešingai, jis rodo, kad stengiamės ugdyti visus talentus, kuriuos esame gavę, prašydami Dievo mums padėti, ir taip pat padedame artimui augti Dievo malone.

Šv. Tomas Akvinietis teigė, kad pavydo yda yra priešinga gailestingosios meilės dorybei, o kalbant labai konkrečiai – gailestingumo džiaugsmui dėl kito gėrio. Aiškindamas apie gailestingosios meilės dorybę savojoje Summa Theologiae, jis pabrėždavo, kad gailestingoji meilė galų gale yra draugystės su Dievu forma. Mes visi esame pašaukti meile pagrįstam asmeniniam santykiui su Dievu, o Dievas yra pasakęs, jog mūsų meilė Jam yra parodoma per meilės darbus savo artimui. Šv. Tomas Akvinietis apibendrina labai vykusiai: „Artimo meilė reikalauja, kad mes būtume ne tik gero savo artimam linkėtojai, bet ir gero jam darytojai.“ Aristotelis sakė, kad mes tampame statybininkais statydami, o arfininkais – grodami arfa. Lygiai taip pat ir savo artimo mylėtojais mes tampame mylėdami savo artimą. Jei kasdien darome nedidelius artimo meilės darbus, tarp jų ir tiems, kuriems esame linkę pavydėti, išsiugdome gerus artimo meilės įgūdžius ir mūsų gyvenimą ima lydėti džiaugsmas. Labai galimas daiktas, kad tada ims užsikirsti ir mūsų pavydo mašinos sraigteliai.

Pasinerkite į šventųjų bendrystę

Ką pajuntate, kai jūsų vaikui ar kuriam nors iš tėvų nutinka kas nors itin gero? Labai tikėtina, jog jus išsyk užplūsta didžio džiaugsmo ir laimės banga. Tiems, kuriuos mylime, mes trokštame gerų dalykų, todėl, kai juos aplanko gėris, jų šypsenos tampa mūsų šypsenomis. Šv. Tomas Akvinietis gailestingąją meilę palygina su didelės krosnies liepsna. Tie, kurie yra arčiau prie krosnies, t. y. mūsų šeimos nariai ir artimiausi draugai, natūraliai gauna daugiau šilumos, bet kuo didesnis mūsų meilės židinys, tuo plačiau pasiekia jo šiluma, kartais sušildydama ir nepažįstamus žmones ar netgi priešus. Mes turime pripažinti ir tai, kad kuo karštesnė mūsų meilės liepsna, tuo daugiau jai tenka iš malkų išgarinti pavydo drėgmės. Būdami krikščionys katalikai, mes turime atminti, jog Tikėjimo išpažinime išpažįstame šventųjų bendravimą. Šventieji danguje ir būsimi šventieji skaistykloje ir žemėje yra mūsų vaikai ir tėvai, mūsų broliai ir seserys. Kaip Kristaus Kūno nariai, mes esame artimais ryšiais susaistyta šeima, kurioje bet kuriam tenkantis gėris turėtų šypsenomis nušviesti visų kitų veidus.

Šventieji. Fra Angelico (1395–1455). Wikipedia.org nuotrauka

Kalbant apie triumfuojančią Bažnyčią danguje, mums galbūt lengviausia vadovautis šv. Pauliaus paraginimu laikytis nuostatos, kad kiti yra geresni nei mes. Lengva priimti tokį dvasinį pranašumą galvojant apie didžią Bažnyčios šventųjų armiją. Jie dėl savo šventumo yra taip daug už mus pranašesni, kad daugelis iš mūsų vargu ar esame linkę jiems pavydėti. Kada paskutinį kartą jus nuliūdino šv. Pranciškaus Asyžiečio užuojauta vargšams, šv. Teresės Kalkutietės rūpestis ligoniais, šv. Maksimilijono Marijos Kolbės pasiaukojimas už pasmerktąjį arba galbūt didūs ir laikui nepavaldūs šv. Tomo Akviniečio teologiniai pasiekimai? Šių asmenų nelaikome savo konkurentais, kurie keltų grėsmę mūsų savivertei, nes mūsų pasiekimai šalia jų yra tokie maži. Mes negaištame laiko lygindami save su jais. Tačiau taip pat turėtume jaustis galvodami apie kiekvieną Bažnyčios karį. Kiekvienas iš mūsų šioje žemėje esame pašaukti šventumui. Kai artimui pavydime jo dvasinio gėrio, galime mąstyti ir taip, jog pavydime būsimam šventajam.

Netgi kenčianti Bažnyčia skaistykloje gali mums padėti kovoti prieš pavydą.  Melsdamiesi už sielas, kad jos greičiau įgytų aukščiausiąjį amžinosios vienybės su Dievu gėrį danguje, išreiškiame ir džiaugsmą dėl kito gėrio, atjautos kupiną širdies džiaugsmą, kuris laidotuvių varpais skambina ir pavydui, ir jo dukterims.

Nepavydėkime Kristui, o verčiau Juo sekime

Turbūt dar mažiau tikėtina, jog pavydėsime gėrio pačiam Kristui nei bet kuriam iš Jo šventųjų, tačiau pats Jėzus per savo žemiškąjį gyvenimą buvo atsidūręs labai daugelio žmonių pavydo taikiklyje, pradedant Erodo pavydu Kristaus kūdikystėje ir baigiant Rašto aiškintojų bei fariziejų pavydu dienomis, vedančiomis prie Jėzaus mirties. Pavyduoliai jautė, kad Jėzaus spinduliuojamas dvasinis gėris menkina jų orumą ir vertę. Jie nejautė džiaugsmo dėl Jo gerumo, nesidžiaugė tuo, kad Jis pildo Šventojo Rašto pažadus, tačiau liejo ant Jo pavydą su visomis šio dukterimis, įskaitant paskutiniąją ir pačią pikčiausią – neapykantą, trokštančią ir siekiančią Kristaus mirties. Taigi pavydas yra didžioji yda, prisidėjusi prie Kristaus nukryžiavimo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kuri iš septynių paskutiniųjų Kristaus ištarmių nuo Kryžiaus,  Fultono J. Sheeno teigimu, nukreipta prieš pavydo ydą? Evangelistas Lukas pasakoja, kad vyresnieji ir kareiviai tyčiojosi iš Jėzaus esą kitus gelbėjo, o pats negali išsigelbėti. Vagis, kybantis nuo Jo kairėje, „ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ (Lk 23, 39). Dešinėje nukryžiuotas plėšikas sudraudė kairėje kybantį nusikaltėlį, paklausė, ar šis nebijąs Dievo, nes jiedu pagrįstai kenčią tą pačią bausmę, o Jėzus nėra padaręs nieko blogo. Jis paprašė Jėzaus prisiminti jį, kai įžengsiąs į savo Karalystę. Fultonas J. Sheenas aiškina, kad vagis, kybantis kairėje, pavydėjo Kristui gerumo ir galios. Jis galvojo, kad jei pats būtų turėjęs tokią galią, būtų ją išnaudojęs kur kas geriau ir nugalėjęs visus savo priešus, užuot nūnai kybojęs ant kryžiaus. Tuo tarpu vagis iš dešinės suvokė savo vietą Dievo plane ir tai, kad jis nėra ir negali būti Atpirkėjas. Jo neliūdino Kristaus gerumas, jis tik kukliai paprašė priimti jį į šį planą, ir Kristus maloningai, nedelsdamas suteikė jam tai, ko prašytas. Būtent tada Kristus pasakė vieną iš paskutiniųjų savo ištarmių, kuri išreiškia diametralią priešingybę  pavydui: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).

Jei norime išsiųsti pavydą „atostogų“, mums labai praverstų kasdien medituoti šiuos žodžius. Visus mus Dievas sukūrė tam, kad siektume Jo ir galiausiai vėl būtume viena su Juo rojuje. Tik nuo mūsų priklauso, ar priimsime Jo kvietimą. Mes esame sukurti džiaugtis, tam pačiam džiaugsmui yra sukurtas ir mūsų artimas. Tad turime padėti vieni kitiems gyventi su malone ir dorybėmis, kad atėjus laikui galėtume drauge išgyventi džiaugsmą, kuriam esame pašaukti. Mes turėtume ne pavydėti Kristui, kaip šalia jo nukryžiuotas vagis, bet Juo sekti. Šv. Tomas Akvinietis sekimą įvardijo kaip  įkarštį, kuris kelia ne liūdesį dėl kito gėrio, ne troškimą, kad tas gėris būtų iš jo atimtas, bet troškimą patiems pasiekti tą gėrį, sekant žmogumi, į kurį stengiamės būti panašūs. Yra aišku, kad sekimas yra aukščiausia komplimento forma, ir mes esame pašaukti modeliuoti save pagal Kristų. Už šv. Paulių aiškiau nepasakysi: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1 Kor 11, 1).