Kaip padėti perdegusiam kunigui

Tam, kad gebėtume geriau juos suprasti ir mylėti, siūlome italų kunigo GIORGIO RONZONI mintis apie perdegimo sindromą, kuris, deja, neaplenkia ir dvasininkų. Paduvos vyskupijos kunigas Popiežiškajame saleziečių universitete apgynė katechetikos ir jaunimo pastoracijos daktaro laipsnį, vadovavo vyskupijos katechetikos tarnybai. Yra knygų autorius. Nors po 2011 m. patirto eismo įvykio jis tapo tetraplegiku, toliau kunigauja Paduvos Santa Sofijos parapijoje, dėsto Triveneto teologijos fakultete.

„Perdegimo sindromą galima apibūdinti kaip profesinės krizės padarinį, kai asmuo, kuris buvo pasiryžęs savo darbe atiduoti viską, ką gali, tam tikru momentu pasijunta nebeturintis energijos, santykius su žmonėmis išgyvena labai atsainiai ir įtikinėja save, kad mažai arba nieko negali padaryti, kad iš tikrųjų padėtų į jį besikreipiantiems asmenims“, – rašo kunigas Giorgio Ronzoni.

Tokia būklė dar vadinama „nusivylusio gerojo samariečio sindromu“, pabrėžiant asmeninius problemos aspektus, kurie vis dėlto nėra vieninteliai, – jie glaudžiai susiję su darbo sąlygomis. Iš pirmo žvilgsnio perdegimą nesunku supainioti su depresija, tačiau atidžiau pasigilinus matyti, kad gilaus negalavimo priežastys yra ne intrapsichinės kilmės, o glūdi darbo aplinkoje. Kunigui – jo tarnystėje.

Šiam sindromui būdingi trys aspektai: emocinis išsekimas, depersonalizacija ir asmeninio pasitenkinimo stoka. Jei šie trys simptomai sutampa, jie leidžia gana tiksliai nustatyti perdegimą kunigo gyvenime. Autorius atkreipia dėmesį, kad didžiulis perdegimo paplitimas tarp pirmuosius penkerius metus tarnaujančių kunigų iš tikrųjų dažniau yra adaptacijos sutrikimas. Tai nelabai sunki problema, tačiau jos nereikėtų nuvertinti, nes pasekmės gali būti tokios pat.

Kaip padėti?

Atpažinti perdegimą palyginti paprasta, bet ne taip lengva padėti žmogui iš jo išbristi. Kun. G. Ronzoni atkreipia dėmesį į keletą, jo manymu, svarbiausių priemonių.

Pirmoji pagalba, žinoma, yra aktyvus klausymasis. „Perdegęs kunigas dažnai jaučiasi nesuprastas dėl savo sunkumų arba gėdijasi jų. Atradimas, kad gali kam nors pasipasakoti, pasijusti suprastas, įvardyti savo diskomforto jausmą, jau yra pirmas didelis palengvėjimas ir būtina sąlyga bet kokiai tolesnei intervencijai“, – rašo autorius.

Kai tarp perdegusio kunigo ir ugdytojo užsimezga tvirtas ryšys bei supratimas, galima žengti antrą žingsnį – skatinti prisiimti asmeninę atsakomybę.

„Iš pradžių perdegęs kunigas skundžiasi dėl sudėtingos situacijos, kurioje jam tenka dirbti, ir aprašo visas jos ydas, parodydamas, kad suvokia save kaip auką, priklausomą nuo nevaldomų jėgų, vyresnybės, tikinčiųjų, brolių kunigų malonės: visos jo diskomforto priežastys yra išorinės. Pirmoji tikra pažanga įvyksta tada, kai kunigas pripažįsta, kad jis pats prisidėjo gal vien tik savo sutikimu prie šios netvarios situacijos susidarymo, todėl gali ką nors padaryti, kad ją pakeistų“, – teigia kunigas.

Tolesni žingsniai labai priklausys nuo konkrečios situacijos ir kunigo asmenybės: reikės padėti jam išsiugdyti įvairias įveikimo strategijas, t. y. gebėjimą susidoroti su sunkumais. Šios strategijos gali būti orientuotos, pavyzdžiui, į didesnį asmens savarankiškumą, t. y. į tai, kad priimdamas sprendimus jis nebūtų pernelyg priklausomas nuo kitų žmonių vertinimo.

Evangelinio tobulumo esmė yra gailestingumas, t. y. gebėjimas atleisti savo ir kitų netobulumą.

Kai kurie jauni kunigai iš tiesų gali būti labai susitelkę į norą nieko nenuvilti arba visada atrodyti tobuli, norėdami apsisaugoti nuo kritikos. Jų nerealistinį idealą dažnai lydi klaidingas evangelinio tobulumo supratimas. O juk evangelinio tobulumo esmė yra gailestingumas, t. y. gebėjimas atleisti savo ir kitų netobulumą.

„Kitu atveju teks mokytis pasakyti keletą kartų „ne“, kad „taip“ taptų autentiškesni ir tvaresni, – pabrėžia autorius. – Klaidingai suprasdami klusnumą kai kurie jauni kunigai niekada nenori sakyti „ne“, kad ir kokia būtų to kaina.“

Evangelijos palyginimas apie du sūnus, kviečiamus dirbti vynuogyne, pasakoja, kad galiausiai sūnus, sugebėjęs pasakyti „ne“, turi jėgų vykdyti tėvo valią, o tas, kuris neturėjo drąsos pasipriešinti, lūpomis pasakė „taip“, bet paskui nesugebėjo savo pareigos atlikti.

Svarbu, kad asmuo aiškiai suvoktų savo išteklius ir gebėjimus, tuomet pajėgs rasti geriausią strategiją dosniai ir realistiškai kunigiškai tarnystei, primena G. Ronzoni. Svarbu įgyti atsparumą, tai yra gebėjimą reaguoti į traumą nesuskylant į tūkstančius gabalėlių. Kad žmogus atrastų jam savitą atsparumą, reikalingas aktyvus palydinčiojo klausymasis.

Emocinis išsekimas

Vienas iš perdegimo aspektų yra emocinis išsekimas. Nuovargis, nesugebėjimas pailsėti arba, dar blogiau, nesugebėjimas atgauti jėgų net pailsėjus – tai ilgalaikio streso požymiai. „Svarbu, kad kunigas suprastų, kodėl jis niekada nesustoja, kodėl neduoda sau leidimo pailsėti, kodėl nenori atsisakyti patenkinti reikalavimus – tikrus ar tariamus – ir galbūt perdėtus ar nerealius kitų asmenų lūkesčius“, – svarsto G. Ronzoni.

Turėtų įvykti svarbus perėjimas nuo naivaus noro, kad kiti liautųsi tiek daug prašę, prie sprendimo filtruoti reikalavimus ir kai kurių jų tiesiog netenkinti. „Šiam pokyčiui reikia drąsos, tad broliška ugdytojo parama čia yra nepamainoma“, – teigia kunigas.

Kunigu tampama ne tam, kad gyventum gerą gyvenimą, bet kad gyventum žmogiškai gražų gyvenimą, kuris būtų geras, teisingas ir todėl – pagal žmogiškąsias galimybes – laimingas.

„Kitos išeities nėra: kuo stipresnis spaudimas, tuo stipresnis turi būti gebėjimas įžvelgti ir įgyvendinti galimą gėrį. Galbūt ne visi jauni kunigai pajėgūs patys atlaikyti stiprų išorinį spaudimą, ypač jei jį įkūnija labai gerbiami asmenys, pavyzdžiui, vyresnieji, ugdytojai ar tikintieji“, – mano kunigas. Todėl ugdytojo pagalba būtų svarbi, pavyzdžiui, prašant, kad kunigas savo tarnystę atliktų tokiomis sąlygomis, kai jam keliami ne tokie perdėti reikalavimai, arba bent jau rastų pagalbą juos atsirinkdamas.

Depersonalizacija

Tyrimai rodo, kad depersonalizacija yra ta sritis, kurioje kunigai patiria daugiau sunkumų nei kitų kategorijų darbuotojai. Siekdami apsisaugoti nuo nusivylimo, kunigai dažnai atlieka savo tarnystę biurokratiškai, galbūt su tam tikru profesionalumu, tačiau mažai asmeniškai investuodami, šaltai ir atsainiai.

Viena vertus, kunigas įsitraukia į gyvą santykių patirtį, pavyzdžiui, išklauso, vadovauja maldos grupelei; kita vertus, jo vaidmuo – vien atsakyti į lūkesčius, susijusius su jo funkcijomis. Tai padalina kunigą: jis tarsi turi būti formalus oficialiomis akimirkomis ir draugiškas asmeniniuose bei grupiniuose santykiuose.

„Tačiau šitaip išgyvenama kunigo tarnystė ilgainiui ne praturtina, o ištuština“, – įspėja autorius. Svarbu, kad kunigas išmoktų išgyventi įvairius savo vaidmenis (pamokslininko, nuodėmklausio, katecheto, animatoriaus…) tvariai emociškai įsitraukdamas. Ugdytojas gali padėti sugriauti spontaniškumo ir absoliutaus skaidrumo mitą, pagelbėdamas palydimam asmeniui ne demonizuoti vaidmenis, bet gyventi jais lanksčiai ir su vidiniu įsitraukimu – sutikdamas įsitraukti, bet ne būti įtrauktas.

Asmeninis pasitenkinimas

„Kunigu tampama ne tam, kad gyventum gerą gyvenimą, bet kad gyventum žmogiškai gražų gyvenimą, kuris būtų geras, teisingas ir todėl – pagal žmogiškąsias galimybes – laimingas“, – rašo kun. G. Ronzoni.

Ne taip seniai seminaristai buvo ugdomi atsisakyti bet kokio žmogiško pasitenkinimo, vadovaudamiesi iš pažiūros dvasingais, bet dažnai pražūtingais šūkiais: kunigas turi būti atsidavęs, visada pasiekiamas ir pan. Žinoma, kunigas tikrai nėra pašauktas „privilegijuotam gyvenimui, kuriame asmeniniai interesai būtų svarbesni už bendruomenės gerovę“. Jis gyventi mokosi iš Eucharistijos. Kartu daug dėmesio reikia skirti kiekvieno presbiterato asmeninei patirčiai, dėmesingai padedant jam bręsti, dorotis su psichologinėmis, emocinėmis, seksualinėmis problemomis, t. y., pasak G. Ronzoni, priimant konkretų žmogų, kuris pašauktas tarnauti, klausytis, būti prieinamas, skelbti Dievo žodį, vykdyti dvasinį vadovavimą, guosti, įspėti.

Ugdytojui padedant, Šventoji Dvasia pasiūlys kiekvienam asmeniui skirtingus, o ne ideologinius, visiems vienodus pasirinkimus. Todėl pasirinkimai (taigi ir atsižadėjimai) tampa evangelinės palaimos, o ne neurotiško rigidiškumo ženklas, svarsto kunigas.

Kilus gaisrui, negesinkite ugnies

Kilus gaisrui, tai yra perdegimui, išeikvojusiam (jaunam) kunigui energiją, palydėtojo parama gali padėti išsaugoti atsidavimo tarnystei liepsną, įsitikinęs autorius. Šią liepsną reikia kurstyti malda ir kita dvasine pagalba, tačiau teisinga pripažinti, kad kartais ją gesina konkrečios tarnystės sąlygos. Žinoma, yra nepaprastai atsparių arba labai šventų kunigų, galinčių susidoroti su bet kokia situacija, tačiau neteisinga iš visų jų reikalauti būti antžmogiais.

Ugdytojas, stojęs šalia paprastų žmonių, savo tarnystę pradėjusių su dosnumu ir idealizmu, įsiklauso į jų diskomfortą ir padeda realistiškai pamatyti vidinę ir išorinę savo situaciją. Padeda priimti sprendimus, kurie išlaikytų gyvą jų idealų liepsną. Žinoma, perdegimo atveju net ugdytojas negali padaryti visko. „Kadangi tai yra darbo sindromas, priklausantis nuo konkrečių tarnybos vykdymo sąlygų, individualus palydėjimas suteikia tik dalį reikalingos pagalbos. Todėl gal net dar svarbiau yra keisti tarnystės atlikimo sąlygas“, – teigia kun. G. Ronzoni.

Pagal Marcovitale.org parengė Saulena Žiugždaitė.