Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Kaip skirtingų šalių piliečiai išgyveno tamsius laikus: 5 knygos

Unsplash.com nuotrauka

Aleksejus Kamenskichas – rusų istorikas, filosofijos daktaras, buvęs tarptautinės istorinio švietimo, labdaros ir žmogaus teisių gynimo draugijos „Memorial“ Permės skyriaus valdybos narys.

1989 m. Rusijoje įkurtas „Memorialas“ daugiausia dėmesio skyrė totalitarinių režimų nusikaltimų tyrimui ir viešinimui, represuotųjų reabilitacijai ir pagalbos aukų artimiesiems teikimui. Rusijoje „Memorialo“ veikla nuo šio amžiaus pradžios susidurdavo su vis didesniu valdžios spaudimu ir persekiojimu, kol galiausiai 2021 m. gruodį teismo sprendimu draugija likviduota kaip juridinis subjektas. „Memorialo“ aktyvistai yra pareiškę, kad veiklą vis tiek tęs kitomis formomis. 

Iš pradžių šį sąrašą sudariau negalvodamas apie bendrą temą – tiesiog įtraukiau knygas, kurios šiuo metu ganėtinai aktualios man ir žmonėms, su kuriais galėčiau ir norėčiau diskutuoti. Tačiau galiausiai paaiškėjo, kad šios knygos temiškai susijusios: visos jos apie tai, kaip žmogus, atsidūręs politinėje situacijoje, verčiančioje jį griebtis nepriimtinų veiksmų, bando gelbėtis – ir ne tik gelbėtis, bet ir pagal galimybes atsispirti išoriniam poveikiui.

Be to, šiose knygose vienaip ar kitaip išskleidžiama kiekvieno paskiro individo atsakomybės problema – atsakomybės už tai, kad jis drauge su kitais bendrapiliečiais atsidūrė tokioje situacijoje. Mums su jumis tai galbūt ne itin malonus dalykas, bet niekur nuo to nepabėgsi: esame ne tik aplinkybių aukos, bet ir subjektai, atsakingi už tai, kas vyksta.

Knygos viršelis

Sebastian Haffner, „Vieno vokiečio istorija: 1914–1933 m. atsiminimai“ (Geschichte eines Deutschen: Die Erinnerungen 1914–1933, 2000)

Tai savotiškas [Sebastiano Haffnerio pseudonimu pasirašinėjusio vokiečių žurnalisto ir istoriko (1907–1999)] autobiografinis romanas. Toks apibrėžimas tarsi prieštarauja pats sau: juk autobiografija – dokumentinis tekstas, o romano žanras leidžia išmonę. Šis kūrinys daugiau ar mažiau dokumentinis, bet jį galima pavadinti ir priverstinai grožiniu: autoriui 1938 m. teko iš Vokietijos emigruoti į Didžiąją Britaniją; tais pačiais metais jis pradėjo rašyti autobiografiją, bet, nenorėdamas statyti į pavojų Vokietijoje likusių artimųjų, negalėjo vadinti daiktų tikraisiais vardais. 

Rezultatas – labai įdomus kūrinys, kuriame, viena vertus, remiamasi žmogaus prisiminimais ir išgyvenimais, kita vertus, kuriami tam tikri tipizuoti paveikslai. Būtent šie reflektuojančio autoriaus sukurti paveikslai parodo mums, kaip palaipsniui formavosi ir įsitvirtino nacių režimas Vokietijoje. Ir kaip žmogus, įsitikinęs antifašistas, tam tikru momentu pajunta, kad dar vienas žingsnis – ir jis praras save, taps būtybe, kurios nepajėgs nei nekęsti, nei niekinti.

Būtent tada S. Haffneris suprato, kad emigracija – vienintelė išeitis. Svarbu, kad paskutinė jo knygos dalis skirta būtent 1933 m. ir tiems metodams, kuriuos naciai, jau atėję į valdžią, naudojo siekdami, kad režimui taptų lojalūs ir tie žmonės, kurie iki tol nerodė jam jokio ypatingo lojalumo. Pavyzdžiui, aukšto lygio teisininkai, Berlyno universiteto studentai, prieš gaudami diplomus, išeidavo kažką panašaus į karinius mokymus – juos siųsdavo į karinę bazę, kur su jais darbuodavosi specialiai parengti SS ir vermachto atstovai.

Labai svarbu atkreipti dėmesį į nacių metodus, kuriuos naudojant žmonės, pasižymintys sveiku kritiniu mąstymu ir puikia intelektualine ironija, absoliučiai abejingi nacizmui, po karinių mokymų kurso pasijusdavo iš esmės besą naciai. Žinoma, ne užkietėję, bet pasirengę visiškai nacistinei indoktrinacijai.

S. Haffneris šį pasirengimą pajunta pats – ir tai jį išgąsdina. Jo romanas – tai po šitokio „apdorojimo“ žmoguje vykstančių pokyčių refleksija.

Knygos viršelis

Karl Jaspers, „Kaltės klausimas“ (Die Schuldfrage, 1946) 

Tai palyginti nedidelis tekstas, ne knyga, parašytas 1946 m. Vokietija krito. Tai didžiulė trauma vokiečiams, tai tėvynainių žūtys, šalies padalijimas ir t. t. Tokiomis aplinkybėmis Jaspersas kelia klausimą, ar vokiečiai yra atsakingi už nacių režimo nusikaltimus. Šitaip klausdamas jis tampa kone balta varna, vienu iš nedaugelio vokiečių intelektualų, kurių balsai skamba šitaip: „Taip, dabar mums labai blogai, patiriame visa apimantį pralaimėtojų kompleksą, tačiau vis dėlto pamąstykime, kokiu mastu esame atsakingi už šiuos nusikaltimus?“

Atsakydamas į šį klausimą, K. Jaspersas skiria keturias kaltės rūšis (čia svarbu pabrėžti, kad šiame ankstyvajame tekste jis neskiria kaltės ir atsakomybės sąvokų – atskirs jas kiek vėliau). Taigi, pirmoji kaltės rūšis – juridinė, baudžiamoji. Čia viskas aišku. Yra baudžiamasis kodeksas, jo įstatymų pažeidėjas yra kaltas, sprendimą priima teismas. Kur kas sudėtingiau su kita atsakomybės forma – politine.

K. Jasperso nuomonė vienareikšmiška: bet kurios valstybės piliečiai yra atsakingi už tai, kaip juos valdo. Mums visiems tai labai nemaloni maksima, tačiau ji visiškai teisinga. Galime būti antifašistai ir antinaciai, atviri pacifistai, bet vis tiek kartu su visais bendrapiliečiais esame atsakingi už režimą, kuris mūsų vardu vykdo tam tikrus veiksmus. Būtent „atsakingi“: kaltė nukreipta į praeitį (kalti jaučiamės dėl to, ko nepadarėme ar padarėme), o atsakomybė nukreipta ne tiek į praeitį, kiek į dabartį ir ateitį: kaip pilietis, esu atsakingas už tai, kad nusikaltimai, įvykdyti mano valstybės vardu, nebebūtų įmanomi, ir čia ir dabar turiu daryti viską, kad mano valstybė pasikeistų.

Trečioji forma – moralinė kaltė. Gal aš ir neprisidedu prie neteisybės, bet priklausydamas žmonių giminei kaip tokiai jaučiuosi kaltas, kad šalia manęs daromas blogis, kuriam negaliu užkirsti kelio. Kas instancija šiuo atveju? Moralinės kaltės negalima primesti iš išorės, negalima prieiti prie žmogaus ir jo apkaltinti – niekam neprivalu būti didvyriu ir rizikuoti savo gyvybe, idant išgelbėtum artimą. Todėl kaltės nuosprendžio instancija yra tavo paties sąžinė ir vertinimas tų, kuriems rūpi žmogus, veikiantis kaip moralinės kaltės subjektas.

Galiausiai ketvirtoji forma – metafizinė atsakomybė. K. Jaspersas – tikintis krikščionis, todėl jis kalba apie kaltę prieš Dievą dėl neįsivaizduojamo blogio, kurį daro žmonės. Iš dalies tai yra atsakomybė už mūsų žmogiškąją prigimtį.

Knygos viršelis

Hannah Arendt, „Žmonės tamsiais laikais“ (Men in Dark Times, 1968)

Čia kalbame apie keletą žmonių, kurių kiekvienam skirta po knygos skyrių. H. Arendt rašo apie tai, kaip nežmoniškų politinių režimų, verčiančių atsisakyti žmogiškumo, sąlygomis įmanoma išlikti savimi. Ji nagrinėja kuo įvairiausius žmones, pavyzdžiui, Rosą Luxemburg, Angelo Giuseppę Roncalli (1958–1963 m. popiežių Joną XXIII), jau minėtą Karlą Jaspersą, Walterį Benjaminą, Bertoltą Brechtą ir kt.

Visi jie labai skirtingi žmonės – žydai, vokiečiai, italai, – prieš savo valią atsidūrę baisioje situacijoje. Kaip jiems pavyko su ja dorotis ir išsikapstyti? Kiekvienas turėjo savo strategiją – pramintų kelių nėra ir negali būti, neįmanoma parašyti vadovo „Kaip išsigelbėti bet kuriuo tamsiu metu“. Tačiau H. Arendt parodo tuos takelius, kuriais į šviesą stengėsi ištrūkti žmonės, siekiantys išsaugoti žmogiškumą: vieniems pavyko, kitiems ne – kaip antai Benjaminui, kuris, susidūręs su neįveikiama kliūtimi išvykti iš nacių okupuotos Prancūzijos, gyvenimą baigė savižudybe.

Knygos viršelis

„1968-ųjų invazija: rusų požiūris“ (Invaze 1968: ruský pohled, 2011; red. Josef Pazderka) 

XXI a. pradžioje [čekų istorikas, žurnalistas] Josefas Pazderka ėmėsi įdomios interviu serijos: jis atvyko į Rusiją ir pasikalbėjo su 1968 m. Prahos įvykių liudininkais ir iš dalies dalyviais. Būtent rusais, pačiais įvairiausiais: žmogaus teisių gynėjais, sovietų žurnalistais ir kariškiais, eiliniais mokytojais ir t. t. Kaip jie išgyveno šiuos įvykius, ką žinojo, kokius argumentus girdėjo ir kokį poveikį tie argumentai jiems darė, kaip jie dabar vertina šiuos įvykius ir savo poelgius?

Ši knyga – pačių skirtingiausių balsų galerija. Čekiškai išleista 2011 m., o rusiškas leidimas pasirodė 2016 m., ir, kas svarbu, rusiška versija neatkartoja čekiškosios. Visus tekstus moksliniu aspektu redagavo Aleksandras Danijelis, be to, knygoje atsirado naujų pokalbių.

Kuo dar įdomi ši knyga? Pavyzdžiui, tuo, kad dabar mes analizuojame argumentus ir retoriką, lydinčią Rusijos įsiveržimą į Ukrainą, ir kai lyginame šiuos argumentus, konceptus ir tropus su vartotaisiais 1968 m., atrandame neįtikėtinai daug panašumų: tas pačias diskursyvines figūras ir tropus. Mano hipotezė tokia, kad Putinas tiesiogine šio žodžio prasme bando kopijuoti Andropovą. 

Esminis panašumas, tarkim, iš 1968 m. perimtas argumentas: „NATO kariai rengėsi invazijai į Čekoslovakiją, todėl jei nebūtume nieko darę, netrukus joje būtų šeimininkavęs bundesveras [Vokietijos ginkluotosios pajėgos].“ Beje, šiai tezei ginti buvo pasitelkiama kas tiktai nori. Tarkim, amerikiečių filmavimo grupė kūrė filmą apie vieną iš Antrojo pasaulinio karo epizodų, ir filmuojant naudoti keli seni amerikiečių tankai. Sovietų naujienų agentūros jų nuotraukomis „įrodinėjo“, jog amerikiečių karinė technika jau netoli Prahos. Taigi panašaus sukirpimo metodai naudoti jau 1968 m.

Antra, invazija buvo suplanuota iš visų pusių: Bulgarija, Vengrija, VDR – visos jos įvedė savo karių. Ir, mano manymu, kaip tada, taip ir dabar Kremlius tikėjosi, jog ukrainiečiai nesipriešins, kaip nesipriešino čekai ir slovakai, bet viskas pasisuko kažkaip ne taip.

Esama dar vieno svarbaus panašumo: daugelis respondentų, prisimindami šiuos įvykius, teigė, jog būtent jie tapo tuo lūžio tašku, po kurio jų gyvenimas ir tikrovės suvokimas radikaliai pasikeitė.

Knygos viršelis

Erik Mueggler, „Laukinių dvasių amžius: atmintis, prievarta ir vieta pietvakarių Kinijoje“ (The Age of Wild Ghosts: Memory, Violence, and Place in Southwestern China, 2001)

Kinijoje gyvena tokia nedidelė tauta – i (yi, anksčiau vadinta lolo): gana tradicinė, žemdirbiška, archajiška, praktikuojanti šamanizmą, panašų į chantų, mansių ir kitų Sibiro tautų šamanizmą. XX a. 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių sandūroje amerikiečių etnografas ir antropologas Erikas Mueggleris praleido nemažai laiko nedideliame slėnyje, kuriame gyvena šios etninės grupės atstovų. Esmė tokia, kad šiai etninei Kinijos mažumai teko patirti visus svarbiausius XX a. Kinijos istorijos įvykius – kolektyvizaciją, masinį badą, kultūrinę revoliuciją, gimstamumo kontrolės kampaniją ir t. t. 

Mokslininką domino, kaip archajiškoje bendruomenėje gyvenantys žmonės suvokia šiuos įvykius ir kaip bandė į juos atsakyti. O svarbiausia: kokiomis formomis gali atsakyti? E. Mueggleris į šį klausimą atsakė: savosios tradicinės kultūros formomis. Užkalbėjimų, ritualų, laidotuvių apeigų, raudų, dainų ir kt. Amerikiečių etnografas kruopščiai analizavo, pavyzdžiui, i tautai būdingas psichikos ligų, žmogžudystės ir savižudybės sampratas, fiksuodamas, kaip mėginama su šiais reiškiniais kovoti ir į juos reaguoti. Jis nustatė įdomų ir keistą dalyką.

Iki maoistinės revoliucijos tirtieji i žmonės gyveno nedidelėje, kelis kaimus vienijusioje bendruomenėje. Šios bendrijos apeigų branduolys buvo bendrų protėvių kultas. Jie turėjo nedidelę šventyklą, prie šventyklos – nediduką ryžių lauką, dalyvaudavo būtinose bendruomeninėse šventėse, nederliaus metais iš bendros žemės gautas pajamas išdalydavo nepasiturintiesiems ir t. t. Ir štai įvyksta kultūrinė revoliucija, chunveibinai sunaikina šventnamį ir šitaip rituališkai nužudo protėvius – protėvių, žinoma, neįmanoma nužudyti, bet sunaikinus šventyklą galima iš esmės pakeisti jų charakterį.

Taigi protėviai, daugelį kartų̃ dėmesingai rūpinęsi savo palikuonimis, virsta laukinių dvasių gauja ir įninka persekioti tuos, kurie dalyvavo tame baisiame nusikaltime: susargdina, apsėda, išvaro iš proto ir priveda prie savižudybės. Dabar bendruomenės užduotis – kaip nors susitaikyti su šiomis dvasiomis ir vėl padaryti jas gerais senoliais ir senolėmis.

Kitas svarbus dalykas – kaip i tikrovės suvokimas susijęs su jų geografine padėtimi likusios Kinijos dalies atžvilgiu. Jų slėnis yra aukštai kalnuose, o likusioji Kinija – žemumoje, ir čia įdomiai interpretuojama senoji mikrokosmą ir makrokosmą siejanti mitologema. Žmogaus kūnas, kai kurių tautų įsivaizdavimu, atitinka pasaulį arba valstybę, i atveju – Kiniją. Šio kūno galva, žinoma, yra tame aukštikalnės slėnyje – ten, kur galvai ir priklauso būti. Bet tada paaiškėja, kad visa žemutinė Kinija, o ypač ta jos dalis, iš kurios atkeliauja vyriausybės sprendimai, sutampa su apatine žarnyno dalimi.

Bėda ta, kad apatinę dalį kamuoja keistos ligos, kurių padariniai – kultūrinė revoliucija, kolektyvizacija ir t. t. Visa tai pasmerkia kančioms galvą ir visą kūną. O Kinijos išgijimą užtikrins natūralių funkcijų grąžinimas visiems organams. Taigi, kad ir kaip būtų keista, šiuose archajiškuose vaizdiniuose susikristalizavusi, galima sakyti, visa apimanti politinė programa.

Pagal Gorky.media vertė Andrius Patiomkinas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.