2021 01 30

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Kaip perprasti Davidą Lynchą

Režisierius Davidas Lynchas 2017 m. EPA nuotrauka

2021-aisiais minimas Davido Lyncho jubiliejus – sausio 20-ąją 75-erių sulaukė kino režisierius, kurio jau pats vardas tapo keisto, įmantraus ir siurrealaus kino sinonimu. Iš pradžių liaupsinamas avangardinio arthauzo gerbėjų, ilgainiui D. Lynchas tapo visame pasaulyje pripažintu menininku. Ir tam jam visai neprireikė išsižadėti savo kino braižo.

Su Davido Lyncho vardu asocijuojamas unikalus, į nieką nepanašus kino pasaulis: labai skirtingi filmai, tačiau visi jie linčiški. Taip pat akimoju kaip linčiška atpažįstama muzika (kartu su paties D. Lyncho kaip kompozitoriaus kūryba), papildanti filmus ir apskritai praplečianti supratimą apie režisieriaus kino kalbą. D. Lyncho, baigusio profesionalią meno mokyklą, vizualioji kūryba – tokia pat keista, siurreali, kaip ir filmai, tačiau didysis režisieriaus išskirtinumas glūdi savitoje brandaus meistro vizijoje.

O dar ta hipnotizuojanti ir, nepasakytum, kad iš pažiūros draugiškumu spinduliuojanti išvaizda: rūstokas žvilgsnis, tačiau iš tiesų gudrus, sumaningas, tiesa, neretai slepiamas už tamsių akinių, žaismingai stirksančių žilų plaukų kupeta ir kruopščiai iki detalių apgalvotas įvaizdis, viena vertus, uždarumo ir paslaptingumo ženklas, kita vertus – vis sušmėkščiojant režisieriui žiniasklaidoje verčiantis suklusti, kad tuoj maestro prasižiojęs vėl priblokš.

Trumpai primename kūrybinį D. Lyncho kelią, mėgindami išsiaiškinti būdus, kaip išnarplioti garsiąsias linčiškas alegorijas ir metaforas.

Tikėti į anapusybę

Užkietėjusiems racionalistams sunku priprasti prie Davido Lyncho. Žinoma, jo darbus galima vertinti iš psichoanalitinių pozicijų, ir tai, be jokios abejonės, veikia, tačiau ir smarkiai nuskurdina tokius jo filmų žiūrėtojus.

Vaikystėje režisierius yra draugavęs su indėnu, kuris vieną sykį parodęs žvėries urvą pareiškė, esą tai praėjimas į kitą pasaulį. Nuo tada D. Lynchas rūpestingai įsiklauso į anapusybės signalus perteikdamas juos daugiau ar mažiau priimtina vizualine kalba. Paprasčiausias pavyzdys – nupjauta ausis „Mėlyname aksome“ (Blue Velvet, 1986 m.), tampanti tuneliu iš jaukaus priemiesčio į iškreiptą pasaulį. „Eidamas namo mąsčiau apie ausį, gulinčią lauko vidury, – yra pasakojęs režisierius. – Kodėl ausis, o ne, tarkime, pirštas? Nes ausis – atvira, plati, taip ir traukia į ją pažvelgti ir nugrimzti gilyn.“

Nieko nebijoti

Norint susitikti su linčiškais keistuoliais, ekscentrikais ir monstrais kažkiek drąsos ir pasiruošimo reikia. D. Lyncho nespalvotame debiutiniame filme „Trintukas“ (Eraserhead, 1977 m.) porelė groteskiškų meilužių susilaukia šešių mėnesių mutanto – į buožgalvį panašaus padaro. „Drambliažmogio“ (The Elephant Man, 1980 m.) protagonistas – realiai egzistavęs Josephas Merrickas (1862–1890 m.), amžininkų apibūdintas kaip atgrasiausias iš žmonių padermės. „Mėlyname aksome“ ir „Laukinėje širdyje“ (Wild at Heart, 1990 m.) veikėjai patenka kone į pasakišką pasaulį anapus veidrodžių, kur šlaistosi pavojingi psichopatai – vien ko vertas maniakas, banditas ir narkotikų prekeivis Frankas Boothas. „Pamiršto greitkelio“ (Lost Highway, 1996 m.) ir „Malholando kelio“ (Mulholland Drive, 2001 m.) žanrą labai tinka apibūdinti kaip siurrealistinį trilerį – irgi ne pats geriausias reginys silpnesnių nervų žiūrovams. Tačiau už visų šių linčiškų bjaurasčių, žinoma, kad žydi amžinosios vertybės ir amžinasis grožis.

„Istorijos apie Drambliažmogį ėmiausi todėl, – yra aiškinęs režisierius, – kad išoriškai būdamas monstras vidiniu pasauliu jis buvo visai normalus, negano to, nuostabus žmogus, į kurį lengva įsimylėti. Mane traukia iškreiptos žmogiškos būsenos. Įsižiūrėjus į jas galima pamatyti tiesą.“

D. Lynchas kažkuo primena savo herojų iš „Tvin Pykso“ (Twin Peaks, pirma serija 1990 m.) FTB agentą Dale’ą Cooperį (akt. Kyle’as MacLachlanas), kuris iškrapšto įrodymus iš mirusios Lauros Palmer panagių. Negailėdamas jautraus žiūrovo, režisierius lygiai taip pat preparuoja realybę, skelbdamas, kad kiekvienas žmogus iš prigimties yra detektyvas, trokštantis sužinoti, kas dedasi iš tikrųjų. Vien mūsų galvoje egzistuoja ribos, pagal kurias daiktus skirstome į bjaurius arba nuostabius, skonį – į prastą arba gerą, fiziologinių reiškinių vaizdavimą – į priimtiną arba ne. Kartais nereikia bijoti peržengti tų ribų.

Būti atidžiam

Po to, kai 1990-aisiais ekranuose pasirodė D. Lyncho teleserialas „Tvin Pyksas“, atsirado įpykusių žiūrovų, kurie dėl logika nepaaiškinamo, bet kokius dramaturgijos dėsnius griaunančio serialo finalo savo poziciją pareiškė užsivilkę marškinėlius su užrašu I Want To Kill David Lynch („Noriu užmušti Davidą Lynchą“). Tačiau „Malholando kelias“ privertė suglumti dar labiau – siurrealistinių vaizdinių ir asmenybių koliažu, paslaptimis ir baubais, groteskiškomis figūromis – nuo karikatūriškų prodiuserių iki gauruotų pabaisų užkaboriuose.

Vis dėlto atidus žiūrovas viską išsiaiškina finale. Pirmojoje, ilgiausiai trunkančioje, filmo dalyje autokatastrofą patyrusi ir amnezijos kankinama brunetė Rita (akt. Laura Elena Harring) susitinka su naivuole blondine Betty (akt. Naomi Watts), svajojančia pavergti Holivudą. Abi moterys – pradedančioji aktorė ir atmintį praradusi greičiausiai aukštosios visuomenės atstovė – kartu imasi tyrimo norėdamos išsiaiškinti, kas iš tiesų tokia yra Rita. Filmo pabaigoje paaiškėja, kad tos ilgos dvi valandos tebuvo laike ištįsęs brunetės sapnas, o reali, chronologinė įvykių pradžia – momentas, kai Rita atranda savo vargšės nusižudžiusios meilužės lavoną. Būnant atidžiam gana aiškiai galima išnarplioti ir sudėlioti bet kurio D. Lyncho filmo siužetą.

Vengti šablonų

D. Lyncho serialas „Tvin Pyksas“ pasauliui padovanojo garsiąją ištarmę – „Pelėdos nėra tai, kas atrodo.“ Iš pažiūros šis absurdiškas pareiškimas tapo sparnuota fraze – raktažodžiu, kaip žvelgti į supantį pasaulį, kuris nuolat pasiūlo galvosūkių ir niekada nepateisina lūkesčių. Nėra reikalo iš anksto kurti schemas – viskas, kas iš tiesų atsitiks, pasirodys kur kas įdomiau, negu buvo galima numanyti.

Štai kodėl D. Lynchas mėgsta filmuoti televizijai bandomuosius projektus: „Bandomoji serialo laida pasibaigia atviru finalu. Tai labai gražu – kaip kūnas be galvos.“ Beje, klaidinga manyti, kad D. Lynchas apdainuoja tik blogį. Kokį sukrėtimą, sumišusį su nusivylimu, sukėlė jo „Tikra istorija“ (The Straight Story, 1999 m.), kurioje pasakojama vieno fermerio, dėl susitikimo su broliu įveikusio keletą valstijų vejapjove, odisėja. Čia gėris varžosi su dar didesniu gėriu, šiame D. Lyncho pasaulyje gyvena tik geri žmonės. Tačiau, kaip ir tamsa bei šviesa neįmanomos viena be kitos, „Tikra istorija“ atskleidė ir visai kitokią savo pusę tęsinyje – tik nebe ekrane, o tikrovėje: 80-ies sulaukęs šio filmo aktorius Richardas Farnsworthas, nominuotas „Oskarui“ už vaidybą D. Lyncho filme, pasitraukė iš gyvenimo po metų nuo filmo premjeros dėl vėžio nebepakėlęs kančių, kurias kantriai kentė filmavimosi metu.

Nieko nesidrovėti

Kaip ir pats D. Lynchas, kuris visai nesigėdydamas į ekraną perkelia savo keistus ir šiurpius sapnus. Daugelis varžosi savo košmarus paleisti į laisvę – bet tik ne šis režisierius. Tiesa, už tai jo gerbėjai kartais jam atsidėkoja tuo pačiu: sykį viena pamišėlė dovanų D. Lynchui atsiuntė savo gimdą – plūduriuojantis formaline organas papuošė jo kabinetą.

Režisierius kasdienybėje, kaip ir savo kine, toks pat spontaniškas. Pavyzdžiui, kolekcionuoja panaudotą kramtomąją gumą, nes ši jam primena galvos smegenis ir nugaišusias muses: „Ne, aš joks keistuolis. Juk yra žmonių, kolekcionuojančių paukščių iškamšas. O musės – kaip paukščiai, tik mažesnės.“

Režisierius Davidas Lynchas 2017 m. EPA nuotrauka
EPA nuotrauka
EPA nuotrauka

Nesitikėti atsakymų į visus klausimus

Verta priimti kaip duotybę, kad kartais jų tiesiog nėra. Ir nereikia sukti galvos, pavyzdžiui, ką reiškia dėžė, į kurią prasmenga kamera iš „Malholando kelio“. Protingiausia būtų šią dėžutę priskirti siurrealistinei tradicijai, kuri atkeliauja iš ispanų režisieriaus Luiso Buñuelio kino: D. Lyncho dėžės pirmtakė pasirodė dar L. Buñuelio „Dienos gražuolėje“ (Belle de jour, 1967 m.), o kas slypėjo už jos sienų, taip niekam ir neaišku.

Išsinagrinėti režisieriaus biografiją

„Mano vaikystė buvo nuostabi. Neieškokite siaubo filmų paaiškinimų paviršiuje, jie ateina iš nematomybės, iš daiktų esmės. Aš nežinau, iš kur“, – kadaise yra sakęs D. Lynchas. Tačiau dauguma jo filmų fantasmagoriškų vaizdinių (merginos ir mirtis, svečiai iš kito pasaulio, sapnų miestai) turi realią atsiradimo priežastį. Filadelfijoje kartu su savo pirmąja žmona Peggy Lentz D. Lynchas kūrė filmą viename prasčiausių rajonų: su morgu priešais langą, su dangumi, kurį retsykiais užklodavo dūmai, kylantys iš krematoriumo. Bute tvyrojo slogus irimo tvaikas. Prozektoriumo kiemas buvo nuklotas kreivą šypsnį primenančių maišų, skirtų velioniams.

Pirmagimė režisieriaus dukra Jennifer pasaulį išvydo deformacijų pažeistomis kojomis (užaugusi Jenny pastatys filmą „Elena dėžėje“ (Boxing Helena, 1993 m.), kuriame aktorės Sherilyn Fenn personažė neteks abiejų kojų). Prieraišumas ir meilė pirmagimei ir kartu negalėjimas ištverti jos nepaliaujamo verksmo po poros metų D. Lynchą paskatino sukurti filmą „Trintukas“ (jo herojui, vaidinamam Jacko Nance’o, režisierius suteikė savo paties bruožų).

Medituoti

Nuo praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio iki pat šių dienų režisierius D. Lynchas užsiima transcendentine meditacija pagal Indijos dvasinio mokytojo, transcendentinės meditacijos technikos plėtotojo Maharšio Mahešo Jogio sistemą. Ir ne šiai užsiima, o aktyviai skleidžia ją kaip trauminio streso terapiją. Pastaruosius porą dešimtmečių D. Lynchas beveik nefilmavo kino (išskyrus serialo „Tvin Pyksas“ tęsinį 2017-aisiais, 2002-ųjų „Malholando kelią“, atsiradusį iš bandomojo serialo projekto, sukurto dar 1990-aisiais, ir „Vidaus imperiją“ (Inland Empire, 2006 m.), užtat apkeliavo pasaulį skaitydamas paskaitas apie panirimo į savo sąmonę techniką. Matyt, įvaldžius ją, išnarplioti pačius painiausius režisieriaus filmus pasirodytų gryna smulkmena.

Klausytis muzikos

D. Lyncho filmų garsų takeliai – atskiri meno kūriniai. Tai ne tik kompozitoriaus Angelo Badalamenti, kuris su D. Lynchu bendradarbiavo nuo „Mėlyno aksomo“ pasirodymo 1986-aisiais iki „Malholando kelio“ 2001-aisiais, sukurta muzika, tačiau ir autorinės linčiškos jau esamų dainų kompiliacijos. D. Lyncho, kaip melomano, muzikos pasirinkimas itin platus, pradedant saldžiais retro hitais, baigiant ausų būgnelius sprogdinančiu industrialu. Akivaizdu, kad Davido Bowie ir Briano Eno „I’m Deranged“ padeda perprasti „Pamiršto greitkelio“ esmę kur kas geriau nei tekstinės filmo analizės. Verta pasiklausyti ir paties D. Lyncho kompozicijų – be daugybės bendradarbiavimo su kitais atlikėjais pavyzdžių, jis yra išleidęs savo solinius albumus – „Crazy Clown Time“ (2011 m.) ir „The Big Dream“ (2013 m.).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pasižiūrėti dokumentinį filmą „Davidas Lynchas: menininko gyvenimas“ (David Lynch: The Art Life, 2016 m.) ir taip pat stebėti režisieriaus jutubo kanalą „David Lynch Theater“

Geras būdas išgirsti iš paties režisieriaus lūpų apie jo kūrybos paslaptis ir tai, ką jis veikia kasdienybėje bei kokie šiandien mūsų laukia orai.

Parengta pagal užsienio spaudą