Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Kaip priimti kitą ir kitokį: ar įmanoma taika tarp religijų ir kultūrų?

Indrė Dalia Klimkaitė. Vilijos Visockienės nuotrauka

Neseniai pasirodė Mirjam Pressler romanas jaunimui, bet ne tik jam – „Natanas ir jo vaikai“ („Magnficat leidiniai“). Jame aptariama tema labai aktuali ir nesenstanti. Ji egzistuoja tiek, kiek egzistuoja skirtingos religijos. Kviečiu pasvarstyti, kaip priimti kitą ir kitokį. Ar įmanoma taika tarp religijų ir kultūrų? Juk dar ir šiandien žmonės žūsta religiniuose karuose… Kviečiu galvoti apie tai, kas atskleidžiama šioje knygoje, ką joje galime perskaityti ir kokias temas ji skatina apmąstyti. Tikiu, kad sudėtingas, rimtas temas lengviau (ypač jaunimui), atskleisti, pateikti menine kalba, per kūrybą, nes tai stipriau paliečia širdį ir pažadina mūsų norą apmąstyti, gilintis.

Apie autorę ir romaną

Mirjam Pressler – vokiškai rašiusi autorė, žydų kilmės, bet apie tai sužinojo ne iš karto. Ji augo vaikų namuose, vėliau įvaikinta krikščionių šeimos. Dirbo įvairius darbus – nuo taksistės iki džinsų parduotuvės savininkės, viena užaugino 3 dukras, rašyti pradėjo tik sulaukusi 39 metų. Daugiausia rašė vaikams ir paaugliams.

Romano „Natanas ir jo vaikai“ veiksmas vyksta XII a. Jeruzalėje, Kryžiaus žygių metu. Miestas užimtas musulmonų ir jį valdo sultonas Saladinas. Jis garsėja žiaurumu, negailestingai susidoroja su savo priešininkais, bet, kita vertus, yra ir labai išmintingas, nes pradėjęs valdyti neleido nieko griauti, buvo išsaugotos visos šventyklos. Tai tikri istoriniai faktai.

Jeruzalėje tuo metu Saladinas leido gyventi ir gausiai žydų pirklių bendruomenei. Taip pat leido pasilikti kitiems gyventojams, į miestą atkeliauti ir krikščionių piligrimams. Jeruzalė buvo multikultūrinis miestas. Tačiau čia būdavo ir nemažai nepasitenkinimo – juk kryžiavosi daug skirtingų religijų, kiekvienas norėjo išpažinti savąją. Štai tokiame kontekste vyksta romano veiksmas.

Romane sutiksime du išmintingus vyrus. Nataną – turtingą žydų pirklį. Sužinome, kad krikščionys išžudė visą jo šeimą – žmoną ir 7 sūnus. Jis prarado viską, bet sugebėjo įveikti sielvartą, net ir po šių įvykių Natanas priėmė į savo šeimą pamestinukę krikščionę mergaitę, kurią augino kaip savo dukrą. Kartą jam išvykus į „verslo“ kelionę, namuose kilo gaisras ir jo dukra Recha vos nežuvo. Ją išgelbėjo atsitiktinai pro šalį ėjęs tamplierių riteris. Jis irgi blaškėsi po Jeruzalę praradęs visus savo ordino brolius – jie išžudyti sultono Saladino paliepimu, tamplieriaus akyse nukirsdintas ir jo geriausias draugas ir mokytojas.

Antrasis išminčius – sultonas Saladinas, kuris ištisai kovoja, turi išlaikyti užimtas teritorijas, ir jam ižde pritrūksta pinigų. Sesers patartas jis pasikviečia žydų pirklį Nataną ir užduoda jam klastingą klausimą: „Tave Jeruzalėje vadina išmintinguoju, pasakyk, Natanai, kuri iš šių trijų didžiųjų religijų yra teisinga?“ Natanas supranta, kad neteisingas atsakymas kainuos jam gyvybę.

Ką atsako Natanas sultonui Saladinui?

Dalinuosi knygos ištrauka:

Klausyk, didysis sultone. Prieš daug daug metų gyveno vienas vyras, jis turėjo neįkainojamos vertės žiedą. Su opalo akmeniu, mirguliuojančiu šimtais spalvų. Tame žiede slypėjo slapta galia kiekvienas, mūvintis jį tikėdamas šia galia, bus malonus Dievui ir žmonėms. Vyras, žiedo savininkas, šią savo brangiausią nuosavybę paliko sūnui, kuris jam buvo mieliausias, ir testamente užrašė, kad šis žiedą turįs perduoti taip pat savo mylimiausiam sūnui. Ne vyriausiam, ne protingiausiam, ne stipriausiam, ne, – tam, kuris jam mieliausias, ir tasai sūnus tapsiąs šeimos galva.

– Taigi taip žiedas buvo perduodamas vieno mylimiausio sūnaus kitam, – pasakojo jis toliau, – kol galiausiai pateko į rankas vyrui, kuris turėjo tris sūnus ir visus juos lygiai mylėjo. Kai būdavo su vienu iš savo sūnų, meilė išaugdavo iki begalybės ir taip užgoždavo tėvo protą, kad ilgainiui pažadėjo žiedą visiems trims savo sūnums. O kai paseno ir pajuto, kad dienos suskaičiuotos, susopo širdį nuo minties, kad teks nuvilti du sūnus. Todėl slapčia pasikvietė auksakalį ir užsakė pagaminti dar du žiedus, tokius panašius į tikrąjį, kad niekas negalėtų atskirti. Taip ir buvo padaryta. Netgi pats tėvas nebegalėjo atskirti, kuris žiedas tikrasis. O kai artinosi paskutinė valanda, jis po vieną pasišaukė visus tris savo sūnus, vyriausią, vidurinėlį ir jaunėlį, palaimino kiekvieną ir padavė po žiedą. Ir tada numirė.

– Kaip ir buvo galima tikėtis, – pasakė Natanas. – Po tėvo mirties visi trys sūnūs parodė savo žiedus, kiekvienas jų teigė turįs tikrąjį. Jie ginčijosi, šaukėsi Dievą liudytoju, bet viskas veltui. Visi trys žiedai atrodė visiškai vienodi.

Sūnūs nuėjo pas teisėją, ir kiekvienas prisiekinėjo gavęs žiedą asmeniškai iš tėvo prieš pat jo mirtį, kartu su palaiminimu.

Saladinas palinko priekin.

– Ir ką nusprendė teisėjas?

– Tai buvo išmintingas teisėjas. Jis kalbėjo: „Esu čia ne tam, kad minčiau mįsles. Kadangi nė vienas iš jūsų negalite atsivesti liudininkų ir kaltinat vienas kitą, tai kiekvienam iš jūsų yra iškeltas kaltinimas. Bet negi tikrasis žiedas neturėtų turėti galios daryti jo mūvėtoją mielą Dievui ir žmonėms? Taigi štai kas padės įminti mįslę. Ką du iš jūsų mylit labiausiai? Tas ir bus tikrojo žiedo savininkas.

Susiginčiję broliai nutilo ir suglumę žvelgė vienas į kitą, o teisėjas pridūrė:

– Ar nė vienas žiedas nepaverčia savo savininko malonesniu už kitus du? Taigi nė vienas žiedas nėra tikras? Gal tikrasis pamestas, o jūsų tėvas, norėdamas tai nuslėpti, paliepė nukaldinti tris vienodus žiedus?

– Teisėjas pasakė: „Duodu jums patarimą, ne nuosprendį. Priimkite visa tai taip, kaip yra. Tegul kiekvienas mano, kad jam priklauso tikrasis žiedas. Viena aišku – jūsų tėvas jus mylėjo, visus tris. Būkite dėkingi už šią meilę ir stenkitės įrodyti, kad turite tikrąjį žiedą, būdami geranoriški ir malonūs, siekite daryti gerus, Dievui patinkančius darbus. Pakviesiu jus prie šios teisėjo krasės po tūkstančio metų. Gal tada čia sėdės išmintingesnis teisėjas nei aš.

Štai tokia parabolė, kurią Natanas pasakoja sultonui, kad nereikėtų atsakyti, kuri religija teisingiausia. Neišduosiu paslapties, kaip viskas vystėsi toliau. Autorė rėmėsi klasikine Gottholdo Ephraimo Lessingo drama „Natanas Išmintingasis“ ir perteikė viską taip, kad mums būtų patraukliau skaityti.

Ką dabar mums gali pasakyti tokie tekstai? 

Man atrodo, kad, būdami vien krikščioniškoje terpėje, neretai pradedame gyventi tarsi šiltnamyje. Pasidaro labai patogu: vieni kitus puikiai suprantame iš pusės žodžio, turime savo žodyną, jaukiai jaučiamės bendruomenėje, tarp vienminčių. Bet popiežius Pranciškus ragina išeiti iš savo bažnyčių, parapijų. Jis ragina būti su kitais žmonėmis, kurie neateina ir nėra arti mūsų. Turbūt kiekvienas turime tokių susidūrimų: ar profesiniame gyvenime, ar augindami vaikus, kai tenka sutikti visai kitokį žmogų: kitos kultūros, kitokių tradicijų, gal net kitų „visuomenės sluoksnių“. Tikrai kartais pasijuntame, kad nenorime jų priimti arba tai labai sunku. Kai nebegyvename tame šiltnamyje, kaip mus atpažins, kad esame krikščionys? Ar kas nors mus atpažins kaip tikrojo žiedo turėtojus, kai mums nepatogu, kai mus kitoniškas žmogus nervina? Gal koks nors priklausomybių turintis žmogus atsisėda autobuse šalia? Gal įkyrus kaimynas vis landžioja pasikalbėti ar su kokiais reikalais? Kaip dažnai norėtųsi ištarti: „O ne, ir vėl…“ Bet ar tai nėra pasitikrinimas mums patiems? Ar mes vis dar esame tie tikrojo žiedo turėtojai? Kur mūsų tolerancijos ribos?

Krikščionys kaip kviečiai

Man labai patiko feisbuke platintas juokelis: kai jus kviečia į svečius, jūs esate svečiai, o kai jūs kviečiate ką nors į svečius, tai esate kviečiai. Tikrai, mes, krikščionys, esame (turime būti) kaip kviečiai, kaip sėjamas grūdas, kuris nukritęs į derlingą žemę išželdins kažką gražaus. Tai labai evangeliškas pasakymas.

Taigi, kaip mus atpažins, kad esame krikščionys? Atpažins iš vaisių. Iš to, kokie gebame būti. Nebūtina bendraujant su netikinčiu ar kito tikėjimo žmogumi dėstyti tikėjimo postulatus. Štai šio romano mergaitė krikščionė, užauginta žydo šeimoje, tamplierių ordino riteris, užaugintas kilmingųjų, bet buvo pamestinukas ir nieko nežino apie savo praeitį. Žydo Natano šeimoje priimtas ir dar vienas berniukas, išgelbėtas iš gaisro, jis neprisimena net savo vardo. Tapatybė yra labai reliatyvus dalykas. Niekada nežinome iki galo, kaip ir kodėl tame Išganymo plane atsiradome, kodėl mes esame krikščionys ir manome, kad tai vienintelė teisinga religija. O ar menkesnis Išganymo planas musulmonų vaikui arba žydų kūdikiui?

Ar mokame kitą(tikį) priimti kaip Dievo vaiką?

Kai atsigręžiu į Lietuvos istoriją, kyla labai daug minčių. Galbūt esate buvę Dusetų miestelyje, prie Sartų ežero. Jis garsėja menininkais, bet mažai kas žino, kad čia iki Antrojo pasaulinio karo 90 proc. gyventojų buvo žydai. Tai buvo tikras štetlas, lietuviai sudarė mažumą.

Dabar miestelyje vyksta ekskursijos. Čia galime sužinoti, kad šalia stovėjo žydų siuvykla ir skrybėlių dirbtuvė, lietuvio saldainių fabrikas, žydo karčiama ir lietuvių traktierius, žydo gydytojo streptokokinių susirgimų gydymo kabinetas. Ir ilgą laiką nebuvo pogromų, gyventa santarvėje. Netgi tarp pačių žydų buvo taikus sambūvis. Tokiame mažame Dusetų miestelyje stovėjo dvi sinagogos – chasidų ir judėjų – ir dvi atskiros žydų pirtys. Viskas sutilpo ir sugebėjo gražiai sugyventi. Iki tol, kol per vieną naktį 2000 žydų iš Dusetų buvo išvaryti ir nužudyti miške, šalia Baltriškių kaimo.

Bendro sugyvenimo istoriją turime gyvą, ir mums nereikia nė pasakojimo apie XII a. Jeruzalę. Tad nepaliaukime klausti apie tai, ar galime drįsti teigti, kad vienas tikėjimas geresnis už kitą? Jei žmogus yra kito tikėjimo, ar jis viena pakopa žemiau už mus?

Galvoju apie tai, ką liudija mūsų Bažnyčios šventųjų istorijos. Turime labai daug šventųjų, kurie gyveno ne itin šventą gyvenimą, pvz., šv. Ignacas Lojola arba šv. Augustinas. Iki tapdami krikščionimis, jie nuėjo ilgą ir vingiuotą, neretai nuodėmingą kelią. Turime į ką atsigręžti ir apmąstyti. Už krikščionišką tikėjimą turėtume dėkoti Dievui, bet tai neduoda teisės ką nors teisti ir sverti, kas yra geriau ar blogiau, kas yra teisusis, o kas ne.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ar turime kantrybės ir pakantos?

Man nepatinka nei žodis „tolerancija“, nei „pakanta“, nes jie kažkaip susiję su kentėjimu. Reikėtų ieškoti kokio kito, nusakančio, kad priimu žmogų – iš kitos kultūros ar religijos, kitokių pažiūrų, kitokių pomėgių. Visi esame kaip broliai, vieno Tėvo vaikai. Nežinome, kuris iš mūsų paveldėjo tą vienintelį tikrąjį žiedą, o gal nebėra išvis nė vieno tikro žiedo, vien tik „kopijos“. Gal jis tikrai seniai pamestas?

Ar savisauga yra gerai?

Pati esu patyrusi „migrantės“ iš miesto į kaimą dalią ir ilgokai mąsčiusi supratau, kodėl lietuviai taip atsargiai žiūri į atėjūnus. Tai, matyt, prigimtinis savisaugos instinktas, kad bendruomenę reikia saugoti nuo svetimų įtakų. Kai į kaimą atsikrausto naujas žmogus, tai jis yra kaip potencialus pavojus – kodėl jis čia atvažiavo, ką jis čia darys, ar neužims mūsų darbo vietų, ar nesigvieš į žemę ir t. t. Senovės Romoje irgi panašiai mąstyta – visi, kas buvo anapus imperijos sienų, buvo vadinami barbarais. Jie pavojingi, jų reikia saugotis ir nuo jų gintis. Kitas, svetimas, atėjūnas yra pavojaus šaltinis. Kartais tai trukdo suprasti, kad vis dėlto visi esame broliai. Visi esame žmonės ir išgyvename dėl tų pačių dalykų, mylime, svajojame, kenčiame, sielvartaujame, branginame tas pačias pamatines vertybes.

Iš ko galime mokytis priimti kitą?

Vienas pavyzdys – mano mylimas brolis vienuolis ir kūrėjas Vilius Orvidas – Žemaitijos brolis pranciškonas – priimdavo visus ir visokius. Tai buvo tikrasis tolerancijos pavyzdys gerąja prasme. Jis neskirstė žmonių pagal tikėjimą. Visi tilpo po jo stogu ir visiems užtekdavo ožkos pieno ir naminės duonos.

Ir dar mūsų brangusis popiežius Pranciškus, gebantis atsiklaupti prieš kitą ir nuplauti bei pabučiuoti jam kojas.

Sesuo Nijolė Sadūnaitė – tai moteris, kuris savo kankintojus, budelius, KGB darbuotojus sugebėjo vadinti „broliukais“ ir sakyti: „Man jūsų gaila, nes aš turiu tikėjimą ir man yra drąsu, o jūs vargšai, ir aš už jus melsiuosi.“ Man tai tikras pavyzdys, kaip galima priimti kitokį ir būti su juo, melstis už jį.

Šias temas rugpjūčio 12 d. 18.30 Lukiškių aikštės skaitykloje „Vilnius skaito“ gvildens publicistas Donatas Puslys, rašytoja Ilona Ežerinytė ir edukologė Gabija Karpauskaitė. Renginys nemokamas.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.