2021 07 03

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Kaip skaityti Marcelį Proustą XXI amžiuje

Jacques’as-Émile’is Blanche, Marcelio Prousto (21 m.) portretas (1892 m.). Wikipedia.org nuotrauka

Su gimtadieniu, Marceli. 2021-aisiais minimos prancūzų rašytojo, novelisto ir poeto, romanisto, modernizmo literatūroje atstovo Marcelio Prousto 150-osios gimimo metinės. Rašytojas gimė 1871-ųjų liepos 10-ąją.

Be abejo, M. Prousto vardas asocijuojasi visų pirma su jo septynių atskirų romanų magnum opus „Prarasto laiko beieškant“ (À la recherche du temps perdu; parašytas 1906–1922 m., publikuotas 1913–1927 m.). Vieni šią epopėją mėgsta už nepakartojamą rašymo stilių, už tai, kad daugiau niekas taip nėra rašęs kaip M. Proustas, o kitus baugina tūkstančiai puslapių apimties, ilgi sakiniai ir aprašomas gyvenimas, tolimas šiandienai.

Tačiau monumentalusis ciklas „Prarasto laiko beieškant“ yra ne tik vienas iš reikšmingųjų praėjusio šimtmečio literatūros paminklų, bet ir fenomeno, ką reiškia būti rašytoju, istorija.

Paskutinis epopėjos romanas, kaip ir dar du ankstesni, išleistas jau po M. Prousto mirties. Optimistiškai skambantis jo pavadinimas „Atrastas laikas“ simbolizuoja, kad romanų ciklo autoriui – pasakotojui, sėkmingai pavyko užbaigti savo memuaristinę kelionę nardant atminties bangomis ir atrasti tą auksinę laiko vilną, tą laiko formulę, kuriai ir dedikuotas paskutinio M. Prousto romano finalas.

Prancūzų aktorius, scenaristas ir kino režisierius Guillaume’as Gallienne’as žymųjį M. Prousto veikalą per radiją skaito jau daug metų, taip pat jutubo kanale galima pasiklausyti jo paskaitų. G. Gallienne’as pateikia rekomendacijas, su kokiu nusiteikimu ir žiniomis XXI a. skaitytojui imti į rankas „Prarasto laiko beieškant“.

M. Proustas ir šiuolaikinė Prancūzija

Pasak G. Gallienne’o, tikrai ne visą laiką Prancūzijoje M. Proustas buvo populiarumo viršūnėje, toli gražu – netgi primirštas, tačiau nuo 2019-ųjų, suėjus šimtui metų nuo tada, kai rašytojas pelnė Goncourt’ų premiją, artėjant jo šimtosioms mirties metinėms (M. Proustas mirė 1922 m. lapkričio 18 d.) ir 150-ajam gimimo jubiliejui, natūralu, kad mada vėl skaityti M. Prousto knygas grįžta.

G. Gallienne’as kartoja: svarbu suvokti, kad M. Proustas – vienintelis savo žanro atstovas, rašytojas, plėtojęs unikalų rašymo stilių. Daugiau tokių nėra. Todėl prancūzų M. Proustas ir yra mėgstamas už šį nepakartojamą stilių ir už tai, ką pasakoja savo kūriniuose.

Be „Prarasto laiko beieškant“, dėl kurio rašytojo vardas visų pirma prisimenamas, G. Gallienne’as mini dar du svarbius jo kūrinius – „Malonumus ir dienas“ (1896 m.) ir „Prieš Sainte-Beuve“ (1908–1909 m.). Pastarasis, režisieriaus žodžiais, yra labai reikšmingas kūrinys tuo, kad čia M. Proustas skaitytojams ir jo asmenybės, kūrybos tyrinėtojams pateikia savo esminę idėją: svarbiausia – pats kūrinys, būtent jam, o ne autoriaus biografijai atitenka pirmumas. Rašytojo gyvenimas ne toks įdomus, palyginti su tuo, ką jis parašė, ir tam G. Gallienne’as asmeniškai linkęs visiškai pritarti.

Būtent dėl „Prieš Sainte-Beuve“ šiandien dauguma M. Prousto tyrinėtojų analizuoja pirmiausia jo knygas, o ne gyvenimą. Iki šiol aktuali M. Prousto sudaryta anketa – jeigu žurnalistui išseko klausimai, jis visuomet gali pasinaudoti M. Prousto klausimynu.

M. Proustas ir jo unikalumas

„Pasikartosiu: Prousto stilius unikalus. Ne tik dėl to, kad jo frazės ilgos, bet ir todėl, kad jis žaidžia su laiku visomis šio žodžio prasmėmis, įskaitant gramatiką. Dar labai svarbu prisiminti, kad „Prarasto laiko beieškant“ – tai vienintelis pasaulyje didis literatūros veikalas, kuris baigiasi gerai. Vien tai nuostabu. Vaikas-pasakotojas tampa rašytoju, ir visa tai įvyksta dėl to, kad jis suvalgo sausainį – madleną. Paragavęs jos staiga suvokia, kaip tapti rašytoju, kaip būti rašytoju“, – aiškina G. Gallienne’as.

Kita svarbi ir unikali M. Prousto savybė – kad kiekvieną žmogų jis mato kiaurai, veria tarytum skaitytuvu, skeneriu. Šis M. Prousto skeneris ieško genialumo, gerųjų bruožų ir trūkumų, nuo jo niekas nepasislepia.

„Šis žmogus vienodai domisi ir tarnais, ir ponais. Yra atlikta tyrimų, kuriuose lyginami Prousto ir Freudo metodai. Tokia paralelė visai teisėta. Dar man labai patinka, kad Prousto erdvė ir laikas elastiški. Dydis ir trukmė visiškai priklauso nuo pasakotojo pojūčių. Kambarys, buvęs didžiulis vaiko prisiminimuose, kitame skyriuje susitraukia. Medis, kuris regėjosi gigantiškas, kitame skyriuje aprašomas susmulkėjęs. Taip Proustas elgiasi ir su laiku. Epizodas iš vaikystės, kuris buvo tik akimirka, kadaise išgyventa pirmą kartą, virsta amžinybe, kai ją prisimeni. Tai svarbu turėti mintyje skaitant Proustą“, – tikina rašytojo kūrybos tyrinėtojas.

Marcelis Proustas 1895 m. Otto Wegenerio / Wikipedia.org nuotrauka

M. Proustas ir literatūra po jo

M. Prousto unikalumas yra ir tai, kad sudėtinga rasti jo sekėjų ar teigti jį padarius įtaką vėlesnėms literatūros kryptims. Režisierius G. Gallienne’as nebūtų linkęs priskirti M. Prousto modernistams. Jam net atrodo neteisinga manyti, kad jis padarė įtaką naujajam romanui.

G. Gallienne’as komentuoja: „Proustas sugalvojo pats save, ir tai jau savaime išradinga. Taip, žinoma, naujojo romano autoriai skaitė Proustą, tam tikrų sąsajų tarp jų ir Prousto metodo yra, bet ne daugiau. Nelaikau Prousto įtakos lemiama jiems kaip rašytojams. Labai sudėtinga aptikti kokį prustišką romaną ar rašytoją, kuris rašytų prustiškai. Nebent Thomą Manną, kurio kūryboje galima įžvelgti prustiškų detalių. Pavyzdžiui, „Budenbrokuose“. Ir netgi novelėje „Mirtis Venecijoje“.“

Išplėtus paieškų lauką, pasak „Prarasto laiko beieškant“ skaitovo, galima atrasti bent vieną prustišką filmą – pavyzdžiui, „Pilietį Keiną“ (Citizen Kane, rež. Orsonas Wellesas, 1941 m.), tiesiog persmelktą prustiškosios idėjos. Rausvas pumpuras, kurio įvaizdžiu pradedamas ir baigiamas filmas – tai ta pati M. Prousto madlena. Žinoma, galima bet kurią sagą imti lyginti su M. Prousto epopėja, tačiau, pasak G. Gallienne’o, tai bus labai nevykęs sulyginimas. Jo manymu, šiuolaikinėje prancūzų literatūroje nėra nė vieno autoriaus, kuris būtų priartėjęs prie M. Prousto ir mėginęs tęsti jo rašymo tradicijas.

M. Proustas ir skaitytojų vargai

Šiuolaikinis skaitytojas bijo į rankas imti M. Proustą. Kitaip tariant, G. Gallienne’o manymu, tie, kurie jį yra skaitę, M. Proustą mėgsta, o neskaičiusiuosius jis baugina – pirmiausia dėl didžiulės apimties: septyni tomai, tūkstančiai puslapių. Pernelyg daug ir ilgai skaityti. Per ilgi sakiniai. Netgi pradėję skaityti M. Proustą žmonės išsigąsta – mat rašytojas aprašo sudėtingą elito pasaulį. 

„Mano akimis žvelgiant, – pasakoja G. Gallienne’as, – šis elito pasaulis liko nepakitęs nuo Prousto laikų, tačiau nepasiruošusiam skaitytojui tai gali tapti problema. Ten tik ponai ir tarnai, o, sakykime, darbininkų beveik nėra. Tai ne mano pasaulis, aš apie jį nieko nežinau, tai kam man apie tai skaityti? Negano to, Prousto kalba savita, niekas nerašo taip kaip Proustas. Beje, mano močiutė, pusiau rusė, pusiau gruzinė, yra sakiusi: vargšai prancūzai, jie skaito Proustą ne ta seka! Pradeda nuo „Svano pusėje“, o reikia nuo „Germantų pusės“. Ten tu iš karto pamilsti personažus ir nenustoji juoktis. Jeigu patiks „Germantų pusė“, tai paskui būtinai grįši ir pradėsi skaityti nuo pradžių. O jeigu netgi „Germantų pusė“ nepatiks, tai tada jau nieko nebepadarysi.“

M. Proustas ir atmintis

Romane „Prarasto laiko beieškant“ vaizduojama sudėtingos sąrangos visuomenė, kurioje gyvena aristokratai ir buržua, kurie nori atrodyti didesniais aristokratais už hercogus. G. Gallienne’as įsitikinęs, kad nuo M. Prousto laikų niekas taip ir nepasikeitė: yra visuomenės senbuviai ir vadinamieji parveniu – nekilmingi prasimušėliai. Tie, kurie svajoja, kad gatvė būtų pavadinta jų vardu. Ir tie, kurie nori, kad jų vardas būtų iškaltas marmure. Ir dar tie, kurie svajoja ne tiesiog apie marmurą, o apie kitokį – ypatingą – marmurą.

„Tačiau čia svarbu ne tik tai. Žmonės svajoja apie tai, kad juos prisimintų. Žmonės bijo, kad juos pamirš ir atminimas apie juos išnyks, – samprotauja G. Gallienne’as. – Tačiau jeigu gerai žinome savo šaknis, neišvengiamai esame sukabinti su savo šeimos atmintimi. Ir štai Prousto herojus grįžta atgal ir prisimena savo gyvenimą. Jis nori, kad jį prisimintų, be to, aiškina, kokį būtent jį turėtų prisiminti. Romane „Svano pusėje“ pasakotojas aprašo ne tik nuosavus prisiminimus – čia kalbama, kas buvo iki herojaus gimimo. Tai yra jis formuoja atmintį, buvusią iki jo.“

Ar pats M. Proustas bijojo, kad bus pamirštas? Anot rašytojo kūrybos tyrinėtojo, taip, kurį laiką ši baimė buvo M. Proustą judinęs variklis. Tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui rašytojas liovėsi tai svarstęs ir susitelkė ties mintimi, kad privalo romaną pabaigti.

M. Proustas ir jo kiškiai

Iš visų romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ herojų G. Gallienne’ui labiausiai patinka pats pasakotojas, Fransuaza, hercogienė Germant ir baronas de Šarliusas – dėl to, kad visi nuostabūs ir kartu pilni trūkumų.

„Man atrodo, kad juos visus pažįstu asmeniškai. Visi jie aprašyti su labai geru humoro jausmu. Taip, verta paminėti, kad Proustas turėjo puikų humoro jausmą ir labai užkrečiamai juokdavosi. Tačiau grįžkime prie herojų. Svanas ir Bergotas tik atrodo svarbūs personažai. Iš tikrųjų jie tik kiškiai. Šuniui reikia kiškio, kad galėtų jį vytis. Svanas ir Bergotas – tokie kiškiai pasakotojui. Jis juos myli, jais žavisi, nori juos mėgdžioti. Tačiau jie reikalingi tik kaip stimulas. Svanas svajojo parašyti knygą, bet taip ir neparašė. O Bergotas knygos pradžioje įsivaizduoja esantis didis rašytojas, tačiau siužetui plėtojantis praranda savo reikšmingumą. Juodu tik zuikiai“, – aiškina režisierius G. Gallienne’as.

Marcelio Prousto epopėjos „Prarasto laiko beieškant“ romanai lietuvių kalba (leidykla „Vaga“). Redakcijos archyvo nuotrauka

M. Proustas ir madlena

Prancūzų kalboje vartojamas metaforiškas pasakymas „Prousto madlena“ – la madeleine de Proust. Sausainiai madlenos egzistavo ir iki M. Prousto. Tačiau jeigu žmogus staiga neįprastai ryškiai prisimena kokį nors įvykį iš vaikystės, pavyzdžiui, kvapą, dvelkusį močiutės užmiesčio sodyboje, – tai apie tokį žmogų galima pasakyti: jis suvalgė Prousto madleną.

***

Ilgus metus man iš Kombrė neegzistavo niekas daugiau, tik mano gulti ėjimo scena ir drama, bet vieną žiemos dieną, kai parėjau namo sušalęs, mama, tai matydama, pasiūlė man arbatos, nors šiaip aš jos negerdavau. Iš pradžių atsisakiau, paskui nežinau kodėl apsigalvojau. Ji liepė atnešti man vieną iš tų nedidelių ir putlių mažosiomis madlenomis vadinamų pyragaičių, kurie atrodo nulieti rantytose šventojo Jokūbo moliuskų geldutėse. Ir netrukus, prislėgtas niūrių dienos įspūdžių ir nelinksmo rytojaus perspektyvos, aš mašinaliai pakėliau prie lūpų šaukštelį arbatos su įmerktu pyragaičio gabalėliu. Vos tik arbatos gurkšnis su pyragaičio trupiniais palietė gomurį, aš krūptelėjau ir suklusau – manyje vyko kažkas nepaprasto. Užliejo neapsakomas malonumas, su niekuo nesusijęs, be aiškios priežasties. Nuo jo visos gyvenimo staigmenos man tapo nesvarbios, jo smūgiai – neskaudūs, jo trumpumas – nerealus; tas malonumas veikė mane taip, kaip veikia meilė, jis pripildė mane brangios substancijos: ar gal veikiau ta substancija buvo ne manyje, ji buvo manimi. Nebesijaučiau menkas, atsitiktinis, mirtingas. Iš kur galėjo ateiti į mane šis galingas džiaugsmas? Jutau, kad jis syji su arbatos ir pyragaičio skoniu, tačiau be galo pranoksta jį ir, matyt, nėra tos pačios prigimties. Tai iš kur jis? Ką reiškia? Kur jį pagauti? Geriu antrą gurkšnį, bet jame nerandu nieko daugiau kaip pirmajame; trečią – jis veikia kiek silpniau negu antrasis. Laikas sustoti, gėrimo poveikis, atrodo, mąžta. Aišku, jog tiesa, kurios ieškau, ne jame, o manyje. Jis pažadino ją, tačiau jos nepažįsta ir tegali kartoti be galo – tiktai vis silpniau ir silpniau – tą patį liudijimą, kurio aš neįstengiu perprasti ir noriu turėti bent galią vėl iššaukti jį ir atrasti nepasikeitusį, kad galėčiau beregint išsiaiškinti galutinai. Statau puodelį ir kreipiuosi į savo protą. Tiesą atrasti turi jis. Bet kaip? Kiekvieną kartą apima slegiantis neryžtingumas, kai protas pasijunta pranoktas paties savęs; kai jis, ieškotojas, kartu yra toji slaptinga šalis, kurioje tenka ieškoti ir kur visas jo bagažas nieko jam nepadės. Ieškoti? Ne tik ieškoti – kurti. Priešais jį kažkas, ko dar nėra ir ką tik jis vienas gali įkūnyti, paskui nušviesti savo šviesa.

(Marcelis Proustas, „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“, „Vaga“, 2004 m., iš prancūzų k. vertė Aldona Merkytė)

Madlenos. Wikipedia.org nuotrauka

Parengta pagal užsienio spaudą

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien