2021 01 07

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kaip ortodoksai pasitinka šv. Kalėdas pandemijos metais

Unsplash.com nuotrauka

Turbūt ilgai dar nebus tokių neįprastų metų kaip 2020-ieji. Retas kuris jau beatsimena, dėl ko žmonija jaudinosi tų metų pradžioje, nes vėliau viską nustelbė pandemija. Ji pakeitė viską – vaikai pradėjo priprasti prie mokyklos kompiuterio ekrane, daugelyje įstaigų posėdžiai tapo virtualūs. Daugelis klebonų taip pat buvo priversti pasijusti mini televizijos operatoriais ir organizuoti pamaldų transliacijas, nes gyvai jose dalyvauti tapo neįmanoma.

Ortodoksų šv. Kalėdų metu, kaip ir katalikų, šiemet pamaldos vis dar yra uždaros – tikintieji gali priimti sakramentus tik individualiai. Žmonės pradėjo mokytis, kaip melstis su transliacija, kaip eiti Komunijos maksimaliai saugiai, kaip melstis, kai nėra transliacijos. Atėjo laikas peržiūrėti, kas gyvenime svarbu, kas – mažiau.

Bažnyčia namuose

Ortodoksų pamaldos įtraukia visas žmogaus jusles. Ikonos liečiamos (bučiuojamos, prie jų glaudžiamasi), smilkalai – užuodžiami, Švč. Komunija – valgoma, giesmės ir tekstai – girdimi, liturgijos veiksmai – regimi. Kiekviena detalė apgalvota, ir tai padeda išgyventi liturgiją tiek tam, kuris pasaulį labiausiai pažįsta lytėjimu, tiek ir tam, kuris – regėjimu ar bet kuria kita jusle.

Šios stereometrijos gerokai sumažėjo dėl pandemijos. Tapo nebegalima bučiuoti šventybių ir prie jų liestis, trimatis liturgijos vyksmas persikėlė į dvimatį ekraną, smilkalus užuosti tapo galima tik atėjus individualiai maldai, ne smilkstančius, bet tik tiek, kiek to kvapo išliko ore bei šventuose daiktuose. Ir tai kviečia atsigręžti į save ir kelti klausimą – o kas apeigose svarbiausia?

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tai kas svarbiausia – malda ir Švč. Komunija – liko nenutraukta. Išliko galimybė sakramentus priimti individualiai, saugiai, išliko galimybė tiek pačiam namie atsiversti knygą ir melstis, tiek sekti pamaldas įsijungus transliaciją. Tai kartu tapo proga atrasti liturginę erdvę savo namuose, maldos vietoje – juk ten bučiuoti ikonas, kryžių, deginti smilkalus niekas nedraudžia. Išryškėjo galimybė dalelę Bažnyčios liturgijos parsinešti namo, sukurti sakralią erdvę „gražiajame kampelyje“, kas visada ir buvo ortodoksų tradicijos dalis, bet kai kurių žmonių pamiršta miesto šurmulyje.

Bažnyčia viduje

Bet Bažnyčią kurti galima ne tik aplink save, bet ir savo viduje. Šv. Izaokas Siras kalba apie auką, atnašaujamą „kūno ir kraujo šventovėje“, t. y. žmogaus kūne, apie vidinę liturgiją. Kaip regimai bažnyčios susirinkime ar net mūsų namie kyla smilkalų dūmas, taip jis gali kilti ir mūsų viduje: „Priimk mano maldą kaip smilkalų atnašos dūmus“ (Ps 141, 2), – kreipiasi į Dievą pranašas Dovydas.

Savo vidinius namus, kaip ir išorinius, reikia tinkamai išvalyti, iškuopti, išpuošti, paruošti maldai. Galime prisiminti ir armėnų šventojo Grigaliaus Narkiečio eiles:

…Balsą savo širdies ir graudžią dejonę

Tau aukoju, reginčiam paslaptį šventą,

Į nevilties liepsnas, kurios alina sielą,

Savo tamsių geidulių vaisių, visa tai,

Kas man audrina sielą,

Sava valia pasmilkęs siunčiu.

Išvysk ir užuosk, Mielširdingas,

Meile daug didesne, negu dūmai tirštieji,

Kylantys nuo aukos, Tau skirtos….

(vert. S. Geda)

Visa tai, kas audrina sielą, šventasis sumeta į liepsnas ir aukoja, apvalo sielą, ir iš to kylančiu smilkalų dūmu tikisi pamaloninti Dievą. Tokios ir panašios kalbos pilni asketiniai ir mistiniai traktatai, tačiau šio vidinio liturgijos slėpinio niekada taip nereikėjo, kaip dabar, kai dažnai vidinė bažnyčia yra vienintelė, kurią pavyksta aplankyti.

Šv. Grigaliaus Narkiečio „Raudų knygos“ rankraštis, 1173 m. Yerevantsi / Wikipedia.org nuotrauka

Jei išorinė Švč. Komunija yra darnoje su vykstančia vidine liturgija, abi liturgijos – ir vidinė, ir išorinė – pasiekia savo tikslą. Jei išorinė Komunija priimta, o viduje nieko nevyksta ir nieko nesikeičia – tuomet klausimas, kokia buvo jos nauda. Visos tos ilgos maldos – apie 40 minučių pasiruošimo maldų Švč. Komunijos išvakarėse ir apie 10 minučių padėkos už Švč. Komuniją, priėmimo dieną jau po pamaldų, kurias skaito ortodoksai, skirtos tam ir tik tam – kad į kūno ir kraujo namus patekusi Švč. Komunija toliau būtų šlovinama vidinėje liturgijoje, kad dalyvautų žmogaus širdis. Ir koks kitas laikas, jei ne šis karantinas, yra geriausias visa tai atrasti?

Vidinės Kalėdos

Vienoje iš tų maldų, kurios skaitomos ruošiantis Švč. Komunijai, šv. Jonas Auksaburnis save lygina su tvarteliu, kuriame gimė Kristus: „Ir taip, kaip teikeisi gulėti bežadžiams skirtose ėdžiose, taip teikis įeiti ir į mano bežadės sielos ėdžias bei nuodėmių suterštą mano kūną.“ Taip kaip apie bet kurią liturgiją galima pasakyti, kad ji gali vykti ne tik išorėje, bet ir viduje, taip ir apie šventes galima pasakyti, kad jos viduje įvyko arba ne.

Visų ortodoksų švenčių tekstai dažniausiai įvykius apgieda kaip vykstančius čia ir dabar, pvz.: „Šiandien per Mergelę į pasaulį atėjo Esatį Viršijantis…“ – „šiandien“ giedama taip, lyg įvykis vyksta dabar, o ne vyko prieš du tūkstančius metų. Kaip Didįjį penktadienį verkiama skaitant kančios Evangeliją taip, tarsi Kristus būtų kankinamas dabar, taip per Kalėdas švenčiama taip, tarsi Jis dabar gimsta. Liturginė šventė – tai ne tiesiog prisiminimas, o išgyvenimas.

Šv. Jono Auksaburnio vartojama alegorija Kalėdų išgyvenimą paverčia ne išoriniu, o vidiniu procesu. Šv. Jonas ne šiaip mato Kristų prakartėlėje (ikonoje), lyg Jis būtų šiandien paguldytas – jis nori, kad Kristus atgultų jame. Jis nori, kad liturgijos dieną Kristus gimtų ne abstrakčiai kažkur pasaulyje, bet kad gimtų jo širdyje.

Viešpaties gimimas. XVII a. ortodoksų ikonos fragmentas. Atėnų Benaki muziejaus iliustracija

Tai – vertingiausia pamoka bei patirtis, kurią galime išsinešti tinkamai išgyvenę šį priverstinio atsiskyrimo laiką. Atradimas, kad didžiausia Švč. Sakramento teikiama malonė – vidinės šventovės išvalymas, pašventinimas bei vidinių apeigų įgalinimas. Iš vidinių apeigų kyla noras dalyvauti Bažnyčios Valandų liturgijoje, šlovinti Dievą ir toliau dalyvauti sakramentuose, o ypač sugrįžti į parapijų bendruomeninę bendrystę, kai visi šie ypatingi ribojimai pasibaigs.

Su Šv. Kalėdom!

Kristus gimsta – šlovinkime Jį! Kristus iš dangaus ateina – pasitikime! Kristus žemėje – išaukštinkime!

Giedoki Viešpačiui, visa žeme

Džiaukis, tauta, –

nes Jis šlovingai nugalėjo!

(Šv. Kalėdų kanono 1 giesmės irmas. Vert. G. S.)