Kaip pakelti treninguotam katinui uodegą?

Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio susitikimas su septynių Baltijos ir Šiaurės šalių užsienio reikalų ministrais: Urmu Reinsalu iš Estijos, Þórdís Kolbrún R. Gylfadóttir iš Islandijos, Edgaru Rinkēvičiu iš Latvijos, Gabrieliumi Landsbergiu iš Lietuvos, Anniken Huitfeldt iš Norvegijos, Pekka Haavisto iš Suomijos, Tobiasu Billströmu iš Švedijos. Ukrainos prezidento kanceliarijos nuotrauka

Sykį esu girdėjęs (o gal skaitęs) anekdotą (o gal tikrą istoriją?) apie vienos Antrojo pasaulinio karo metu vykusios tarptautinės konferencijos (gal Teherano, o gal Jaltos) sūkuryje nutikusią komišką sceną: Churchillis (tikrai ne Rooseveltas, o juolab ne Stalinas) neužsisegė kelnių užtrauktuko ir kurį laiką atrodė gan egzotiškai, tačiau netrukus subtiliu rašteliu apie status quo buvo informuotas Roosevelto (tikrai ne Stalino) ir susitvarkė, o po to kažką labai šmaikštaus atsakė. Chi chi chi.

Nors išsilavinimas kaip ir įpareigotų išsiaiškinti – buvo toks įvykis ar ne – ir atlikti penkiasdešimties puslapių apimties pasaulinės istoriografijos kritinę analizę (kurios, savaime aišku, niekas niekada neskaitytų), tačiau visgi to nedarysiu. Tik pabandysiu įsivaizduoti, kad buvo ir, maža to, tuo laiku jau egzistavo visa šių dienų principais veikianti žiniasklaida. Taip. Skandalas pasaulio galingųjų susitikime: pikantiška W. Churchillio paslaptis. Ir panašiai. Įsivaizduojat.

Pirmoje pastraipoje esantis anekdotas (tarkim) ir antroje pastraipoje iš jo kylantis vaizduotės žaidimas – tai ironiška nuoroda į pastarųjų dienų Lietuvos socialinių tinklų padanges, viešųjų ryšių bedugnes ir kitus gyvenimo simuliakrus sudrebinusį pasaulinės reikšmės ir svarbos įvykį, galintį iš esmės pakeisti Lietuvos tarptautinę (taip pat ir vidinę) padėtį, konstitucinius pagrindus ir kiekvieno mūsų ateitį. Taigi užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis susitikime su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu vilkėjo treningus.

Savaime aišku, kad šis pritrenkiantis istorijos posūkis visiškai nustelbė visus kitus minėto susitikimo aspektus. Net jei Landsbergis būtų pažadėjęs perduoti Ukrainai visą Lietuvos kariuomenės turimą ginkluotę ir du trečdalius biudžeto (likusį trečdalį, žinoma, pavogtų pats, nesgi Landsbergis), – tai nieko nereikštų. Nes Gabrielius Landsbergis vilkėjo treningus. Ar už tokią Lietuvą kovojom?

Publicistas Darius Indrišionis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Britų leidinio „Financial Times“, kuriame pasirodė septynios publikacijos apie Lietuvą, skirtos populiarinti šalį užsienio investuotojams, ekrano kadras

Šalin ironiją (trumpam). Liguista viešosios erdvės reakcija į svarbaus susitikimo (su Zelenskiu – neabejotinai reikšmingiausiu šių metų žmogumi pasaulyje) visiškai nesvarbią detalę (Landsbergio treningus) siejasi su kitu šių dienų skandalu (kabutės irgi tinka): Lietuvą reklamuojančių publikacijų britų leidinyje „Financial Times“ pirkimo istorija. Ta, kuri it perkūnija žiemą perskėlė socialinių tinklų skliautą: vieni triumfavo, kad čia kone dešimtmečio pergalė, jog pagaliau valstybiniu lygmeniu ėmėmės pirkti tekstus žymiuose Vakarų leidiniuose; kiti burbėjo, kad čia dugnų dugnas, didybės manija ir iššvaistyti 56,8 tūkst. eurų.

Tiesa, drįsčiau teigti, yra per vidurį. Ko gero, visi sutiksime, kad, esant grėsmingoms geopolitinėms ir ekonominėms aplinkybėms, Lietuvos vardo minėjimas Vakaruose – o ypač ne lietuvisišprievartavoirnužudėbritę kontekste – teigiamas dalykas. Manau, lygiai taip pat visi sutiks ir su tuo, kad, jei mums reikėtų rinktis: a) ar teigiamo Lietuvos paminėjimo nusipelnytume patys ir b) ar teigiamą Lietuvos paminėjimą nusipirktume už pinigus – visi pasirinktų pirmąjį variantą. Nes malonu nusipelnyti. Nes smagu, kai žinai, jog tave iš tikrųjų pastebi, mato ir vertina už tai, kad darai kažką išskirtinio.

Deja, pasaulis sutvarkytas jau kiek kitaip ir, būnant kukliems, tyliems ir darbštiems – besitikintiems, kad kas nors kada nors pastebės mūsų sunkų, bet vertingą darbą – gali tekti to pastebėjimo ir viešo pagyrimo nesulaukti. Ar tai būtų tragedija – nežinau. Suprantu, kad tie, kurie priėmė sprendimą pirkti publikacijas „Financial Times“, turi nuomonę, jog Lietuvos situacijoje geriau jau nusipirktas pagyrimas negu nusipelnyta tyla. Galbūt jie ir teisūs.

Drįsčiau juos – tuos, kas nusprendė pirkti „Financial Times“ publikacijas – viešai (ir be jokios ironijos) supeikti tik vienu aspektu: septynios publikacijos – kas čia per apgailėtini dydžiai?! Septynios publikacijos viename numeryje ir – opa – tyla ištisus mėnesius. Septynios publikacijos viename numeryje – kaip pavienė modernių vokiškų haubicų ar himarsų salvė į atvažiuojančią rusų tankų koloną – opa, smagumėlis – o paskui tyla, okupacija ir bučos Grigiškėse, Garliavoje bei Gargžduose. Koks čia strateginis veikimas – septynios publikacijos viename numeryje – na ir kas, kad beveik už 60 tūkst. eurų?

Be jokios ironijos: manau, kad daug daug geriau atrodytų septyniasdešimt publikacijų populiariuose Vakarų leidiniuose už 600 tūkst. eurų, o dar geriau – septyni šimtai (kone dvi per dieną) publikacijų apie Lietuvą populiariuose Vakarų leidiniuose – ir tai tik tik už 6 mln. eurų. Ar tai daug? Valstybės lygiu – korporacijos pavadinimu „Lietuvos valstybė“ lygiu – ne. Reklama ir savojo vardo garsinimas šiame pasaulyje kainuoja – taip, deja, yra.

Jei mes katinas, kuriam būtinai reikia pakelti uodegą tarptautiniu lygiu, kad nesuplėšytų pasiutę kaimyniniai šunys, darykim tą strategiškai, nuosekliai ir su užmoju. Tada tai duos rezultatą. Užsienio reikalų ministras irgi galėjo pasielgti strategiškai – sportinis treningas ant jo krūtinės atrodytų šauniai ir, tikiu, sulauktų nuoširdaus (galbūt net nemokamo) pasaulinės žiniasklaidos dėmesio, jei tai būtų pavyzdys treningų, kurie kartu su G. Landsbergiu septyniasdešimties (ar bent septynių) vilkikų kolona atvyktų į Kyjivą: kur būtų atiduoti Ukrainos kariams, kad lengviau įveiktų prasidedančią žiemą. Ir treninguotas katinas būtų pats pasikėlęs uodegą. Ir 56,8 tūkst. eurų būtų išleisti prasmingiau.

Pabandom iš naujo.