Kaip priimti artimo žmogaus mirtį?

Kuo daugiau vietos mūsų širdyje užima skausmas, tuo labiau, regis, meilė nutolsta nuo mūsų gyvenimo. Tūkstančius sykių girdėjome sakant, o galbūt ir patys klausėme: „Kaip gali būti, kad Dievas yra geras ir mylintis, jei tiek daug blogio ir tiek daug kančios aplinkui?“ Dėl šios priežasties daugybė žmonių nusigręžia nuo Dievo, nebetiki.

Mirties skausmo akivaizdoje neprarasti vilties

Prisipažinsiu, jog netikiu, kad problema glūdėtų tiktai tikėjime ar netikėjime į Dievą. Manau, kad šaknys glūdi giliau ir skausmingai sužeidžia mūsų širdis.

Skausmas dėl brangaus žmogaus mirties, sustiprintas tam tikrų aplinkybių, kaip antai sielograužos dėl to, jog negalėjai aplankyti pašarvoto velionio, ar to, jog artimiausi bičiuliai negalėjo atvykti į laidotuves, kartais būna toks nepakeliamas, kad kyla minčių apie tai, kad daugiau niekuomet nepatirsi meilės ir nebūsi laimingas.

Įsivaizduoju apaštalus po Jėzaus nukryžiavimo ir mirties. Jie – Petras, Jokūbas ir Jonas – matė jį atsimainiusį (Mk 9, 1–10), tačiau tai pamiršo. Jie pamiršo ir tai, kad pats Kristus jiems liepė neprarasti vilties, nes po trijų dienų prisikelsiąs.

Kai mirtis pasibeldžia į duris, kartais galima pamanyti, kad tikėti Dievą nebėra prasmės. Dievą, kuris yra meilė (1 Jn 4, 8), kuris mus sukūrė iš meilės ir kviečia gyventi meilėje. Šis jo kvietimas mylėti ir kurti meilės kupiną gyvenimą atrodo tiesiog juokingas, kai skausmas veria sielą iki pat gelmių. Mums atrodo, kad skausmas ir kančia yra stipresni už gailestingąją Dievo meilę. Kančios akivaizdoje nuleidžiame rankas, užplūsta neviltis. Liūdesys ir nerimas tiek sustiprėja, kad galiausiai nebematome gyvenimo prasmės.

Viešpaties meilė ir gailestingumas – stipresni už mirtį

Dievas, suprasdamas mūsų situaciją, nelieka mums abejingas. Jis nėra įnoringas Dievas, užmerkiantis prieš mūsų negandas akis. Jis mus sukūrė ne tam, kad lengvabūdiškai numestų į šalį, paliktų vienus kentėti, nešti savo neteisingų poelgių ir daugybės karčių įvykių naštas.

Istorijos bėgyje jis mus pamažu ruošė Išganytojo atėjimui, kol galiausiai Žodis, Tėvo Žodis, antrasis Švč. Trejybės Asmuo, įsikūnijo mergiškose mūsų Švč. Motinos įsčiose, Jėzus tapo žmogumi (Lk 1, 16–28), paskutiniuosius trejus savo viešojo gyvenimo metus darė stebuklus ir skelbė Gerąją meilės Naujieną, kalbėjo apie saldų savo jungą ir lengvą naštą (Mt 28, 11–30), apie romų Dievą nuolankios širdies. Apie Dievą, kuris mus supranta, nes tapo žmogumi kaip mes, išskyrus tai, kad nebuvo nuodėmingas, apie Dievą, kuris norėjo kentėti su mumis iki mirties, iki kryžiaus mirties.

Jis mus atjaučia, miršta iš meilės, kad išgelbėtų mus nuo blogio ir amžinosios kančios. Savo mirtimi mums parodo, kad gyventi tikrai verta, ir nereikia pulti neviltin. Jis geriau už bet ką supranta mūsų kančią, ir ne teoriškai, nes pats kentėjo kūnu. Jis pabuvojo, paprastai tariant, mūsų kailyje.

Jame mes matome, kad meilė nugali kančią ir mirtį, nes po trijų dienų jis prisikėlė ir šis įvykis, kaip sako apaštalas Paulius, yra mūsų tikėjimo pagrindas (1 Kor 15, 14). Iš čia ištrykšta mūsų viltis. Turime Dievą, kuris ne tik mus atjaučia ir supranta mūsų skausmą, bet ir parodė, jog meilė ir gailestingumas yra daug galingesni už kančią ir mirtį.

Jis parodė, kad gyventi verta, nors gyvenime yra ir kančios. Savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu jis perkeitė kančią ir mirtį į meilės ir gyvybės kelią, į amžinojo gyvenimo kelią. Tas, kas miršta Kristuje, yra tikras, kad su juo ir prisikels (Rom 6, 8–9). Toks yra krikščionio kelias.

Atverti širdį Dievo meilei ir paguodai

Galiausiai pateiksiu jums pamatinį klausimą: kuo labiau tikite – meilės jėga ar kančios našta? Manau, tai vienas svarbiausių mūsų gyvenimo klausimų. Laikas mane išmokė, kad nėra kito kelio kaip kryžius. Kiekvieną sykį, kai tam priešinausi ir nenorėjau imti kryžiaus į rankas, padarinys buvo vis tas pats – nutolau nuo meilės.

Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, krikščioniškame gyvenime meilės kelias ir gyvenimas implikuoja kančią ir mirtį. Pats Jėzus to išmokė. Jei praradote brangų žmogų, prisiminkite, kad ne mirties žodis yra paskutinis. Koks džiaugsmas ir kokia neapsakoma paguoda žinoti, kad su mirtimi viskas nesibaigia, bet prasideda! Nors mes, likusieji šiame pasaulyje, kenčiame dėl netekties, koks palengvėjimas žinoti, kad tas brangus žmogus dabar džiaugiasi pačia didžiausia, tyriausia ir nuostabiausia meile, kokia tik gali būti! Toji siela daugiau nebepatirs fizinio skausmo, jai neteks kęsti kančios, liūdesio, nerimo.

Viskas pasikeičia, kai nukeliaujama pas dangiškąjį Tėvą, kai akis į akį susitinkama su Amžinąja Meile – ji niekuomet nenuvilia.

Straipsnis publikuotas žurnalo „Saleziečių žinios“ Nr. 3 (177).